Vidaus degimo variklis visą savo rustybę (kad ir kiek mažai ten jos būtų) pradeda demonstruoti išvažiavus į užmiestį. Būtent jis tuomet nešą visą naštą ant savo pečių ir leidžia hibridinę pavarą turinčiam automobiliui važiuoti kol neištuštėja degalų bakas.
Hibridinė pavara, daugeliui, atrodo kaip neseniai atrasta technologija. Inžinerinis sumanymas, kuriuo gamintojai tausoja gamtą, džiugina vairuotojus mažomis kuro sąnaudomis ir kitais privalumais, tad natūralu, jog nemaža dalis mano, jog „Toyota“ yra hibridinę pavarą turinčių automobilių pradininkė.
Didžiausias automobilių gamintojas pasaulyje, iš tiesų, ženkliai prisidėjo prie hibridinės pavaros populiarinimo bei tobulinimo, tačiau šios idėjos sumanytojas gimė gerokai anksčiau negu buvo įkurta „Toyota“ ar netgi daugelis kitų automobilių gamintojų, kurie visomis įmanomomis priemonėmis bando išstumti savo konkurentus iš jiems puikiai pažįstamos teritorijos.
Šiandien „Toyota Prius“ (modernios hibridinės pavaros pradininkas) skaičiuoja 22-ejus gamybos metus per kuriuos jis surado keletą milijonų savanorių, kurie šį hečbeką pamėgo dėl skirtingų savybių. Tuo tarpu pirmasis hibridinę pavarą turėjęs automobilis buvo pagamintas gerokai anksčiau. Ne prieš 40 ir tikrai ne prieš 60 metų.
Susipažinkite – tai „Armstrong Phaeton“. Pirmasis hibridinę pavarą turėjęs automobilis, pasirodė gūdžiais 1896-aisiais arba prieš 123 metus.
„Armstrong Phaeton“ buvo sukurtas itin talentingo ir sumanaus inžinieriaus, Harry E Dey, iniciatyva. Žmogaus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tam, jog galėtų sukurti elektromobilį, tinkamą naudoti kasdieninėms reikmėms.
Ponaitis Harry E Dey tikėjo, jog elektra varomos transporto priemonės turi šviesą ateitį, tačiau kaip ir daugelis kitų, taip ir jis susidūrė su didžiausia elektromobilių problema – pernelyg greitai išsikraunančiomis baterijomis ir neištobulintomis technologijomis, kurios visuomet buvo elektra varomų ratuočių Achilo kulnas.
Pirmąjį savo elektromobilį Harry E Dey sukūrė 1895 metais. Tylaus ir gamtai mažiau kenksmingo automobilio koncepcija labai greitai atrado gausų gerbėjų būrį, o tai šviežiai įkurtos bendrovės vadovui buvo lyg didžiulis motyvacijos pliūpsnis.
Netrukus ponaičio Harry E Dey talentą ir įdomias idėjas pastebėjo „Roger Mechanical Carriage Company“ bendrovė, kuri pagal „Benz & Cie“ (dabar „Daimler“) licenciją Prancūzijoje pardavinėjo „Roger-Benz“ automobilius.
Emile Rogeriui (bendrovės įkūrėjas) galiausiai supratus, jog Jungtinės Valstijos turi milžinišką potencialą, jis nuvyko į daugeliui egzotiškai skambančią šalį ir pradėjo ieškoti partnerių, kurie galėtų karietas patobulinti pagal amerikiečių poreikius. Ir ką manote jūs? Harry E Dey buvo vienas iš tų, kuriam buvo patikėta užduotis patobulinti „Roger Mechanical Carriage Company“ receptą.
Daugelio nuostabai, Harry E Dey nepanoro didžiulio noro atlikti keletą, nors ir smulkių, modifikacijų ir džiaugtis sielą šildančiu uždarbiu. Jis nusprendė sukurti visiškai naują transporto priemonę, kuri patenkintų dviejų klientų tipų poreikius. Tų, kurie nori tam tikrus atstumus įveikti važiuojant tik elektra, ir tų, kuriems tolimi atstumai yra kasdienybė. Atsižvelgiant į šiuos du kriterijus ir gimė „Armstrong Phaeton“. Ko gero, pirmasis hibridinę pavarą turėjęs automobilis.
Natūralu, jog bene pati įdomiausia šio automobilio ypatybę – hibridinė pavara, kurią sudarė benzinu maitinamas, 6,5 litro, dviejų cilindrų variklis, ne pats talpiausias akumuliatorius bei nuolatinės srovės generatorius. Ši kombinacija leido „Armstrong Phaeton“ jėgainei užsivesti nenaudojant tuomet naudotos užvedimo rankenos. Įspūdingas pasiekimas, mat tradicija tapęs starteris pasirodė tik po 16 metų „Cadillac“ markės mašinose.
Verta paminėti ir dar porą įspūdingų naujovių, kurias buvo galima atrasti štai šiame „Armstrong Phaeton“. Tai – elektromagnetinė sankaba ir trijų laipsnių automatinė pavarų dėžė. Tai buvo vienas pirmųjų automobilių, kuris pademonstravo, jog sankabos pedalas mašinai nėra būtinas. Be to, įvairiuose šaltiniuose rašoma, jog „Armstrong Phaeton“ išvystė tokį didžiulį sukimo momentą, jog netgi sugebėdavo primityviai atrodančios karietos ratus perlaužti pusiau.
Naujoviška automobilio idėja labai greitai sužavėjo Emile Rogerį, kuris netrukus „Roger Mechanical Carriage Company“ bendrovės pašonėje įkūrė dukterinę įmonę – „American Horseless Carriage Company“, po kurios sparnu turėjo būti priglaustas Harry E Dey projektas.
Šviežiai įkurta „American Horseless Carriage Company“ netrukus taip pat surado rangovą-partnerį. Juo patapo Konektikuto valstijoje įsikūrusi kompanija – „Armstrong Manufacturing“, kuri visuomet sugebėdavo padėti įgyvendinti įvairiausius pramoninius projektus. Taigi, sudėliojus visus reikalingus taškus ant I, atėjo metas įveikti finišo tiesiąją.
Išaušus lemtingai akimirkai, „American Horseless Carriage Company“ banko sąskaita ištuštėjo. Sudėtingos konstrukcijos automobilio paruošimas serijinei gamybai kainavo gerokai daugiau negu tikėjosi bendrovės vadovas. Labai greitai pasibaigusios lėšos paskatino paskelbti „American Horseless Carriage Company“ bankrotą ir vienintelį pasaulyje egzistavusį prototipą palikti likimo valiai „Armstrong Manufacturing“ gamykloje.
Hibridinę pavarą turėjęs „Armstrong Phaeton“ nykios gamyklos kamputyje išstovėjo iki pat 1963 metų, kai jį į šiltą, nuosavą garažą parsitempė tuometinis „Armstrong“ gamyklos darbuotojas.
Jame jis išbuvo iki pat maždaug dešimto dešimtmečio vidurio, kai jį įsigyti panoro D.Britanijoje gyvenantis automobilių entuziastas Robinas Loderis. Būtent jis ėmėsi sudėtingos ir labai brangiai kainuojančios automobilio restauracijos.
Tad kokia šio automobilio vertė yra dabar? Nenustebtume, jeigu šiandien „Armstrong Phaeton“ būtų įkainotas 1 mln. dolerių suma, mat prieš keletą metų atrestauruotas „Armstrong Phaeton“ egzempliorius į naujus namus iškeliavo už 483 400 dolerių.
