Kartais man tenka laimė savo senelę pamatyti visiškai nuogą.
Užvakar ji savo realybėje (realybe aš iš mandagumo vadinu jos paklaikusią beprotystę) rado kažką labai nauja. Pamačiusi žėrinčią naujieną ji pradeda nertis iš drabužių, kuriais ją per ilgus metus aprengė įsakmios normos, ir staiga jos nuogos akys pradeda vaikiškai tyrai spirgėti. Akys net rėkia, kaip nori pasidalyti tuo smagiuoju radiniu. Tada aš žinau, kad ja galima tikėti.
„Buvau kavinėje, nieko nevalgiau, varinėjau padavėjas, kai išgirdau kažką kosėjant. Įsižiūrėjusi pamačiau sauso kosulio suriestą klubą „Gravity“, kuriam po dar vieno stuktelėjimo iš burnos pliūptelėjo kraujas. Paniškai apsižvalgęs, ar jo niekas nemato, „Gravity“ greitai prisidengė burną servetėle ir išbėgo į tualetą. Turbūt jam kas nors blogai“, - greičiau už visus reporterius praneša senelė (http://www.fotosearch.de/comp/phd/PHD153/11038.jpg).
Taip, taip, aš tai jau supratau iš „Gravity“ veidą okupavusių simptomiškų vočių (http://www.dj-sezzy.com/pics/Dj/5.jpg).
Klubų diskžokėjai yra labai drąsūs, vis pareiškia, kad jie ne įrašus leidžia, o groja, tačiau nė vienas nėra toks įžūlus, kad pavadintų save menininku. Jeigu diskžokėjai yra tik amatininkai, tai Sezzy net negali būti jų gizeliu - jis šokinėja prie pulto, žaismingai sukioja rankenėles ir tris minutes sukinėja vinilą, išmuša iš vėžių stūgaudamas kažką į mikrofoną ir spiria į galvą, kai feideriu brutaliai, be jokio perėjimo permeta tave į visai kitą nuotaiką. Tenka atstatinėti susirakinusius sąnarius (merginoms labai nepatinka, kai joms nuo to užstringa žandikaulis).
Nomeda prie pulto dvi dainas suvestų lygiai taip pat.
Ši DJ Nomeda tokia karikatūriška ir tiek kartų apkaltinta panašumu į Ali G, kad sunku patikėti, jog tai ne ironiškas maivymasis (vis dėlto tai tikriausiai rimta - nors negaliu patikėti, bet „Žentai“ ir Laimutis Purvinis juk iki šiol mano, kad jie turi kažkokią svarbią misiją). Jis iki skausmo banaliai zulina televizinius hiphopo šablonus: ryškūs ir platūs drabužiai (iš drabužių prekybos tinklo), vaikščiojimas, lyg visą laiką šoktų ar jį nuolat kankintų lengva epilepsija, ir blizgantis, blondiniškai užtiuninguotas automobilis. Dar parodykime tautai egzotišką blizgutį - faktą, kad jis turkas - ir klega visas kaimas klubuose „New Orleans“, „Galaxy“ ir netgi geriausiuoju laikytame „Gravity“, radijo skelbimuose girdėti, kaip jis įžūliai vadinamas geriausiu „r‘n‘b“ diskžokėju, nors netgi būdamas vieninteliu jis negalėtų būti geriausias.
Štai kiek nedaug tereikia, kad galėtum daryti karjerą Lietuvos popkultūroje. Mes taip ilgai klubuose ieškojome skonio...
Be abejo, galima vadovautis rinkos logika ir sakyti, kad Sezzy tik duoda žmonėms tai, ko jiems reikia. Taip, visiškai tiksliai - Sezzy yra votis, rodanti, kad „Gravity“ dvasiškai bankrutavo ir galutinai tapo viduriniosios klasės klubu. Pragmatiškos klasės, kurios tikslai yra dirbti ir uždirbti, kurios gaires savo dainose nustato blizgantis 50 Cent: jis dainuoja „50, huh, Bentley (http://www.bentleymotors.com/bentleymotors/selectlanguage.jsp#), huh“, jis mosikuojasi brangiais papuošalais - štai, ką tu turi nusipirkti.
Sezzy sako atstovaująs urban kultūrai (miesto kultūrai - juodoji muzika, grafitai ir fetišistinė automobilių meilė). Nė velnio - jis atstovauja suburban (priemiesčio) kultūrai, kurioje hiphopas televizuotas, kurioje nebėra brutaliųjų gatvės universitetų, ant bordiūro sutrupėjusių dantų ir vidurinio piršto policijai, kurioje šviečia vulgariai ryškūs drabužiai iš vietinio mallo, priemiesčių vaikai tiesia rankutes į blizgučius, užpakaliukus raito saldžios ir švelnios, vyšniomis kvepiančios jaunos mergaitės (Humbertui jos jau per senos, bet, brangieji tėveliai, aš, gašlūnas, jas akim riju su žvėries godumu).
