Iki didžiausio šių metų Lietuvos kino istorijos įvykio – brangiausio kada nors Lietuvoje sukurto filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjeros – likus mažiau nei mėnesiui, kūrybinė grupė siūlo artimesnę pažintį su svarbiausiais ir įdomiausiais juostos herojais. Jūsų dėmesiui – ne tik personažų apibūdinimai, bet ir naujausi, charakteriniai, jų plakatai.
Tadas Blinda. Vieni jį vadino plėšiku, kiti – svieto lygintoju. Nedaugelis pažinojo jį kaip žmogų. Ir vos keli galėtų papasakoti, kas iš tiesų įvyko Luokės apylinkėse tą neramią 1861–ųjų vasarą.
Tadas Blinda (nuotr. „Tauras Films“)
Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ bus vaizduojama Tado jaunystė. Čia būsimasis svieto lygintojas – vos išaugęs iš paauglystės, iki šiol nesusidūręs su ypatingais likimo išbandymais, kol kas neturintis jokių atsakomybių. Jis gyvena linksmai, nerūpestingai, nekuria didelių ateities planų.
Užgriuvus tikrovei, prasideda įdomiausias herojaus etapas, kai jam reikia pradėti reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Kol kas Tadas – joks didvyris, nekeliantis sau tikslų apie laisvę, lygybę, kovą dėl teisingumo.
Anot scenarijaus autoriaus Jono Banio, viskas pasikeičia, kai dėl jo pradeda nukentėti žmonės, aplink vyrą ima burtis gandų prisiklausę žmonės: „Tuomet Tadas supranta, jog jis yra atsakingas ne tik už save ir savo nerūpestingą būtį, bet ir už daugelio žmonių gyvybes. Taigi legenda gimsta iš nieko, o Tado žmogiškosios savybės – dora, teisybė, gėrio suvokimas – iš esmės ir leidžia jam ta legenda tapti“.
„Scenarijus buvo pradėtas kurti likus dviems metams iki filmavimų pradžios, todėl scenos buvo rašomos bandant išjausti ir pastatyti herojų į tam tikras situacijas, kurios kyla jam atsidūrus vienokiame ar kitokiame veiksme. Mėginome suprasti, kaip jaustųsi toks žmogus, kaip mes jaustumėmės tokioje situacijoje. Kai filme sutiko filmuotis Mantas, jokie video bandymai nebuvo atliekami, nes tai buvo tas žmogus, kurio norėjau. Tai nėra kovų ir gyvenimo užgrūdintas žmogus, mes specialiai ieškojome asmenybės, galinčios įtikinamai parodyti virtimą iš jauno nerūpestingo žmogaus į istorinį svieto lygintoją. Kaip mums tai pavyko – pamatysite filme“, – intriguoja režisierius Donatas Ulvydas.
Mantas Jankavičius – garsus Lietuvos populiariosios muzikos dainininkas. Vilniaus konservatorijoje 4 metus mokėsi groti trombonu. Yra išleidęs tris solinius albumus. Teatre debiutavo A. Cholinos modernaus šokio spektaklyje, taip pat atliko Romeo partiją miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“, o miuzikle „Paryžiaus katedra“ vaidino Kvazimodą.
Vaidmuo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ bus pirmasis Manto išbandymas kine, kuriam aktorius rimtai rengėsi jau nuo 2009–ųjų metų.
Kristina. Įsimylėti maištininką padoraus dvarininko dukrai – neatleistina nuodėmė. Padėti sukilėliams – nusikaltimas, baudžiamas mirtimi. Bet kitaip iš auksinio narvelio nepaspruksi...
Kristina (nuotr. „Tauras Films“)
„Kristina yra visiškai kitokio temperamento nei jos motina Konstancija (ją filme vaidina A.Ditkovskytės mama, garsi aktorė Tatjana Liutajeva). Kristina supranta, kad ją stengiamasi užauginti auksiniame narvelyje, tačiau nenori su tuo susitaikyti. Ji jauna, nenusivylusi gyvenimu ir maištauja prieš tėvus. Susižavėjimas maištininku – tai viena iš to maišto formų“, – apie Agnės Ditkovskytės personažą pasakoja scenarijaus autorius Jonas Banys.
