„Soulfly“ – tai grupė, kurią 1997 metais subūrė kultinio death/trash metal projekto „Sepultura“ įkūrėjas bei idėjinis vadas Maxas Cavalera po to, kai 1996 metais jis paliko šią grupę.
Prieš įkurdamas naują projektą, Maxas kaip svečias dalyvavo kitos garsios grupės „Deftones“ 1997 albumo „Around the fur“ įrašuose. Būtent iš šiame albume skambančios dainos „Headup“ teksto, anot Cavaleros, ir kilo naujosios grupės „Soulfly“ pavadinimas.
Pristatome „Soulfly“ albumus:
SOULFLY „Soulfly“ (1998) – pakilimas naujam sielos skrydžiui
1996-ieji tuometiniam sėkmės aukštumas pasiekusios grupės „Sepultura“ lyderiui Maxui Cavalerai turbūt buvo vieni svarbiausių, chaotškiausių metų ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime. Sunkūs išbandymai, tekę muzikanto šeimai, nesusipratimai grupės viduje nulėmė tuomet sunkiai suvokiamas permainas – Maxas Cavalera paliko „Sepultura“, kuri be šio vokalisto, muzikos ir tekstų autoriaus, tuomet buvo sunkiai įsivaizduojama. Vienos populiariausių metalo grupių ir jos lyderio ateitis staiga pakibo ant plauko...
Tačiau tiek likusi trijulė, tiek Maxas Cavalera pasirodė nė neketinantys susitaikyti su sunkumais ir sustoti. Atvirkščiai – ekspresyviems kūrėjams buvo būtina išlieti susikaupusias emocijas. Taigi netrukus „atskalūnas“ buvo pasirengęs naujam, jau savarankiškam savosios sielos skrydžiui. Į naująją grupę, pavadintą „Soulfly“, jos įkūrėjas atsinešė tas idėjas, kurias buvo pradėjęs įgyvendinti tuo metu paskutiniajame „Sepultura“ albume „Roots“.
Tai – galinga ritminė sekcija, stipriai įtakota tribal atspalvių (o tuo metu tai sunkiosios muzikos pasaulyje dar nebuvo įprasta), nesudėtingi, tačiau galingi žemų tonų gitarų rifai, ir, be abejonės, su niekuo nesumaišomas, tarsi nežaboto instinktyvumo įsikūnijimas – Maxo Cavaleros vokalas. „Roots Bloody Roots“, štai daina, būtent tas stilius, kurį aš noriu plėtoti toliau; aš noriu išlikti primityvus, dar primityvesnis nei anksčiau“, – taip naujasias kūrybines gaires apibrėžė Maxas Cavalera, pristatydamas debiutinį, 1998-aisiais pasirodžiusį to paties pavadinimo „Soulfly“ albumą.
Tačiau išlaikydamas jau įprastus bruožus, autorius tuo pačiu pasistengė žengti žingsnį pirmyn. Pasak jo, „Sepulturoje“, kurioje dalis muzikantų buvo linkę groti labiau tradicinį metalą, to siekti buvo sunku. Jau nuo pat pirmojo albumo atsiskleidė Maxo Cavaleros polinkis į dar drąsesnius eksperimentus, derinant pačią įvairiausią muziką.
Visų pirma kūryboje galima justi dar daugiau hardcore įtakos, kuri nors ir nebuvo svetima „Sepulturos“ muzikai, tačiau taip stipriai išreikšta nebuvo.
Antra, gana netikėtai debiutinį albumą tiek muzikine, tiek emocine prasme praturtino reggae, hip hop elementai.
World muzikos įtaka klausytoją pakylėja dar aukščiau – ten, kur galima sutikti tarsi su metaline muzika nieko bendra neturinčius „Dead Can Dance“. Šiuos sumanymus „Soulfly“ įkūrėjui padėjo įgyvendinti ne vienas daugiau ar mažiau žinomas kviestinis muzikantas.
Nenuostabu, kad šio ekspresyvaus albumo tematika didžiąja dalimi atspindėjo to meto įvykius ir verdančias emocijas netikėtumų pilname Maxo Cavaleros asmeniniame gyvenime: artimo žmogaus mirtį, išdavystes, nepasitikėjimą, pavydą, nenušlifuotą pyktį ir nesugebėjimą susivaldyti bei pastangas vėl pakilti. Pakilti naujam sielos skrydžiui.
