Niekam nėra paslaptis, kad šiuolaikinėje visuomenėje seksas yra geriausia prekė. Jis puikiai parduodamas ir dažniausiai susilaukia didelio dėmesio. Šiuolaikinėje visuomenėje priimta aptarinėti seksualinius santykius.
Skandalų, susijusių su asmeniniu politikų gyvenimu, buvo visada, tačiau 1990-ųjų viduryje jie tapo viešojo intereso objektais. Palaipsniui XX amžiaus kultūros seksualizacija virto į moralizavimą.
Silvio Berlusconi ilgą laiką buvo kaltinamas įvairiais seksualiniais ryšiais ir taip vikriai išsisukdavo nuo teisminės atsakomybės, kad daugelis naujus kaltinimus ir teisminio tyrimo grėsmę vertino nerimtai . Tuo tarpu, milijoninės S. Berlusconi priešininkų (t.y. priešininkių) demonstracijos parodo, kad šį kartą situacija daug rimtesnė ir atsakyti už savo veiksmus reikės.
Ir kas keisčiausia: kai S. Berlusconi buvo kaltinamas korupcija (sutikite, ši veikla kur kas labiau kenkia valstybės saugumui, negu svetimavimas, kad ir su nepilnametėmis), premjero priešininkai į milijonines manifestacijas neišėjo.
O štai meilės žygiai kaip mat sukėlė masinį pasipiktinimą. Kuo vadovaujasi manifestuotojos? Nuoskauda, kad premjeras savo pramogoms išsirinko ne jas? Ar tuo faktu, kad į vyriausybės sudėtį jis įtraukė kelias simpatiškas moteris, kurios savo išvaizda skiriasi nuo didžiosios dalies manifestuotojų? Galbūt moteriškas pavydas turėjo įtakos italių entuziazmui? Bet, manoma, kad tikrosios priežastys kur kas gilesnės.
Problemos esmė tame, kad šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda nauja nusikaltimų hierarchija, o pasaulio lyderių seksualinės nuodėmės stoja į vieną eilę su nusižengimais, kurie sulaukia didžiausio liberaliojo pasaulio nepakantumo.
Prisiminkime Billo Clintono istoriją. Jį kritikavo ne už tai, kad jis nusipelnė kritikos, o būtent už tai, kad pagal visus asmeninius rodiklius jis niekaip netiko į galingiausios pasaulio šalies lyderio vaidmenį: mielas, tačiau silpnas žmogus, geras saksofonininkas, vidutiniškas teisininkas, sėdintis po žmonos padu. Visa tai amerikiečiai puikiai žinojo, bet tylėjo.
Kai tik jis nusidėjo, iš pradžių su Paula Jones, o paskui su Monica Lewinsky, jį užgriuvo visuomenės pasipiktinimas ir teisėsauga, o byla vos nesibaigė apkalta.
Hillary Clinton šeimyninis diktatas vos ne tapo pagrindiniu neištikimybės motyvu. Geriausiai H. Clinton įvertino buvęs Atstovų rūmų pirmininkas Nude'as Gingrichas – visuomenės akimis, tuomet ir dabar ji atrodo kaip didvyrė ir didžioji kankinė.
Ši situacija skiriasi nuo Johno Kennedy, į kurį stengėsi būti panašus B. Clintonas, atvejo. J. Kennedis „ėjo“ į kairę ir į dešinę, ir visa tai jam suteikė tik dar daugiau šarmo. Pabandytų jis taip elgtis 1990-aisiais... Per trisdešimt metų visuomenės vertybių skalė apsivertė aukštyn kojom.
O Europoje 1970-aisiais apie tuometinį Prancūzijos prezidentą Valery Giscard d'Estaing buvo juokaujama: šešios valandos ryto, per tuščias Paryžiaus gatves važiuoja prezidento limuzinas, o visi sargybiniai atiduoda jam pagarbą: mūsų prezidentas – tikras vyras – grįžta namo iš meilužės.
Kur tie laikai, kai mačo buvo gerbiami? Dabartinis valstybinio veikėjo idealas liberalios visuomenės akimis apibrėžiamas politinio korektiškumo sąvoka, į kurią iš tiesų įeina radikalių ir destruktyvių judėjimų formos, feministinio tipo srovės, pagardinto lygybės idėjomis (ypač seksualinių mažumų).
Kur slypi šio idealo esmė? O būtent to vyro varianto, kurį žmona gali valdyti kaip tik nori. Silpnas, bevalis, mielas, visiems patinkantis, bet neduok Dieve, neištikimas.
Liberalizmas subtiliai ir rafinuotai įtvirtina savo idėjas. Vietoje represyvių priemonių, kuriomis naudojasi komunistai, jie civilizuotai naudojasi totaliniu solidarumo boikotu: jei tik žmogus žengs nors žingsnį į šalį nuo priimtų visuomenėje normų, jis tuoj pat bus išbrauktas iš žmonių, su kuriais galima bendrauti, sąrašų.
Bandant sulyginti vyrą ir moterį, grindis ir lubas, avis ir vilkus ir dangų su žeme liberali visuomenė įtvirtino ne lygybę, o atvirą ankščiau „engiamų“ sluoksnių diktatą, o dabar būtent moterys diktuoja savo sąlygas.
Be to, visa tai daroma savotiškai. Ar pastebėjote, kad Michailui Chodorkovskiui simpatizuoja būtent moterys? Taip, jis vogė, sako jos. Bet vagia visi, o M. Chodorkovskis – toks „meilutis“ – Billas Clintonas ir Borisas Nemcovas viename asmenyje. O vyrai, ginantys nuomonę, kad M. Chodorkovskis – politinių represijų auka, tiesiog yra moterų vedžiojami už nosies.
Sugrįžkime prie S. Berlusconi – paskutiniojo mačo Europos padangėje. Neseniai buvo paskelbta, kad jį teis kolegija iš trijų teisėjų, visos trys – moterys. Skamba grėsmingai. Ir šis faktas dar kartą patvritina mano mintį apie tai, kad moterų viešpatavimas jau ne už klanų.
Politologas Borisas Volchonskis