Tuo metu, kai visi banditus gaudo, gerai išsiauklėjusi Kristina visai jų nebijo ir net stengiasi papulti į kitą, dar nepažintą, barikadų pusę. Ir tik vėliau, atsidūrus toje realybėje, atsiranda suvokimas, jog tokiuose įvykiuose negali likti abejingas, turi pasirinkti vieną arba kitą pusę. Mergina pasirenka visiškai kitaip, nei iš jos šioje situacijoje tikėtųsi tėvai.
„Kristinos vaidmuo buvo specialiai rašomas Agnei Ditkovskytei, todėl jau iš pat pradžių turėjome aiškų vaizdą, kaip jos herojė atrodys filme. Juostoje Kristinos nebus daug, tačiau jos siužetinė linija – labai simpatiška“, – sako J.Banys.
Agnė Ditkovskytė – lietuvių aktorė, besifilmuojanti Rusijoje. yra žymaus lietuvių aktoriaus bei režisieriaus Olego Ditkovskio ir rusų aktorės Tatjanos Liutajevos duktė. 2004 m. ji persikėlė gyventi į Maskvą, čia baigė lietuvišką J. Baltrušaičio vardo mokyklą, studijavo Kinematografijos institute.
Aktorė vaidino filmuose „Karštis“ (2006, rež. R. Gigeneišvili), „Meilės ženklai“ (2006, rež. V. Mirzojevas), „Rudens valsas“ (2008, rež. O. Filipenka), „Angelo sparnai“ (2008, rež. M. Maličius), „Dvi istorijos apie meilę“ (2009, rež. Mi.Maličius), „Robinzonas“ (2010, rež. S. Bobrovas), „Baubas. Sugrįžimas“ (2010, rež. O. Stepčenka) ir kt.
Edmundas. Tiesą apie tai, kas įvyko prieš 15 metų, žinojo tik keturi žmonės. Ir jis. Gyvi išliko tik du. Ir jis. Likę kankinosi visą gyvenimą. Tik ne jis.
Edmundas (nuotr. „Tauras Films“)
„Jis yra tas lietuvis, dėl kurio mūsų Lietuvoje šiuo metu yra taip, kaip yra. Šliužas, intrigantas, vagis, tipiškas šiandienos lietuvis, kurio mes nekenčiame, bet iš esmės jo kiekviename mūsų yra labai daug“, – didžiausią filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ blogiuką Edmundą apibūdina scenarijaus autorius Jonas Banys.
Panašiai apie savo personažą pasakoja ir aktorius Dainius Kazlauskas: „Gaila, bet Edmundas – tipiškas mūsų laikų žmogus. Tai savanaudis, tuščiagarbis žmogus. Menkysta, siekianti tikslo bet kokia kaina. Nebijau pasakyti: Edmundą drąsiai galima lyginti su tipišku šiuolaikiniu „lietuviu“.
Šis filmo herojus dėl asmeninės ir materialinės naudos gali padaryti bet ką. Tik ne žudyti, nes jis tam per didelis bailys. Tačiau vogti, regzti intrigas bei sukčiauti jam sekasi puikiai. Kaip, beje, ir vilioti svetimas moteris.
Pasak J. Banio, D.Kazlauskas buvo šiam vaidmeniui parinktas vos tik pradėjus rašyti scenarijų. Filmo autoriai jau tada ieškojo stipraus aktoriaus, nebijančio dirbti su neigiamais personažais ir galinčio perteikti tam tikrus charakterio niuansus. Tuo tarpu D.Kazlauskas, sužinojęs, kad vaidmuo kuriamas būtent jam, atsisakyti jo taip pat negalėjo.
D. Kazlauskas – teatro bei kino aktorius bei režisierius, sukūręs įsimintinus vaidmenis garsiausių Lietuvos režisierių Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Jono Vaitkaus spektakliuose. Jis filmavosi ne tik mūsų šalies, bet ir Europos, JAV filmuose, 2005 metais buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Aktorius vaidino filmuose „Žalčio žvilgsnis“ (1990, rež. G.Lukšas), „Džiazas“ (1992, rež. R.Banionis), „Hunas Atila“ (2001, rež. D.Lowry), „Matrioškos“ (2005, rež. G.Goosens), „Nebijok: Popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas“ (2005, rež. J.Bleckner), „Šokantis kirminas“ (2006, rež. I. Jonynas), „Atsisveikinimas“ (2009, rež. T.Donela) ir kt.