Debiutinį albumą apibendrinti turbūt labiausiai tiktų paties autoriaus žodžiai: „Tai albumas, kurio nebūčiau įrašęs su „Sepultura“, nes tai muzika, apie kurią galima pasakyti – ne, per daug važiuoja stogas“.
SOULFLY „Primitive“ CD (2000) – atgal į pradžią
Sakoma, kad antrasis albumas naujai grupei dažnai būna net svarbesnis už debiutinį – juo parodoma, kad naujokus į pripažinimą atvedė ne atsitiktinė sėkmė, o iš tiesų stiprus kūrybinis potencialas.
Maxui Cavalerai, seniai užsitarnavusiam deramą pagarbą sunkiosios muzikos pasaulyje, ši teorija gal ir nėra taikytina, tačiau galutinai išsklaidyti bet kokias abejones dėl gebėjimų vienam - be „Sepulturos“ - išlikti sunkiosios muzikos olimpe galėjo tik tolesnė kūryba. Juolab, kad debiutiniam albumui stipriu įkvėpimu buvęs asmeninių problemų sukeltų aistrų karštis jau buvo kiek atvėsęs.
Antruoju ‚Soulfly“ albumu Maxas Cavalera lieka ištikimas savo siekiui išreikšti emocijas, bet jų nenušlifuoti, neįvilkti į galbūt civilizuotesnį, tačiau mažiau nuoširdų rūbą. Akivaizdu, kad kūrėjas nesibaimina būti apkaltintas muzikiniu primityvizmu. „Primitive“ tikrai nėra tas albumas, kuris sužavėtų žmones, muzikoje ieškančius matematikos. Atvirkščiai – būtent tarsi iš laukinių džiunglių atklydęs pirmykštis primityvizmas ir patraukia klausytoją, kūryboje ieškantį visų pirma nuogo nuoširdumo, o ne sudėtingų, taisyklingų muzikinių išraiškų, kurios tėra forma, bet ne esmė.
Tačiau visa tai nereiškia, kad albumas sukurptas atmestinai ir yra nuobodus. „Primitive“ atsispindi tarsi išgrynintos debiutinio albumo idėjos. Nors eksperimentų, naujovių šį kartą galbūt kiek ir mažiau, tačiau dabar skirtingi stilistiniai deriniai skamba dar įtikinamiau ir stipriau. Nepriekaištingas, dinamiškas nu metal būdingas skambesys dar labiau sustiprina emocinį „Soulfly“ kūrybos užtaisą, o jis – ne mažiau galingas, nei bet kada anksčiau.
Kaip visada, Maxas Cavalera yra atviras pačiai įvairiausiai muzikai. Kaip ir debutiniame albume, „Primitive“ šis atvirumas atsiskleidžia ir vokaline įvairove, ir tai ypač atskiria „Soulfly“ nuo „Sepulturos“. Albumo įrašuose vėlgi talkino ne vienas kviestinis muzikantas iš pačių, regis, skirtingiausių muzikinių pasaulių. Bene garsiausi tarp šių svečių – Tomas Araya iš kadaise stipriai Maxą Cavalerą įtakojusių „Slayer“ ir Corey Tayloras iš „Slipknot“.
Taigi, „Primitive“ viršelis taikliai sufleruoja – šiuo albumu Maxas Cavalera galutinai pakilo iš pelenų.
SOULFLY „3“ CD (2002) – siela, skrisk laisvai, arba trečias kartas garantuoja!
2002-aisiais galutinai išsisklaidė abejonės dėl savarankiškai per muzikinį pasaulį žengiančio Maxo Cavaleros ateities. Atrodytų, kad net simbolinis, žodžių žaismui lengvai pasiduodantis albumo pavadinimas (angliškai „trys“ skamba panašiai kaip žodis „laisvas“, nors iš tiesų pavadinimo tikroji prasmė kiek kita) sufleruoja muzikantą išsilaisvinus nuo visų netolimoje praeityje jį užklupusių negandų.
Esminis „Soulfly“ kūrybos bruožas – nuoširdumas – išlieka nepakitęs. Ir nesvarbu, ar nesuvaldytos emocijos turi teigiamą, ar neigiamą atspalvį, ar jų išraiškos formos yra itin originalios, galinčios muzikine prasme nustebinti klausytoją, ar ne. Akivaizdu, kad šiems kūrėjams muzika nėra savaiminis tikslas. Greičiau tai – priemonė, galingas įrankis, siekiant atkreipti dėmesį į tai, kas labai svarbu, bet dažnai pridengiama, užglaistoma „civilizuotiems“ žmonėms būtinga diplomatine kalba.
