Rasa Penelienė
Kai Darbo partijos reitingai kyla į pirmąsias vietas, o televizijos ekranuose šokančio Uspaskicho batų kaukšėjimas primena artėjančių rinkimų bildesį, jie atrodytų nebe už kalnų.
Kai Paksas su visais vaikais, žentais ir anūkais neišeina iš žiniasklaidos akiračio, o visuomenės apklausos rodo, kad tai vienas patikimiausių Lietuvos politikų, rinkimai atrodytų išties nebetoli.
Kai vietiniai ir užsieniniai viešųjų ryšių specialistai išsijuosę kuria politikų įvaizdžius ir būsimus rinkėjus baigia įtikinti, kad susikompromitavę partiniai veikėjai buvo nekalti - kalta aplinka, rinkimai, regis, jau čia pat.
Socialdemokrato G. Kirkilo Vyriausybės „atsiskaitymai" liaudžiai, skelbiant vis gerėjančio gyvenimo rodiklius, leidžia suprasti, kad ir tradicinėmis vadinamosios partijos pradėjo gyventi artėjančių rinkimų ritmu. Skeptikai galėtų niurzgėti, kad už valstybės pinigus užperkant ištisus laikraščių puslapius „atsiskaitoma" viso labo tik nedidelei liaudies daliai, tiksliau, grupelei, patarnaujančiai politikams.
Bet tokių niurgzlių nėra tiek daug, kad jie lemtų rinkimų rezultatus. Ypač kaime. Todėl šeštadienio „Šiaurės rytuose" konservatoriaus Sauliaus Kubiliūno teiginys, kad TS kandidatų į Seimo narius paieškai laiko dar yra, atrodo pernelyg drąsus.
Biržų - Kupiškio apygardoje rinkimuose pergales skinantis valstietis liaudininkas V. Rinkevičius Seimo nario posto lengvai palikti neketina. Žemdirbių pajamų didėjimas, lenkiantis Europos šalis, siejamas su „valstiete" K. Prunskiene. Tiesa, ne be viešųjų ryšių triūso. O jo rezultatas neabejotinas - rusijų kunigaikštienių, šatrijos raganų titulai blanksta prieš europinius pinigus, plaukiančius į Lietuvos kaimus. Balsus už „valstiečius" atiduodantiems kaimiečiams V. Rinkevičius, dešinioji K. Prunskienės ranka, atrodo vis dar savas. Su visais milijonais ir žemės sklypais, kurių skaičiumi pranoksta visus kitus parlamentarus.
Turtingas ir kitas kandidatas - socialdemokratas V. Valkiūnas. Jo milijonų tiek, kad kai kuriems rinkėjams už jį balsuoti net nedrąsu. Kieno interesams atstovauja jų savininkas? Kodėl socialdemokratai nustūmė V. Valkiūną, ne tik rinkdami rajono merą, bet ir keldami kandidatą į Seimo narius?
Tačiau abejonių turinčiųjų ne tiek daug. Ypač kaime.
Jau dabar akivaizdu, kad minėti milijonieriai šluos rinkėjų balsus.
Statistinio rinkėjo filosofija paprasta: turtingas - vadinasi, gudrus. O ką valdžioje daryti negudriam?
Bet ne už milijonus kaimas balsuos, o už rinkiminį masalą. V. Rinkevičius sėkmingai naudojasi „savo biržiečio" įvaizdžiu, V. Valkiūnui neblogai tinka „atstumtojo" vaidmuo. O svarbiausia tai, kad šie kandidatai rinkimams rengiasi jau ne mėnesį ir ne du. Jų veidai nuolat šmėsčioja žiniasklaidoje - ir ne vien užsakomuosiuose straipsniuose. Kitaip tariant, politinės lysvės aktyviai purenamos, rinkimų dirva ruošiama.
Tuo tarpu konservatorių kandidatas neaiškus. Žodžiai, kad jo paieškai laiko dar yra, verčia manyti, kad dešinieji į rimtą kovą Biržų - Kupiškio apygardoje stoti nesiruošia. Šią mintį sustiprina S. Kubiliūno frazė: „Nuo to laiko, kai rinkėjai pradėjo vertinti kandidato pinigus labiau už kandidato skaidrumą, mes neturime šansų laimėti".
Su tokia nuomone galima ginčytis, prisimenant praėjusių Seimo rinkimų rezultatus, kai V. Rinkevičiui ant kulnų lipo konservatorius V. Mockus. Jo entuziazmas, veržlumas, tikėjimas savo veikla tuomet buvo užkrečiantis. Deja, šioms „baciloms" Biržų konservatoriai buvo atsparūs.
Iki šiol Tėvynės sąjungos Biržų skyrius neišsiugdė, į savo narius neprisitraukė tokių asmenybių, kurios deramai atstovautų dešiniosioms jėgoms.
Laukti, kad partijoje savaime kažkas išdygs ir išaugs, - keistas eksperimentas.
Tai panašu į darželį, kuriame niekas nesėjama ir nesodinama, bet laukiama suželiančių rūtų ar bijūnų.
O gal konservatoriai su krikdemais jau turi kokį „daigą" savo darželyje, kurį skrupulingai saugo nuo žurnalistų akmenukų? Galbūt gegužę ar biržely ims ir pražys koks bijūnas su visais kitais gamtiniais ir politiniais žolynėliais?