Motiejus: Kai gyveni draugo šešėlyje, tenka nuryti daug nuoskaudų. O kaip nuryti išdavystę?
Motiejus (nuotr. „Tauras Films“)
Tai – geriausias Tado Blindos (akt. Mantas Jankavičius) draugas. Jei gyventų idealiame pasaulyje, maištininkų vadu turėtų tapti jis. „Jis tas gerasis lietuvis, kuris viską laiko ant savo pečių. Jis atsakingas, rimtas, suvokiantis tikrovę, žinantis, kad nėra idealaus pasaulio, todėl nepraktiškas svajones yra linkęs iškeisti į naudingus daiktus“, – herojų, kurį filme įkūnijo garsus jaunosios kartos aktorius Jokūbas Bareikis, apibūdina Jonas Banys.
Suvokdamas, jog dėl vėjavaikiško Tado elgesio kenčia niekuo dėti žmonės, Motiejus stengiasi tapti savotišku draugo sąžinės balsu. Jam skaudu, kad žmonės buriasi aplink niekuo nenusipelniusį nutrūktgalvį, kuris, užuot kovojęs už teisybę, kirkina didžiausio maištininkų priešo dukrą. Dviejų draugų, dviejų skirtingų pasaulėžiūrų priešprieša išprovokuoja vieną svarbiausių filmo konfliktų.
„Motiejus – tikras geras kaimo žmogus, nuo mažens augęs prie žemės. Kasdienis sunkus darbas išugdė jį užsispyrusį, darbštų ir sąžiningą. Žemė jam, kaip ir daugeliui to meto žmonių – ne šiaip maisto šaltinis, bet visas gyvenimas Todėl pasirodžius caro kareiviams, viskas įgyja ir kitą prasmę – žemė tampa laisvės simboliu. Laisvės, kuri savyje talpina labai daug – tai ir šeima, ir gimtosios vietos, vaikystės prisiminimai, tėvynė. Kova tampa gyvybiškai svarbi. Kokia prasmė pasiduoti ir gyventi praradus viską, kas tau brangu?“ – apibūdindamas savo personažą retoriškai klausia J. Bareikis.
Jokūbas Bareikis – teatro, kino bei televizijos aktorius. Studijavo aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir kino akademijoje (rež. R. Tumino kurse). Nuo 2002 metų vaidina Vilniaus mažajame teatre, kuria vaidmenis kine bei populiariuose televizijos serialuose.
Žymų jaunosios kartos aktorių galima pamatyti nusifilmavusį filmuose „Nauji Robino Hudo nuotykiai“ (2005, rež. Z. Weintraub), „Vizos 6000 gyvybių“ (2005, rež. T. Watanabe), „42" (2007, rež. M.Martinsons) ir kt.
Konstancija: Meilė – svarbiau už viską. O kaip elgtis su meile, kuri stumia į pražūtį tavo brangiausius žmones?
Konstancija (nuotr. „Tauras Films“)
Kaip ir Edmundo personažas Dainiui Kazlauskui, Kristinos – Agnei Ditkovskytei, Konstancijos vaidmuo taip pat buvo kuriamas jau žinant, jog ją suvaidins garsi aktorė Tatjana Liutajeva. Beje, įsijausti į rolę jai buvo kiek lengviau nei kitiems, mat filme „Tadas Blinda. Pradžia“ ją pamatysime drauge su brangiausiu žmogumi – dukra Agne, kuriai juostoje teko Konstancijos dukters Kristinos vaidmuo.
„Ši jauna graži moteris – pasimetusi, kadaise ištekinta iš išskaičiavimo už gerokai vyresnio dvarininko Bernardo Gruiniaus, kuris tuomet buvo visai neblogas veiklus vyras, o dabar iš jo teliko šešėlis. Per penkiolika metų jis tapo neįdomus, pasinėręs į savo bėdas, apie kurias moteris nieko nežino. Ji gyvena „auksiniame tvarte“, niekur negali išeiti, aplink nieko nevyksta. Tačiau ji nebando iš ten pabėgti, tiesiog tvarkosi taip, kaip jai atrodo patogu“, – heroję apibūdina Jonas Banys.