Maxas Cavalera nevynioja žodžių į vatą ir dar kartą atsiskleidžia kaip vienas iš kūrėjų, kurių populiarumas ir tam tikras įgytas socialinis saugumas nesumažino jų jautrumo supančiai aplinkai. Trečiajame albume neapsieita be dėmesio to meto aktualijoms. Kaip dauguma pilietiškų menininkų, „Soulfly“ atidavė duoklę ir tik prieš metus įvykusios rugsėjo 11-osios tragedijos aukoms. Maxas Cavalera šaukte šaukia pasauliui apie padėtį Rio De Žaneiro lūšnynuose, apie plačiajai visuomenei mažai girdėtus Brazilijos valdžios nusikaltimus, reikalaudamas, kad jo gimtoji šalis pasimokytų iš praeities klaidų ir nugalėtų šiandienos negandas. Apskritai, didelė dalis Maxo tekstų – tai tarsi prevencija būsimoms tragedijoms, nulemtoms socialinių veiksnių ir politinių sprendimų. Tik ar girdi tie, kuriems tai labiausia derėtų išgirsti?
Apibendrintai kalbant apie šiuos metaliniu Bob Marley vadinamo Maxo Cavaleros kūrinius, turbūt galima teigti, kad jie išliko tokie pat saviti. Dauguma kritikų „Soulfly“ muzikai galutinai prilipdė nu metal ir tribal metal sąvokas. Akivaizdu, kad archaiškos braziliškos šaknys toliau stipriai pančiojo Maxą Cavalerą – albume kaip visada gausu įvairių, „civilizuotam“ žmogui egzotiškų instrumentų (pvz. berimbau) ir muzikinių derinių. Dar „Soulfly“ pradžioje išreikštas tikslas – nenutolti nuo pradžios, nuo šaknų – atsispindi jau albumo pavadinime ir viršelyje. – tai šventas pirminio garso simbolis hinduizme (tariamas „aum“ arba „om“), be kurio neapsieinama religinėse apeigose – meditacinio pobūdžio mantrose. Ir iš tiesų, „Soulfly“ muzika kartais primena savotiškus pirmykščius ritualus, atkeliavusius į elektrinių gitarų laikmetį.
„Soulfly“ kūryba išsiskiria ir tuo, kad klausytojas nėra nuolat skandinamas negatyvių minčių ir emocijų sraute – purvu ir tamsa nėra mėgaujamasi, nėra nuolat teigiamas beviltiškumas. Kontrastai – vienas iš žaviausių „Soulfly“ kūrybos aspektų. Tokios kompozicijos, kaip tęstine tapusi world muzikos įtakota „Soulfly III“, tarsi suteikia neramiai sielai sparnus ir išlaisvina ją iš niūrios šio pasaulio realybės, kuri ką tik švino svoriu slėgė klausytoją. Apskritai, šis albumas, kaip ir visa „Soulfly“ esmė – pozityvumas, skatinantis viltį. Maxas Cavalera drąsiai teigia: „Mūsų ginklas – tikėjimas!“. Turbūt kartais vien tik jis neleidžia sielai smigti į žemę.
SOULFLY „Prophecy“ CD (2004) – „tikėjimo nenužudysi!“
Ši frazė iš ketvirtojo „Soulfly“ albumo puikiausiai atskleidžia „Prophecy“ esmę. Tiek muzikine, tiek idėjine prasme toliau plėtojama tai, kas sumanyta dar „Soulfly“ priešaušryje. „Prophecy“ sulaukiame tradicine tapusios hardcore/thrash metalo, reggae, world, tribal įtakų ir eksperimentų su garsais ir vokalais sintezės.
Maxo Cavaleros pranašystės iš karto smogia karšto metalo, išlydyto pagal „Chaos AD“ technologijas, banga, į kurią ilgainiui įsilieja jau minėti pažįstami skirtingų muzikos stilių deriniai. Albumui baigiantis, Marso įtaka „pranašystėms“ silpsta ir jos tampa nebe tokios grėsmingos ir nuožmios. Tačiau ši vis dažniau rimstanti ir ne tokia ekspresyvi muzika žavi ne mažiau. Gražios ir kartais net melancholiškos melodijos tarsi atveria visai kitą, galbūt labiau pridengtą Maxo Cavaleros sielos pusę.