Kas yra cool pagal Sezzy? Atkartoti ženklus, pritapti ir įsilieti - sakyti taip, kaip sako 50 Cent, judėti, kaip juda storiašlaunės gražuolės, pirkti tai, kas turi statusą. Nors popsas niekada nebuvo toks geras kaip šiandien (klausom Ashanti „Only you“ byto ir aranžuočių, klausom, ką drįsta išdarinėti Pharellas, elektroniniais spygavimais užkrėsdamas visą hiphopą, galiausiai klausom Gwen Stefani electro pop kramtomosios gumos), tačiau jo vartojimas vis dėlto yra atkartojimas. Visiškai priešingai nei terpėje, kurios muzikinis branduolys yra electro (sąvoka labai supaprastinta, be to, visur, kur randi šį žodį, pridedi „ir jo kultūrinėj terpėj“), kur pritampama nepritampant, kur svarbu ne pakartoti ženklą, o jį sulaužyti ir padaryti savo, kiekvieną kartą pereiti podiumu konceptualiu catwalk (http://www.nkp.lt/img/sampano.jpg). Sezzy ženklai nuleidžiami iš viršaus, nudainuotojo electro kyla iš vidaus.
Electro yra riba ir paribiai tarp aukštosios popkultūros, čia užverda postmodernusis konceptų pragaras. Nuo electro lieka vienas žingsnis iki techno ir minimal techno, visai netoli ir minimalizmas, kol galiausiai įžengiam į Muzikos akademiją.
Electro jokiu būdu nėra penktasis elementas, aš tiesiog apsiriboju klubais - simboliškiausia priešprieša įvyko tame pačiame juodosios muzikos rate.
Visos subkultūros yra labai emociškai jautrios ir jeigu tik jos pradės užuosti, kad tu nebetarnauji jų idealams, iškart bandys tave išvemt, o tai, kas išvemta, atgal nebekeliauja. Po to, kai juodoji muzika tapo dominuojančia Vakarų popmuzikos srove, šis tikrumo ir neparsidavimo popsui klausimas, be abejo, tapo labai svarbus.
Neilgai truko ir Sezzy susipešė su Vilniaus hiphopo undergroundu - Coelho “Alchemiko” fano, idealisto „G&G” Svaro globojamu talentinguoju Shmekla. Kaip ir dera XXI amžiui, muštynės prasidėjo „empėtrioškėmis“.
Pirmiausiai vartyti bandė Sezzy (http://www.tr-klubas.com/sezzy/The%20Real%20Talk%20(Dissin'She-mekla%20&%20Supa-cide).mp3). Jis grasina ginklais, vadina save nigga (http://postarchives.entensity.net/030204/word.jpg), giriasi, kad geria reperiams cool esantį, todėl dievišką nektarą atstojantį Hennessy konjaką.
Shmekla (http://pmp-rockers.com/mp3/Shmekla-Reali_Kalba(Dissin_sezzy).mp3), išdidus gatvės poetas, išdidžiai raito arogantiškas (hiphope taip reikia) metaforas, tėškia Sezzy į veidą savo profesionalumą („Klausyk, varau aš a capella, tu linguoji galva. Žinai kodėl? Nes mano žodžiais bytas kala“, lingavau galva klausydamas pirmąjį kartą).
Tai kova tarp srovės ir požemio, tarp atkartojimo ir kūrybos, tarp vulgarių keiksmų ir metaforų. Man norisi cypti, kaip tai tobulai poetiška.
“Paauglių blevyzgos”, vypteli koks nors plytelių pardavimų vadybininkas. Tokios pat paauglių blevyzgos, kaip ir Genzelio bei Brazausko susikapojimas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_261165). Vienas kitą vadina bolševiku, o save pristato kaip tikrą socdemą. Skiriasi tik dekoracijos.
Hiphopas gyvas, o nuo to, kiek kartų mes jau beveik instinktyviai pakartosim electro, niekas nepasikeis - tai buvo per sudėtinga ir per šaižu, tad revoliucija žlugo, o man tas klubinis šaršalas pradeda kelti depresiją ar bent apatiją.
„Gravity“ dvasiškai bankrutavo (ketvirtadieniais ten dar vyksta klubinės industrijos vakarėliai kartu su „Power Hit Radio“, dažnai šmėžuoja TV kameros), „Cozy“ atidarytas pavirtęs jau tik į kavinę, penktadienį „Galaxy“ vykusiame elektrinės žvaigždės Zombie Nation pasirodyme, kol kas didžiausiame tokios muzikos renginyje, didelę publikos dalį sudarė labai su situacija kontrastuojantys žmonės (kaip čia pasakyti dar aptakiau?).
Electro taip ir neįsitvirtino, nes buvo per sudėtingas ir per šaižus. Tai buvo elitinės popkultūros susiformavimo užuomazgos, tačiau jos taip ir liko pumpurais - Lietuvoje neįmanoma žaisti, daryti tai, kas tau smagu, ir iš to pragyventi. Tą gali daryti tik po duoną nešančio darbo, mažuose draugų ir bendraminčių būreliuose - Lietuvoje nėra tiek intelektualių ir gerai uždirbančių jaunų pižonų, kad toji elitinė popkultūra galėtų išmaitinti pati save.