Ieškodama bent minimalių emocijų, šilumos, kurios jau ilgą laiką negauna iš savo vyro, moteris atsigręžia į intrigantą Edmundą (akt. Dainius Kazlauskas), kuris, kai tik nori, gali būti labai žavingas bei impozantiškas.
Maitinama tuščiais pažadais, Konstancija vėliau supranta, jog bet koks gyvenimo pasikeitimas gali būti labai skaudus: aplink – vien kraujas, mirtys. Tai priverčia ją susimąstyti, ką ji darė anksčiau, ką daro ir kaip elgtis toliau.
Tatjana Liutajeva – populiari ukrainiečių kilmės rusų aktorė. Baigusi Kinematografijos institutą Maskvoje, Lietuvoje ji dirbo Rusų dramos teatre, organizavo festivalį „Gyvasis Rusijos kinas“. Šiuo metu T.Liutajeva gyvena ir dirba Maskvoje.
Žinoma moteris yra nusifilmavusi daugybėje filmų, tarp jų – „Pirmyn, Gardemarinai“ (1987, rež. S.Druzhinina), „Baimė“ (1996, rež. L.Ryškus), „Kiemas“ (1999, V.Navasaitis), „Žara“ (2006, rež. R. Gigineišvili), „Vilkogaudis“ (2006, rež. N. Lebedev), „Gimęs teisti“ (2006, rež. F.Yankovsky) ir kt.
Muravjovas. Valstybės reikalai – svarbesni už žmonių gyvybes. Dėl kilnaus tikslo jas galima aukoti tūkstančiais.
Muravjovas (nuotr. „Tauras Films“
Carinės Rusijos veikėjas Michailas Muravjovas nuo 1863–ųjų porą metų ėjo Vilniaus generalgubernatoriaus pareigas, malšino 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje. Jis pasižymėjo ypatingu žiaurumu, dėl to vėliau buvo pramintas „Koriku“. Šį ryškų personažą filme įkūnijo lietuviško kino legenda Donatas Banionis.
„Muravjovas buvo vienas aršiausių baudžiavos panaikinimo priešininkų ir vienas žiauriausių tuometinės valdžios funkcionierių. Kaip „korikas“ jis pagarsėjo dar 1831 m., vadovaudamas Mogiliovo gubernijai, kur be jokio gailesčio naikino prie sukilimo prisidėjusių kaimų gyventojus. Muravjovas „Šiaurės–vakarų kraštą“ (dabartinės Baltarusijos, Lietuvos ir dalies Lenkijos teritorijas) laikė neatsiejamomis senosios Rusijos žemėmis ir buvo įsitikinęs, jog čia būtina be gailesčio naikinti bet kokias kitų tautų kultūros, religijos bei kalbos apraiškas“, – pasakoja filmo scenarijaus autorius Jonas Banys.
Nors Muravjovo personažas filme pasirodo vos poroje epizodų, jam tenka ypač svarbi funkcija – perteikti bendrą to meto įvykių kontekstą ir istorines paraleles. Būtent dėl to šiam vaidmeniui buvo ieškoma stipraus ir daug patirties turinčio aktoriaus.
„Vieną dieną internete aptikome pieštą Muravjovo personažo paveikslėlį. Visi sutiko, kad jis – kaip iš akies trauktas Donatas Banionis. Iš pradžių jau tuomet kelerius metus kine nevaidinęs aktorius suabejojo pasiūlymu, tačiau pamatęs paveikslėlį ir nustebęs dėl herojaus panašumo, sutiko“, – prisimena prodiuseris Žilvinas Naujokas.
D. Banionis – legendinis Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius ir režisierius. Per savo karjerą jis pelnė net kelias dešimtis garbingų apdovanojimų. Iš viso D. Banionis sukūrė per 100 teatro ir daugiau nei 80 vaidmenų kine.
Labiausiai aktorių išgarsinę filmai – „Niekas nenorėjo mirti“ (1965, rež. V. Žalakevičius), „Ne sezono metas“ (1968, rež. S. Kulišas), „Karalius Lyras“ (1970, rež. G. Kozincevas), „Soliaris“ (1972, rež. A. Tarkovskis).