„Soulfly“ kūryboje akivaizdžiai atsispindi šios sielos poreikis užverti pragaro vartus ir apsivalyti. Dvasingumo siekis grupės įkūrėjo dažnai pabrėžiamas kaip esminis kūrybos tikslas. Iš tiesų, Maxo žodžiuose dažnai galima rasti kreipinių į anapus – į Dievą. Kūrėjas teigia tikįs jį esant, tačiau nelaikantis savęs kurios nors religijos, juolab krikščionybės išpažinėju. Tačiau įdomu tai, kad Kristų Maxas Cavalera laiko vienu iš savo įkvėpėjų: „Pažiūrėkite į šį žmogų (Kristų), jis buvo kartu su valkatomis, prostitutėmis ir nevykėliais, jis nepataikavo tiems aukštosios visuomenės šikniams, kurie šiandien tą patį Jėzų pardavinėja“. Jo supratimu, dvasingumas lydėjo žmones dar prieš susiformuojant sistemingoms religijoms. O daugumą pastarųjų dvasininkų muzikantas lygina su siauro požiūrio muzikantais ir klausytojais, pripažįstančiais tik vieno stiliaus muziką.
Klausant „Prophecy“, Maxo tikrai negalima apkaltinti požiūrio siaurumu. Albume galima rasti bene drąsiausių eksperimentų per visą Maxo Cavaleros karjerą – dalis kompozicijos „Moses“ yra ne kas kita, kaip visus atributus turintis gryniausias reggae, konservatyvesniam sunkiosios muzikos gerbėjui galintis sukelti stabligę ar bent jau panieką. Nemažiau neįprasti albume flamenco, samba ritmai arba – tarsi techninė klaida „Prophecy“ užbaigianti kompozicija, regis labiau pritinkanti Goranui Bregovičiui, o ne vienam iš metalo korifėjų. Tačiau „Soulfly“ lyderiui stilistiniai kanonai kaip visada nė motais – jis išlieka ištikimas savo teisei paklusti sielos raginimui „sekti širdimi ir atsiduoti likimui“. Atsiduoti, tikint atrasiant šiai neramiai sielai namus:
Wings all over us
When I die you come and lift me up
Carry me to my home
To meet the king on his throne
Wings all over us
Keep our heads up high
Keeping our spirit alive
Open your arms and rise
Maxo Cavaleros ir „Soulfly“ koncertas įvyks kovo 18 d. Vilniuje, „Forum palace“, klube „balsas.lt“.
Kartu su „Soulfly“ šiame renginyje taip pat dalyvaus kiti atlikėjai – tai thrash metal atstovai „Incite“ iš Arizonos (JAV).
Bilietus į šį koncertą platina „Bilietai LT“. Renginio dieną bilietai brangs.
SOULFLY „Dark Ages“ CD (2005) – net tamsiausiose gelmėse esama grožio
Tamsiaisiais amžiais istoriografijoje yra pavadintas laikotarpis, žymėjęs Vakarų Europos kultūrinį nuosmukį, kurį tariamai nutraukė švietėjiška epocha. Tačiau Maxas Cavalera, 2005-aisiais pasirodžiusį „Soulfly“ albumą pavadindamas „Dark Ages“, tarsi ginčija – niekur toliau žmonija taip ir nėra pažengusi. Intelektualine prasme žmonija toli atitrūkusi nuo savo protėvių, tačiau emocine – vis dar akmens amžiuje. Mus „vėl ir vėl“ kaip prakeiksmas kankina tos pačios rykštės kaip ir žmonijos priešaušryje – priešiškumas, veidmainiškumas, keršto troškulys, polinkis naikinti, praradimų chaosas. Šios tradiciškai Maxą Cavalerą jaudinančios temos sulaukė dėmesio ir penktajame „Soulfly“ albume.
Pavadinimą „Dark Ages“ sąlygojo ir vėl Maxo asmeniniame gyvenime stojęs tamsusis periodas. Albumo įrašų metu muzikantas neteko posūnio Moseso ir seno draugo Dimebago Darrello („Pantera“ gitaristas): „2004-ųjų pabaiga man buvo tarsi asmeniniai tamsieji amžiai, ir tai atsispindi albume“. Dar vieną praradimą metalo scenoje mums primena ir 2001-aisiais mirusiam Chuckui Schuldineriui („Death“, „Control Denied“) skirta daina „Corrosion Creeps“.
