Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kali 86 nuteistieji iki gyvos galvos. Net 41 kalinio nelanko jokie artimieji. Kai kurie jų negauna net laiškų. Vienintelė paguoda – labdaringų organizacijų nariai.
Buvęs kaunietis 35 metų Tomas Tamašauskas jau 6 metus leidžia laiką patalpoje, primenančioje karstą. Maždaug 2 metrai pločio ir 4 metrai ilgio. Iš jos negalima išeiti kada nori. Niekas negali užeiti į svečius. Vienintelis langas užkaltas grotomis. Čia neprasiskverbia šiuo metu žydinčių vyšnių kvapas, retai kada gali išvysti praskrendantį paukštį. „Ech, kad taip būtų galima pasukti laiko ratą atgal... – atsidūsta jis. – Daug ką daryčiau kitaip. Bet yra taip, kaip yra.“
Ko gero, supratote, kad T. Tamašauskas – vienas iš 86, nuteistų iki gyvos galvos ir bausmę atliekančių Lukiškių kalėjime.
Sesuo nelanko
T. Tamašauskas tėvų beveik neprisimena – užaugo internatuose. Gyvenime išbandė, kaip pats sako, beveik viską. Į pataisos namus pakliuvo vos sulaukęs pilnametystės. „Gyvenimą „nuošalėje“ pradėjau gerokai anksčiau, – prisipažįsta jis. – Nebuvo kas sustabdo... Arba tuo metu nenorėjau girdėti, kai stabdė. Taip nuo 17 metų ir leidžiu už grotų laiką. Per visus tuos metus laisvėje tebuvau tik 10 mėnesių.“
Vyras nenoriai prisimena ankstesnį laikotarpį: vagystes, muštynes, gyvenimą pataisos namuose. Kalėdamas nužudė savo likimo bendrą ir dabar yra nuteistas iki gyvos galvos. „Privedė mane iki to, nebegalėjau ilgiau kęsti“, – nesileidžia į detales.
Kaip ir daugelio kitų nuteistų pačia griežčiausia bausmę kalinių, T. Tamašausko niekas nelanko. Iš laisvės jį pasiekia tik laiškai. „Sesuo retkarčiais parašo, – sako jis. – Tačiau aplankyti ar atsiųsti kokį litą neišgali, nes pati galą su galu vos suduria. Taigi sąskaitoje pinigėlių tik tiek, kiek skiriama pašalpa – kas mėnesį po 30 litų. Tačiau nuo kovo mėnesio tenka susimokėti už kompiuterį bei televizorių, tad savo reikmėms belieka 9 litai. Teks atsisakyti ir vienintelio malonumo – cigarečių, nes tų litukų vos higienos priemonėms užtenka.“
Daugiau jokių giminaičių T. Tamašauskas neturi. Nespėjo ir šeimos sukurti. „Kartais pagalvoju, kad gal ir gerai, kad neturiu šeimos – kam būtų reikalingas toks kaip aš?.. – prasitaria jis. – O kartais ir kitokios mintys užklysta – jei turėčiau šeimą, gal būtų kam aplankyti ar laišką parašyti...“
Nuteistasis sako, kad čia pakliuvę, ko gero, visi pamažu atsitokėja ir perkrato savo gyvenimą. „Gaila, kad truputį per vėlai“, – liūdnai šypteli.
Laiką trumpina kaip išmano
Pažinčių per skelbimus T. Tamašauskas neieško. Prasitaria esąs vienišius – net su kuo nors iš likimo draugų kartu gyventi nenorėtų. Jei labai pasiilgsta bendravimo, paprašo prižiūrėtojų, kad kokiai valandai leistų paplepėti su kitu kaliniu. Kad laikas neprailgtų, dalyvauja „Carito“ organizuotuose krikščioniškoje programoje „Alfa grupė“. Čia grupelė bendraminčių žiūri įvairius filmus, geria arbatą, diskutuoja. Vaikšto ir į kitus užsiėmimus. Kaliniams jų siūloma nemažai – įvairiose programose siūlo dalyvauti kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyrius.
T. Tamašauskas dalyvauja visose krepšinio bei tinklinio varžybose – kartu su kitais yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Savo vienutėje nuteistasis bando kompiuteriu kurti muziką, mokosi anglų kalbos, daug skaito. „Didžiausia bėda, kad neturiu darbo, – guodžiasi jis. – Ir laikas greičiau bėgtų, ir užsidirbčiau litą kitą. Tačiau darbą gauna tik maža dalis nuteistųjų.“
T. Tamašauskas nekantriai laukia tos dienos, kada turės teisę prašytis perkeliamas į Pravieniškes. „Dar 4 metai, ir būsiu atsėdėjęs 10 metų, – sako jis. – Jei neprisirinksiu nuobaudų, būsiu perkeltas tęsti bausmės į Pravieniškėse esančią „zoną“. Ten – ir erdvės daugiau, ir kada nori į kiemą gali išeiti, ir galbūt darbo gausiu...“
Pasak T. Tamašausko, daugelio nuteistųjų iki gyvos galvos gyvenimas prašviesėjo, kai jų kapelionu tapo Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas Arūnas Peškaitis. „Lankosi jis kartą per mėnesį, laiko mišias, – pasakojo Tomas. – Tačiau svarbiausia, kad su juo galima pasikalbėti „nuo dūšios“. Daugelį dalykų, pabendravęs su juo, vertini kitaip, išgirsti daug atsakymų į klausimus, kurie kamuoja dažną čia pakliuvusį.“
Knygos ir sportbačiai
Įstatymas numato nuteistąjį aprūpinti patalyne, drabužiais ir avalyne. Dalį nuteistųjų visais reikalingais daiktais aprūpina artimieji, kiti – gali įsigyti kalėjimo parduotuvėje. Kalėjimo adminisracijai tenka rūpintis tais, kurių niekas nelanko ir kurie neturi artimųjų.
„Dabar bėdos jau nėra, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius. – Tačiau prieš kokius 8 metus teko pagalbos prašyti iš „Carito“ ir kitų organizacijų, kad padėtų aprengti nuteistuosius iki gyvos galvos. Daugelio jų socialiniai ryšiai nutrūkę – šiuo metu net 41 kalinio niekas nelanko ir nesirūpina.“
Anksčiau į kalėjimą dauguma labdaringų organizacijų dažniausiai atveždavo knygų, kiek rečiau – kitų gėrybių. Pastaruoju metu labdaros niekas per daug nedalina. „Knygų nebereikia, – sako pavaduotojas. – Turime pasirašę sutartį su „Baltomis lankomis“, tai nuolat papildome kalėjimo biblioteką“.
Paspirtis jaučiama iš jau porą metų kapelionu besidarbuojančio pranciškono kunigo Arūno Peškaičio. „Jo parapijiečiai gana aktyvūs, – sako J. Malaškevičius. – Visuomet padeda, jei ko prireikia. Kas savaitę lankosi ir Lietuvos kapelionų asociacijos nariai – jie ne tik bendrauja su nuteistaisiais, bet ir atveža reikalingų daiktų.“
Mums lankantis Lukiškėse, surinkusi nemažai sportinių drabužių bei sportbačių, atvežė Prezidentūros administracija. „Kadangi vyrai daug sportuoja, tai tokia labdara – labai reikalinga“, – paaiškino pavaduotojas.
Lukiškių TV
Trijų hektarų plote Vilniaus centre esantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas plėstis neturi kur. Planuojama, kad 2012 metais visi nuteistieji iki gyvos galvos bei dalį bausmės atliekantieji kalėjime turėtų būti perkelti į naują kalėjimą Pravieniškėse. Tardymo izoliatorių numatyta iškelti 2014 metais. Tačiau nuteistųjų vis daugėja ir problemas reikia spręsti dabar.
„Kad nuteistieji turėtų kur sportuoti ir šaltuoju metų laiku, viename sandėlyje įrengėme sporto salę, –pasakoja J. Malaškevičius. – Taip pat įrengėme bendravimo kambarį, kuriame galima pažaisti stalo žaidimus, išgerti arbatos, pasišnekučiuoti. Čia vienu metu gali bendrauti 6–8 kaliniai. Įrengti 3 metodiniai kabinetai, juose sumontuota vaizdo ir garso aparatūra.“
Nuteistieji iki gyvos galvos suskirstyti į 14 grupių pagal pomėgius ir charakterio ypatumus.
Jau šią savaitę visi Lukiškių „gyventojai“ galės pamatyti pirmąją savo laidą per kabelinę televiziją nustatytu kanalu. „Susikaupia daug nuteistųjų klausimų, į kuriuos atsakymo jiems tenka ilgai laukti, nes tiesiog fiziškai nespėjame atsakyti, – sako pavaduotojas. – Todėl pasidarėme nedidelę studiją ir jau įrašėme pirmąsias laidas. Į savo studiją kviesime specialistus, kad paaiškintų įstatymus, padiskutuotų įvairiomis nuteistiesiems rūpimomis temomis. Manau, kad tokia informacinė laida bus naudinga.“
J. Malaškevičius apgailestauja, kad negali kaliniams pasiūlyti to, ko jiems labiausiai reikia – darbo. „Šiuo metu veikia siuvykla, medžio dirbtuvės, makaronų gamybos cechas, – aiškina J. Malaškevičius. – Darbu aprūpinti galime tik 25–30 žmonių. Kol būsime miesto centre, geresnių perspektyvų nebus.“
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
