Kovo 7 d. 18 val. Jaunimo teatre atidaromos Flavijaus ir Aurikos Piliponių parodos.
Antrojo aukšto fojė iki balandžio pabaigos veiks ekspozicija, kurią pati autorė pavadino romantiškai ir intriguojamai: “Aurikos Angelai”. Tai pirmoji Vilniaus dailės akademijoje architektūros studijas baigusios menininkės paroda. Ji pati teigia, kad jėgų pasiryžti bendrai su vyru parodai davė suvokimas, kad jos kūryba tampa vis geriau žinoma užsienio dailės kolekcionieriams ir mėgėjams, o atrasti savą publiką Lietuvoje drąsiau eksponuojantis kartu su artimiausiu žmogumi ir bandant suvaldyti netradicinę teatro erdvėję.
Pirmojo aukšto fojė teatro fotografijos parodą “Teatras 1990-1999” pristato Flavijus Piliponis. 1966 m. gimęs menininkas yra baigęs Vilniaus aukštesniąją technologijos mokyklą, fotografijos specialybę bei Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas. Nuo 2000 m. Flavijus Piliponis yra Lietuvos Fotomenininkų draugijos narys. Nuo 1989 m. autorius kūryba pristatoma grupinėse ir personalinėse parodose, fotografijos publikuojamos įvairiuose leidiniuose, almanachuose.
“Ši paroda Jaunimo teatre lyg ataskaita už dešimtmetį bendravimo su teatru, teatro gyvenimu, jo kulisais… O jei jau ataskaita, tai reikėtų suprasti, kad baigtas tam tikras etapas asmeniniame ir aplinkiniame pasaulyje. Atrodo, baigėsi jaunystė, kurioje man pasisekė būti arti to Jaunimo teatro, kurį visi vadino Eimunto Nekrošiaus teatru, po to teko stebėti, kaip šis teatras vėl bando tapti Jaunimo, kaip į jį ateina naujos asmenybės, kupinos energijos ir entuziazmo. Šia paroda norėčiau padėkoti Teatrui ir tiems žmonėms, su kuriais teko bendrauti dirbant Jaunimo teatre už tai, kad dabar esu toks ir ne kitoks, norėčiau padėkoti likimui, kad man pasisekė matyti tuos intensyvios kūrybos laikus, matyti tuos užkulisius ir jaustis išskirtiniu. Juk daugelį dalykų suvoki tik po tam tikro laiko, kai kampai nebe tokie aštrūs ir kontūrai nebe tokie ryškūs…”, sakė Flavijus Piliponis.
Į klausimą, kokią įtaką jam turėjo teatrinė fotografija, Flavijus Piliponis atsakė: “Manau, kad teatrinė fotografija turėjo įtakos mano dabartinio mėgstamiausio žanro pasirinkimui, be to, portretinės ir žmogaus fotografijos labiausiai sekėsi studijuojant Dailės akademijoje. Aktorius spektaklyje fotografuoti yra ypatingas malonumas - prieš tave modelis, kuris išgyvena ir vaidina, prieš tave išskirtinė šviesa - tiesiogine ir perkeltine prasme, todėl esi priverstas reaguoti ir nagrinėti subtiliausius veido - sielos mimikos ir išraiškos momentus. Tai puiki mokykla. Dirbdamas esi priverstas susikaupti, galbūt ne visada matai spektaklio visumą - juk kameros rėmuose netelpa scena, bet ypač arti matai visas aktoriaus veido išraiškas, jo to vakaro nuotaikas, sėkmes ir nesėkmes. Sustabdytas scenos laikas fotografijoje - ypatinga vertybė, kuri metams bėgant įgauna vis kitokią prasmę, kitus vertinimus, bet vertės ir šilumos nepraranda niekada”.