Šį albumą „Soulfly“ įkūrėjas lygina su gamta: kartais ji yra nuostabi, rami, bet kartais – mirtinai pavojinga, nuožmi, atsiskleidžianti cunamiais ir kitais reiškiniais... Soulfly muzika tokia pati – viena jos pusė labai taiki, pozityvi, dvasinga, o kita – tamsi, apokaliptinė, net linkusi save naikinti...“.
Kaip ir anksčiau, šis albumas ne be egzotiškų prieskonių. Šį kartą galime aptikti serbiškų, turkiškų, rusiškų, prancūziškų motyvų. Dėl polinkio derinti įvairius stilius ir kultūras Maxas Cavalera save vadina savotišku metalo mokslininku. Nuo pat „Sepulturos“ įkūrimo laikų laikantis save ištikimu metalui, jis bando sukurti kažką naujo, kaip mokslininkas maišyti tai, kas dar nebuvo maišyta, ir žiūrėti, kas iš to išeis: „mėgstu greitą, agresyvią muziką, mėgstu metalą, hardcore ir man patinka visa tai derinti su kitais stiliais; sukurti kitokį metalą – mano aistra“.
„Dark Age“ – tai dar viena sielos kelionė, kaip visuomet – nesaugi ir tuo pačiu žavi. Šią kelionę kaip visada užbaigia tradicinė kompozicija, kuriai suteikiamas grupės pavadinimas – „Soulfly V“. Ji tarsi atgaiva po sunkių išbandymų: „dvasinis apsivalymas, tyla po audros“.
SOULFLY „Conquer“ CD (2008) – belaisvių neima arba sugrįžimas į senąjį kovos kelią
Šeštasis grupės albumas „Conquer“ turbūt skirtas užkariauti tuos, kurie 1996-aisiais laukė visko, tik ne „Roots“, ir kurių neįtikino tai, jog Maxas Cavalera neišsižadėjo savo praeities. Naujausiame „Soulfly“ albume ryškiau nei bet kada atsispindi „sepulturinė“, thrash/death metalinė Maxo Cavaleros kūrybinė patirtis. Ir šie iki skausmo pažįstami atgarsiai sugeba pažadinti sentimentus. Kažkam tai gali būti svarbiausias šio albumo privalumas.
„Conquer“yra turbūt didžiausias netikėtumas „Soulfly“ kūryboje nuo pat 1998 metų. Šiame albume bene mažiausiai eksperimentų iš visų Max Cavalera darbų. Pasak paties autoriaus, jis jaučiasi pagaliau atradęs puikų balansą tarp brutalumo ir eksperimentų. Taigi, naujoji muzika skamba labai vientisai, sunkiai, aštriai ir tiesmukai, kaip ir pats albumo pavadinimas.
„Tai neabejotinai karingiausias „Soulfly“ albumas, savo atmosfera man primenantis tokius filmus, kaip „Gladiatorius“ ar „300“, – teigia autorius. „Albumą nusprendžiau pradėti taip, kaip buvo pradėtas „Beneath The Remains“ – ne vidutinio tempo, bet greita, karinga daina“. Iš tiesų, „Blood Fire War Hate“ skamba kaip šūkis, vienijantis gentis kovai. Belieka tik įsivaizduoti kokį įspūdį gali sukelti didelio festivalio minios pritarimas...
Tačiau Maxas Cavalera neketina užkariauti pasaulio. Visas albumo karingumas, įtūžis yra nukreiptas prieš baimę. „Jeigu nugali baimę, užkariauji ir gyvenimą, ir mirtį, tuomet iš tiesų esi laisvas“, – tokia yra pagrindinė albumo „Conquer“ žinia.
Kaip visada įrašuose neapsieita ir be pirmo ryškumo svečių. Šį kartą tarp jų – ir David Vincent iš „Morbid Angel“, turintis ne mažiau stiprią gerklę ir garsų vardą, nei Maxas Cavalera.
„Conquer“ tarsi kviečia mus sugrįžti į 1992-ųjų gegužės 8-ąją – dieną, kurios turbūt nepamirš niekas, tuomet buvęs Vilniaus Sporto rūmuose. Šių metų kovo 18-ąją turime galimybę šiuos prisiminimus dar sustiprinti ir papildyti naujais. Belaisvių Maxas ir „Soulfly“ žada neimti.