Pažiūrėkime į diskžokėjų komandos „Partyzanai“ tragediją: iš „Gravity“ repertuaro dingusį renginių ciklą „Revolt“ („Sukilimas“). Pirmiausia, Dieve, leisk man kada nors sugalvoti ką nors panašiai nuostabaus kaip jų pasivadinimas. „Partyzanai“: party + partizanai - linksmybės ir pasipriešinimas. Tai visa electro esmė - kolaboravimas su abiem pusėmis visame kame, diskotekoje vykstantis maištas, už kurį tu moki pinigus. „Partyzanų“ tragedija ta, kad norėdami likti klubo kalendoriuje jie turėjo susirasti rėmėjus, kurie jiems padengtų maišto išlaidas. Renginių ciklas tikrai nebegalėjo vadintis „Revolt“: kompanija „L‘Oreal“ pavertė jį į „Hot Spot“.
Nesakau, kad Lietuvoje nieko nevyksta, depresiją man sukelia ne trūkumai, o perteklius - mes turim visą klubinę industriją, galingus linksmybių fabrikus.
Priekyje industrijos stovintis stambusis kapitalistas - ambicingasis Ignas i.v. Juokiausi, kai mergaitės man pasakojo apie ankstyvąjį Igną, kaip su juo nebuvo galima įdomiai pašnekėti, jis paklaikusiom akim kalbėdavo, kaip jis ten kažkokią plokštelę suko ar suks. Ignas jau dabar sutraukia milžiniškas minias ir greitu metu jis atsikels į Vilnių galutinai jį užkariauti, tačiau su publika jis kalbasi jau tik per žiniasklaidą. Kaip bet kokia kita įmonė. Publika jau tik masė, tik vienetas jo derybose su klubais.
Romantiškieji meilės šaukliai „Ryralio“ žingsnis po žingsnio profesionaliai žengia į Vakarus, kaip niekas kitas uoliai šokinėja aplink savo klausytojus, tačiau ketvirtojoje dešimtyje gyvenančiai hauso kolonai Karaliui naktimis sapnuojasi (čia aš taip sakau) beveidžiai kūdikiai ir rodo jam mažus laikrodukus ant savo mažų riešiukų. Jie demoniškai šnabžda „tik tak, tik tak, tik tak“.
Tu gali žaisti po darbo - štai ir alchemiškame „Stereo 45“ rūsyje siaučianti electro baterija Kim Wilde (na ir slapyvardis vyrui) filosofiškai šneka apie išbalansavimą tarp suaugėliškų visuomenės normų ir amžinai paaugliško maištavimo. „Mergaitėms patinka, kai apie tai šneki“, - dar ironiškai šypteli. Kai aš jam bandau pasakyti, kad maištas žlugo, beveik niekam jo nereikia, pripažink realybę, jis rėžia atgal: „Fuck off, reality“. Jo akys pasidaro kaip fronte puolančio kareivio, kai jis aiškina, kad electro principas yra tai, jog gali atsiduoti ir dviems žmonėms.
Kim Wilde, jaunas, gerai uždirbantis ir intelektualus pižonas, gali sau leisti būti idealistu, nes iš to negyvena. Kim, pripažink realybę.
Nors tyki ir rami, išsižioti bijanti, net su televizoriumi nepasikalbanti Lietuva yra tiesiog idealiausia dirva maištui, revoliucija žlugo. Tačiau manykime, kad tai buvo tiesiog prastai organizuotas Miuncheno pučas. Revoliucija žlugo, bet nuo šiandien - kasdien po revoliuciją, kasdien po manifestą. Mūsų tikslas - galutinė skonio diktatūros pergalė, jeigu pasikuklinus - mums priklauso pasaulis.
Arba tu stoji į vieną pusę su Sezzy, kuris tik atkartoja ženklus, kuriuos jam nuleidžia pramoginiai konglomeratai; kuris jiems tik saliutuoja (http://www.nkp.lt/img/saliutoja.jpg), arba tu pradedi nuo užrašo ant marškinėlių („Laisvę inkliuzams!“ - mano mėgstamiausias), imi fotoaparatą į rankas, prisiperki pieštukų ar parsineši namo „Photoshopą“, užguli „Wordą“ arba įsiveri į adatą siūlą ir taip tampi tuo diktatoriumi, kuriam saliutuoja Sezzy. Valdo tie, kurie kuria, valdomi yra tie, kurie klausosi. Kalbėk visu savimi, imk mases ir lipdyk jas kaip tik tau patinka, dėliok jų sąmonę kaip kubelius, priversk juos tave mėgdžioti.
Kūrėjas yra aukštesnė rasė. Pabandyk ir negalėsi nuslopinti visą kūną krečiančio malonumo, kai matysi, kaip paklūstančios minios pačios guža į „Akropolio“ koncentracijos stovyklas (Kaufen macht frei!), kad pirktų tavo sukurtus marškinėlius, tavo įrašus, tavo žaislus, tavo sumanytus ledinukus, kurie čiulpiami aimanuoja moters balsu.
[email protected] - Drang irgendwohin!
