Jau tada pasaulio vicečempiono galvoje gulėjo pirmosios autorinės dainos žodžiai ir akordai. Tačiau į olimpinį kaimelį užsukusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei baidarininkas tąkart sugrojo kitą kūrinį.
Šiandien Andrejus, kurio muzikos klausytojai iki šiol buvo šeima bei porininkas baidarėje Ričardas Nekriošius, pristato pirmąją autorinę dainą „Lietuva tėvyne“. „Jei išgirs ir prezidentė, labai džiaugsiuosi. Tačiau ji skirta kiekvienam, branginančiam vietą, kurioje gyvename, jos istoriją, dabartį ir ateitį, kurią patys, kiekvienas savaip, kuriame“, – sako A. Olijnikas.
Apie savo „užklasinę“ veiklą, keliones su gitara ir pirmąjį autorinį viešai pasirodžiusį kūrinį olimpietis papasakojo svetainei LTeam.lt.
– Andrejau, kokią vietą tavo kasdienybėje užima gitara? Kada pastebėjai potraukį šiam instrumentui?
– Geri dalykai nutinka netikėtai. Apsilankęs pas gerus draugus, sužinojau, kad jie pradėjo groti ir turi vieną atliekamą gitarą, kurią man paskolino. Tai buvo visko pradžia. Laikydamas gitarą rankose, iškart pajutau šiam instrumentui simpatiją. Vaikystėje tėtis grodavo gitara, bet kažkokiu būdu muziką ir šį instrumentą atradau gan vėlai, būdamas 24-erių.
Nuo tada gitara, kaip ir sportas, tapo mano gyvenimo dalimi. Tai – pomėgis, hobis, tikslas, atsipalaidavimas, saviraiška. Dabar ji visada po ranka.
– Net stovyklose, varžybose, olimpinėse žaidynėse?
– Nuo 2013 metų gitara su manimi keliauja visur. Vežuosi ją į stovyklas, kelis kartus turėjau varžybose. Drauge vykome į Portugaliją, Kroatiją, Šveicariją, Čekija, Vokietiją, Italiją, Latviją, Turkiją, Braziliją. Netgi į pirmą pasimatymą su būsima žmona ėjau nešinas gitarą (juokiasi).
– Išmokti groti gitara – rimtas reikalas. Kaip mokeisi tu? Kas buvo tavo mokytojas?
– Pagrindinius akordus išmokau per kelias dienas, bet man to nepakako. Klausa padėjo narplioti gamas po vieną natą. Mane traukė kūryba, tikslas buvo išmokti improvizuoti ir laisvai reikšti mintis gitara. Kiekvieną dieną atrasdavau muziką, dalykus, kurie jau seniai egzistuoja. Lavinau pirštus, įvarius techninius elementus, mano mokykla tapo literatūra, internetas, o mokytojas – jutubas.
– Pakalbėkime apie kūrybą, apie autorinę dainą. Kaip ji gimė? Kodėl apie Lietuvą?
– Daina gimė pamažu, ilgai brendo mano galvoje, kol vieną vakarą, po daug bandymų ir variacijų, ji įgavo pavidalą. Daina apie tai, kas supa mane, apie herbą ant mano peties, apie tai, kur buvome, esame ir kur einame. Man ši daina – klausimas, kurį sau turėtumėme užduoti kiekvienas. Kas yra Lietuva? Ką ji reiškia man? Pagarba, meilė tėvynei – tai vertybės, kurios daro įtaką priimant tinkamus sprendimus bet kokioje situacijoje. Lietuva esame mes ir mūsų sprendimai. Todėl ši daina yra priminimas, kad nepamirštumėme, kas esame, t. y. savo šaknų, istorijos, tradicijų.
– Kas buvo pirmasis, kuriam parodei šią dainą?
– Pirmieji visada būna mano šeima – žmona Edita bei sūnus Aleksas. Ir džiaugiuosi, kad tai būna jie, nes jie yra gana griežti vertintojai.
– Kaip nusprendei, kad atėjo laikas leisti savo dainą išgirsti platesnei auditorijai?
– Visi ieškom kelių, galimybių būti pastebėtais, įvertintais. Ieškome savęs realizavimo galimybių. Apie mano pomėgį sužinojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir LTeam komunikacijos komanda, filmuojanti vaizdo siužetų rubriką #KitoksAš. Pasiūlė susitikti, kelis kartus perklausė dainą ir bendrai nusprendėme, kad ilgiau jos slėpti nėra tikslo.
– Koks jausmas žinoti, kad tavo dainą, į ją sudėtus jausmus, mintis, išgyvenimus išgirs ne tik artimiausi žmonės? Kad draugai, kolegos, sirgaliai tave pamatys kitokį nei buvo matę iki šiol?
– Jei atvirai, truputį neramu. Save vertinu labai kritiškai. Tiesiog viliuosi, kad mano kūryba yra verta dėmesio ir palies kiekvieną. Groju jau šešerius metus, kuriu muziką, melodijas ir tai nesukelia abejonių. Tikiu tuo, ką darau. Tuo labiau, kad tai darau sau ir man tai patinka.
Kaip ir varžybose, taip ir grodamas prieš auditoriją jaučiu jauduliuką, stresą. Iš vienos pusės jis padeda susikoncentruoti, iš kitos – suvaržo judesius. Tad kol kas man visa tai yra iššūkis.
– Dvivietėje baidarėje irkluoji su porininku Ričardu Nekriošiumi. Ar nebandei kolegos įtraukti į muziką?
– Bandžiau. Nepavyko. Bandysiu dar kartą (juokiasi). O jei rimtai, Ričardas turi savo pomėgius, nesusijusius su muzika. Tiesa, jis mielai klauso mano kūrybos, jis jau įprato prie mano praktikavimosi, kas bet kurį kitą galėtų suerzinti. Ričardas yra kantrus žmogus ir turi gerą skonį (juokiasi).
