Žengtelėjus į 2008-sius beveik neabejojame, kad kiekvienas politinis veiksmas yra susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais. Tačiau šokinėjimas nuo pirmalaikių rinkimų idėjos prie kadencijos gale susiplakusios naujosios daugumos gundo labai prieštaringas mintis ir prognozes.
Žinoma, lengviau prognozuoti artėjančių rinkimų scenas, bet ne dabartinės kadencijos Seimo ir juo labiau premjero Gedimino Kirkilo elgsenas. Tai beveik neprognozuojama. Tačiau kelios gluminančios aplinkybės skatina kai kurias artimos ateities įžvalgas. Pirmiausia - tai prieštaringas naujosios daugumos koaliciją sudarančių partijų elgesys. Ypač socialliberalų. Paskutiniu momentu šokti į savo dienas baigiantį laivą, prisiimti atsakomybę už visas didesnes ar mažesnes vyriausybės nesėkmes, atsisakyti tokių įprastų ir nesudėtingų rinkiminės agitacijos įrankių, kaip buvusios valdžios silpnybių kritika - visa tai yra labai sunkiai suprantama. Nebent leistume sau samprotauti, kad šiuo metu politiniuose užkulisiuose tvarkomi tokie dideli reikalai, kuriuos žūtbūtinai reikia sutvarkyti čia ir dabar. Dabar arba niekad. Reikalai, kuriuos sutvarkius, jau nebesvarbu visa kita politinės ateities migla. Po mūsų - nors ir tvanas.
Yra galima ir kitokia socialliberalų elgsenos interpretacija, kurią išvystė kai kurie politikos apžvalgininkai. Šokti kaip nuogiems į eketę juos vertė perspektyva, kad atsisakius G.Kirkilo socdemų pasiūlymo, galima prarasti viską. Bet čia ant svarstyklių turi būti dedami keli faktai. Pirmiausia, net paviršutinės apklausos rodė visai neblogus socialliberalų reitingus bei galimybes neprarasti Seime turimų vietų. Štai kur kas mažiau galimybių laimėti ateinančiuose rinkimuose turintys liberalcentristai, anksčiau prisijungę prie valdančiosios koalicijos, elgiasi visai kitaip. Nutuokdami, kad naujai gimstantis trigalvis liūtukas ilgam taps visos buvusios valdžios vanojimo vėzdu rinkiminės kovos metu, aiškiai parodo, kad galės bent jau gintis ir demonstruoti nekaltybės prisiminimus.
Kas gali būti svarbiau už pavojų, kad dėl infliacijos, dar labiau padidėsiančios socialinės atskirties ir net mūsų vidurinei klasei bei profesionaliai jaunuomenei grasančio būsto rinkos nuosmukio (o tai neabejotinai bus stipriau už įprastinį nusivylimą ir įtakos rinkėjų nuotaikas) bus pagrįstai kaltinami visi buvę valdžioje arba ją parėmę skaudžiausių sprendimų metu? Kol kas, neturint kitokios viešos informacijos, vieninteliu motyvu, gundančiu nekreipti dėmesio į aukščiau išdėstytus pavojus, regisi ant įstatymų briaunos balansuojantis politinis buldozeris energetikos laukuose. Gal kas nors galvoja, kad jeigu galima trigalvį slibiną paversti pliušiniu liūtuku, tai gal galima prisijaukinti jį ir melžiamos karvės vaidmeniui?
Nesu įsigilinęs į šią politinę alchemiją, kartu su eiliniais piliečiais sunkiai gaudausi nacionalinio investuotojo formavimo vingrybėse, bet galiu klausti: ar daug konservatoriams ir prezidentui Valdui Adamkui rinkimuose padėjo faktas, kad Williamso istorija nebuvo visiška katastrofa, nesugriovė, bet galiausia pakėlė Mažeikių naftą? Tai, kad artėjančiuose rinkimuose nei slibinai, nei liūtukai nebus pajėgūs atskleisti visų - galimai ir pozityvių - rezultatų, tik didina tikimybę, jog šis veiksmas, kai kurių oponentų įvardijamas didžiausia nepriklausomybės laikų afera, bus eksploatuojamas rinkimuose, pritaikant Williamso melodiją.
Rinkiminės ateities miglas tirština ir tai, kad susipriešinusi opozicija nevienodai, bet bus prisidėjusi prie galimų elgsenų bei pasirinkimų sąmyšio. Štai konservatoriams bus prikišama, kad jiems remiant mažumos vyriausybę buvo sukurptas visas šis energetikos planas. Darbo partija - keisčiausia politinė anomalija Lietuvos istorijoje - dar labiau. Kas užmirš, kad ji, kone pralenkdama valdančiuosius socialdemokratus, balsavo už NDX siūlomas įstatymo pataisas? Kas lieka? Paksininkai, Tvarkos ir teisingumo partija? Štai čia darosi vis šilčiau, o partijų perspektyvas būsimuosiuose rinkimuose rodantys reitingai liudija, kad čia aptariama rinkėjų nuotaikų bangavimo priklausomybė nuo reiškinių, panašių į Williamsą, nėra iš piršto laužtas reikalas.
Sunku gvildenti miglotą artėjančių Seimo rinkimų scenarijų. Mūsų atgimimo Sąjūdžio jubiliejiniais metais viešųjų ryšių darbininkai neužmirš ir tos aplinkybės. Tačiau šalia patriotinių gaidų, netolimos praeities pri(si)minimų į rinkiminės retorikos žodyną neabejotinai įžengs lietuvių stebuklinių pasakų figūros. Verta tik neužmiršti vieno rinkiminių tradicijų ryko: Williamso dainą oponentų triuškinimo arenoje geriausiai išmoko paksininkai. Todėl tikėtina, kad jie savo rinkiminėje agitacijoje geriausiai išnaudos dar nežinia kokiu žvėrimi pavirsiantį Leo LT. Net jei pozityvioje politikoje Tvarkos ir teisingumo smegenys ir raumenys nieko nenuveikė, tačiau rinkiminius mūšius laimėti, pasinaudojant Almaxais, jie yra įgudę. Nepanašu, kad šiandienos politinės aplinkybės jiems būtų nepalankios. Net dirbti nieko nereikia.