Snegiriovas. Graži ta Lietuva. Tik lietuvių joje per daug...
Snegiriovas (nuotr. „Tauras Films“)
„Rotmistras Snegiriovas vadovauja papildomam daliniui, kurį Muravjovas (akt. Donatas Banionis), per Lietuvoje veikiančius savo žmones, pasiunčia į Žemaitiją malšinti įsiplieskusio mužikų maišto. Tačiau tikroji jo užduotis – ne tik nestabdyti neramumų, bet ir toliau kurstyti ugnį. Deja, šią užduotį įvykdyti pasirodo gan sunku, nes jau pirmame susirėmime Snegiriovas gauna kulką į... Na, tokią vietą, kuri jam sukelia pakankamai daug nepatogumų, o žiūrovui dovanoja keletą linksmų akimirkų“, – pasakoja Jonas Banys.
Pasak scenarijaus autoriaus, šis personažas labai ryškus tikrai suteiks žiūrovams daug malonių akimirkų: „Norėjome šiam vaidmeniui turėti labai stiprų atlikėją, todėl pas Antaną Šurną su režisieriumi Donatu Ulvydu ėjome dar neturėdami filmo scenarijaus. Esame dėkingi šiam puikiam aktoriui ne tik už tai, kad sutiko prisijungti prie mūsų komandos, bet ir už visą pagalbą, kurios sulaukėme tobulindami scenarijų“.
Aktoriaus patirtį bei pagalbą ypatingai vertina ir režisierius Donatas Ulvydas: „Man, kaip režisieriui, aktorius A.Šurna yra mokytojas. Visomis prasmėmis. Jis mane mokė ir vis dar moko ne tik profesinių ypatumų, bet ir daugelio gyvenimiškų tiesų supratimo. Aktorius – tikras guru. Man didžiulė garbė, kad galiu su juo dirbti“.
Antanas Šurna – legendinis lietuvių aktorius, sukūręs daug įsimintinų vaidmenų. Baigė Valstybinės Lietuvos konservatorijos teatro fakultetą, ten dirbo dėstytoju. Vėliau persikėlė į Šiaulių dramos teatrą, šiuo metu nuo pat jo įsikūrimo dienos dirba Valstybiniame Jaunimo teatre.
Aktorius vaidina ne tik teatre, bet ir televizijoje bei kine. Itin ryškius vaidmenis sukūrė filmuose „Herkus Mantas“ (1974, rež. M. Giedrys), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976, rež. A. Grikevičius), „Riešutų duona“ (1980, rež. A. Žebriūnas), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983, rež. A. Puipa), „Giminės“ (1993, rež. S. Vosylius), „Elzė iš Gilijos“ (2000, rež. A. Puipa).
Gruinius. Kai į duris pasibeldžia praeities vaiduokliai, kai kiemą mina svetima kariuomenė, kai ilgus metus kerojęs blogis kėsinasi į viską, kas tau brangu – tuomet nelieka nieko kito, tik žengti paskutinį žingsnį.
Gruinius (nuotr. „Tauras Films“)
„Bernardas Gruinius – niekuo neypatingas Žemaitijos dvarininkas. Jo dvaras – nedidelis, nereikšmingas ir šiaip jau beveik paleistas vėjais. Jis nėra nei per daug geras, nei blogas. Tiesiog pavargęs žmogus, plaukiantis pasroviui. Gruinius ir pats būtų niekuo neypatingas, jei ne paslaptis, kurią jis saugo jau penkiolika metų. Būtent ta paslaptis sugriovė jo šeimą, pakirto jo sveikatą, nualino jo ūkį, o jį patį iš tvirto, gyvenimu besimėgaujančio vyro pavertė varganu šešėliu“, – apie personažą, kurį suvaidino Vidas Petkevičius, pasakoja Jonas Banys.
Viskas pasikeičia, kai apylinkėse kyla išprovokuotas valstiečių maištas, o caro kariuomenės būriai pradeda siaubti aplinkinius kaimus. Matydamas rinktinių smogikų sėjamą mirtį, jis suvokia, jog susitaikymas ir nuolankumas gali atnešti tik pražūtį.
