Vietnamas - negyjanti žaizda Amerikos sieloje. Kol George’as W. Bushas Iraką, Iraną ir Šiaurės Korėją pravardžiavo “blogio ašimis”, kol JAV kariai naršė Afganistano olas, ieškodami barzdotųjų Talibano piktadarių, o Saddamas Huseinas jautė, kad gali tikėtis karšto pačirškinimo, “Miramax” studija statė filmą apie meilę Vietname, gimstant naujam karui.
Pastatė tokį, kuris nei sukrečia iki sielos gelmių, nei kelia pasipiktinimą dėl pasityčiojimo iš sveiko proto ir gero skonio, tokį, kuris tampa tik dar vienu statistu kino industrijos minioje ir joje paskęsta.
Meilė, pagal mūsiškį supratimą, dviejų žmonių žaidimas, turi keistą savybę: meno kūriniuose ji dažnai mutuoja į meilės trikampį ar kitas geometrines formas. Šiuo atveju garbaus amžiaus britų reporteris Tomas Fouleris (kino veteranas Michaelas Caine’as) vakarais laimingas bučiuoja jauną ir gražią vietnamietę Fuong (Do Thi Hai Yen), bet ją bučiuoti užsimano ir jaunas amerikietis gydytojas Aldenas Pailas (paprastai ne itin originalių komedijų aktorius Brendanas Fraseris). Fouleris - užkietėjęs poetas: myli Vietnamą per moterį ir moterį per Vietnamą.
Statistinis žemietis, pajutęs, kad kažkas nori paveržti jo partnerį, duoda konkurentui į veidą, išsituština į jo lovą arba reiškia antrajai pusei griežtą papeikimą, nemokamai pridėdamas isteriško pykčio paketėlį. “Tyliojo amerikiečio” trijulė kiek keistoka: jie tiesiog visi trys kartu susėda ir ramiai aptarinėja susidariusią situaciją. Matyt, karštas ir drėgnas Vietnamo klimatas kaltas. Konkuruojantys vyrai netgi susidraugauja. O kad Lietuvos kaimų pilstuku varomi vyrukai taip mokėtų!
Gražuolė Fuong primena šių dienų Rytų ir Vidurio Europos moteris, siunčiančias savo atvaizdus į vakariečiams vyrams skirtus pažinčių katalogus (http://www.anastasiaweb.com/search.php), už pinigus asistuojančias Japonijos baruose ar lankančias Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą visai ne turistiniais tikslais. Ji dirbo kaip šokėja, su kuria galima įsisukti į valsą už tam tikrą mokestį, ir puikiai suprato, kad vyrą gražų daro pinigai. Ji neemancipuota, mažai šneka, gražiai atrodo (tik buities darbų sugebėjimai nutylėti) - visa tai puikiai vertina gimtojoje šalyje nuotakos nerandantys amerikiečiai ar vokiečiai. Nepalankiai susiklosčius situacijai Fuong be ilgų dvasinių kataklizmų perbėga pas jaunesnį ir nemažiau turtingą Aldeną.
Meilė - dramatiškas reikalas, meilė karo metu - dar dramatiškesnis, todėl gal suvirpės jūsų sunkiai nustebinamos sielos, kai matysit bomboms krintant vieno vyro atliekamą išpažintį apie meilę kito draugei, kai stebėsit draugo žmogžudystės laukiantį Foulerį, nereaguojantį į desperatiškai klausytojo ieškantį vyrą, kurio sūnus ištiktas paralyžiaus.
Paties karo ir jo kruvinos buities filme nedaug, režisierius Phillipas Noyce’as beveik visą šaltą mirties alsavimą sutalpina į vieną žiaurią sprogimo sceną, kurioje vaitoja apdegę, kruvini, galūnes praradę žmonės, ir prideda kelias remarkiškas detales: sprogimo garso išsigandusiam naujokui Fouleris ramiai ir su šypsena aiškina, kad tai tik granata, o apsiausčiai besirengiantis prancūzų karininkas, įteikdamas reporteriui pistoletą, draugišku balsu pataria nusišauti, jei tik grės komunistų nelaisvė.
O tylusis amerikietis, gilią šaknį bekasąs, tyliai tykiai prasmuko ir pro šias eilutes. Jis - CŽV agentas, jis tą moka.
