Humoristą Vytautą Šerėną, Gintarą Ruplėną, dainininką Donatą Čižauską ir dar ne vieną kitą žmogų A. Valinskas prisimena kaip jam artimą žmogų, jo gyvenime palikusį nemenką žymę.
„Kapų aplankyti nespėsime dėl intensyvaus tempo. Bet galiu pasakyti, kad mintys apie juos aplanko daug dažniau, nei norėčiau.
Netekties krūvis gyvenime uždeda tamsų, kartais net juodą antspaudą. Bet nieko nepadarysi – tenka su tuo susitaikyti“, – naujienų portalui tv3.lt teigia jis.
Visgi prisiminimai apie jau išėjusius žmones, anot Arūno, daugiau džiugina, o ne slegia.
„Tie prisiminimai verčia nusišypsoti, nes prisimeni tai, kas buvo geriausia su jais. Kartais tik susimąstau, kad visa tai, deja, yra tik prisiminimai ir kad nieko kito jau daugiau nebebus.
Kadangi kiekvieną kartą važiuodamas namo pravažiuoju senuosius mūsų su Gintaru namus, nori nenori tu tiesiog pažvelgi į juos, prisimeni ne tik kaip kartu dirbome, bet kaip statėme tuos namus, kaip kartu auginome vaikus, kaip šventėme vienas kito vestuves“, – šyptelėjo pašnekovas.
Simboliškas prisiminimas
Kalbėdamas apie humoristą Vytautą Šerėną, A. Valinskas tikina, kad jį prisimena kasmet tą pačią dieną, kuriam ji turi labai simbolinę prasmę.
„Vytautą Šerėną prisimenu ne tik tada, kai kažką apie jį perskaitau spaudoje. Kiekvienais metais, kai švenčiame mano vyresnio sūnaus Arūno gimtadienį – jie gimę lygiai tą pačią dieną, spalio 10-ąją, ir Vytautas už mano sūnų buvo vyresnis lygiai 30 metų.
Taip simboliškai kai švenčiame Arūnėlio gimtadienį, Vytautas būna mintimis šalia“, – šypteli jis.
Įtaką ne tik Arūno karjerai, bet ir asmeniniam gyvenimui, yra padaręs ne vienas žinomas žmogus. Ne tik mažais darbais, bet ir savo draugystėmis, nuoširdžiu bendravimu, kuris yra giliai įsirėžęs į jo atmintį.
„Sunku pasakyti, nes tų žmonių, mano gyvenime įnešusių didžiulį indėlį, yra labai daug. Tas pats Vytautas Kernagis, Vytautas Šapranauskas, Vytautas Šerėnas, Gintaras Ruplėnas. Donatas Čižauskas, kurį prisimenu kaip žmogų, kurį myliu už tai, kad jis buvo mano gyvenime, bet nekenčiu už tai, ką jis padarė su savo gyvenimu.
Apie tai parašiau ir savo autobiografinėje knygoje, kuri išeis gruodžio mėnesį. Negaliu nesidžiaugti, kad visi šie žmonės buvo mano gyvenime“, – sako žinomas vyras.
Kovo mėnesį pasklidusi žinia apie dainų autoriaus, radijo darbuotojo Gintaro Zdebskio mirtį taip pat stipriai palietė A. Valinską.
„Gintaro Zdebskio netektis man buvo ypač skausminga. Bet aš suprantu, kad prisimindami išėjusius, mes nepamirštame džiaugtis tais, kurie dar yra šalia mūsų. Čia yra svarbiausias dalykas.
Nes tiems, kurie išėjo, mes jau nepagelbėsime niekuo, o tiems, kurie yra šalia, mes savo džiaugsmu, dėmesiu ir meile aiškiai pasakyti, kas jis mums brangus ir kad džiaugiamės turėdami tokį žmogų savo gyvenime“, – tikina pašnekovas.
Helovino šventime problemos nemato
Pastaruoju metu vietoj Vėlinių Lietuvoje gausiai švenčiama iš Amerikos atėjusi šventė – Helovinas.
„Manau, kad tai tikrai nėra blogas dalykas. Matau, kad tai dar viena proga jaunimui pašėlioti. Visgi nemanau, kad žmonėms bręstant, augant, susilaukiant vaikų ir anūkų, jie grįžta prie esminių vertybių, apie kurias galime kalbėti kai turime omenyje mirusiųjų paminėjimą. Tai toks jaunimo pašėliojimas. Lygiai taip pat – ar tikrą meilę gali pakeisti Valentino diena? Ne.
Juk ta diena būna vieną kartą per metus, o meilė, bendras gyvenimas būna visą laiką. Tad šioje vietoje nematau prasmės priekaištauti jaunimui, kuris rado dar vieną progą pašėlioti, nes nematau čia jokių esminių pavojų mūsų tradicijoms“, – priduria žinomas prodiuseris.
Kita vertus, didžioji dalis tradicijų ir įprasminančių dalykų dažniausiai ateina ne iš kitur, o iš vaikystės patyrimų bei tėvų auklėjimo.
„Juk didžioji dalis kertinių vertybių ateina iš šeimos. Jei vaikai yra pratę, kad jų tėvai lanko savo tėvų, giminaičių kapus, manau, kad jeims užaugus gali ateiti minčių, kad ir jų vaikai ateityje neapleis jų pačių kapų.“
„Helovinas Vėlinių tikrai neišstums. Šiais laikais gan vartotojiška visuomenė, bet ne vien mes mėgstame švęsti, bet ir kurti naujas, įvairias šventes. Tai nėra kartų priešprieša. Bet vaikai turi matyti, kad jų tėvai rūpinasi senelių, prosenelių kapais ir tada nereikės priekaištauti, kad jie švenčia Heloviną. Tegu atšvenčia, o kitą dieną važiuoja ant kapų padėti baltų gėlių puokštę“, – sako žinomas vyras.