„Manau, kad Gruinius – atlaidus žmogus. Kad ir kaip jį apgaudinėja žmona, jis jai atleidžia. Atleidžia dėl šeimos, dėl dukters. Tuo mes su Bernardu ir panašūs: abu manome, kad išsaugoti brangią visuomenės ląstelę šeimą – itin svarbu. Labai norėčiau, kad būtent to iš mano herojaus pasimokytų ir žiūrovai“, – savo personažą apibūdina V. Petkevičius.
Vidas Petkevičius – puikiai pažįstamas lietuvių teatro ir kino aktorius. Šiuo metu vaidina Valstybiniame jaunimo teatre, E. Nekrošiaus spektakliuose, svarbių vaidmenų sukūrė O. Koršunovo ir kituose šalies teatruose. Atliko vaidmenis roko operose „Jesus Christ Superstar“, „Peer Gynt“ , muzikiniuose spektakliuose ,,Ugnies medžioklė su varovais“, ,,Meilė ir mirtis Veronoje“.
V.Petkevičius į kino istoriją pateko suvaidinęs filmuose „Kelionė į rojų “ (1980, rež. A. Žebriūnas), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983, rež. A. Puipa), „Amžinoji šviesa“ (1987, rež. A. Puipa), „Savaitgalis pragare“ (1987, rež. V. Žalakevičius), „Žalčio žvilgsnis“ ir „Mėnulio Lietuva“ (1990 ir 1997, rež. G. Lukšas), „Laiko sergėtojas“ (2004, rež. R. Crombie), „Tėvai ir vaikai“ (2005, rež. A. Gluskinas), „Gyvenimo obuolys“ (2006, rež. T. Vidmantas).
Janekas. Riba tarp pareigos ir asmeninio keršto – labai plona. Peržengti ją – reiškia paaukoti savo gyvybę. Neperžengti jos – reiškia paaukoti svetimas.
Janekas (nuotr. „Tauras Films“)
„Janekas Razumovskis – žmogus, nukapotomis šaknimis, žmogus be žemės: Jis turbūt niekada jau ir nebūtų įkėlęs kojos į gimtąją Lietuvą, bet aplinkybės veik priverstinai grąžina į „oichizną“ (tėvoniją). O grįžti – pikta, pripažinti ir prisiminti – taip pat. Tiesiog norisi keršyti, o ant ko lieti per ilgą laiką susikaupusį įniršį taip pat atsiranda. Jo nesustabdo nei tariamas bajoriškas padorumas, nei giliai vis dar rusenantis žmogiškumas, nei meilė, kurią įsileisti ir pripažinti – baugu. Silpnas tas Janekas, bet juk nėra stipresnių žmonių už tuos, kurie aklai ieško teisybės“, – savo personažą juostoje „Tadas Blinda. Pradžia“ piešia Mykolas Vildžiūnas.
„Janekas iš esmės yra Michailo Muravjovo (akt. Donatas Banionis) įrankis. Jo funkcija filme – neigiama, tačiau kaip žmogus jis nėra blogas. Jaunuolis pateko į nemalonę dėl savo karšto būdo, jam gresia mirties bausmė. Tuomet aršus baudžiavos panaikinimo priešininkas vaikinui leido pasirinkti: arba jis aklai vykdo Muravjovo įsakymus arba pasirenka mirties bausmę“, – apie personažą pasakoja Jonas Banys.
Čia, Lietuvoje, yra likę ne tik J. Razumovskio tėvų kapai, bet ir dvarininkas Bernardas Gruinius (akt. Vidas Petkevičius), kuris buvo geriausias tėvo draugas. Vykdydamas Muravjovo įsakymus, Janekas sužino tam tikras paslaptis apie tėvo žūtį, čia jam padeda ir asmeninės naudos siekiantis Edmundas (akt. Dainius Kazlauskas), keliantis papildomas intrigas dvaro viduje.
M. Vildžiūnas – talentingas jaunosios lietuvių kartos aktorius, režisierius. Nuo 2001–ųjų dalyvauja aktyvioje veikloje kaip nepriklausomas menininkas, kino ir televizijos aktorius bei režisierius, vaidina netradiciniuose performansuose.
Režisavo filmą „Šarka2", vaidino filmuose „Aš esi tu“ (2006, rež. K.Vildžiūnas), „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009, rež. L.Lužytė).
Filmo anonsas:
