Savaitgalis - geriausia gyvenimo dalis, kad ir kaip man prieštarautų radikalios darboholikų grupuotės. Po mirties norėčiau eiti į Amžinojo Penktadienio karalystę, kur niekad netyla muzika, vynas ne upeliais teka, o kriokliais krinta, ir merginos, kaip ir pridera pomirtiniam gyvenimui, nedangsto savo estetikos drapanomis. Todėl pradedu rašyti “Palaidūno kronikas”.
Pirmajam savaitgaliui (penktadienis, rugpjūčio 1 d.) atsitiktinės tvarkos būdu renkuosi kavinės-galerijos-klubo sintezę “Intro”. Jie švenčia savo “šimtadienį”. Ne, ne šimtą dienų iki moksleivystės pabaigos, o šimtą dienų nuo veiklos pradžios. Tai mažas žingsnelis žmonijai, tačiau didelis žingsnis klubui. Rolandas Paksas savo pirmąjį šimtą dienų Prezidentūroje įvertino septynetu su pliusu (o kad mokykloj būčiau galėjęs pats sau pažymius rašyti!), “Intro” vadovas Vygandas Šimbelis - aštuonetu, tačiau tikisi rudenį pasitaisyti iki dešimtuko.
Šimtadieniui parinkta tema - “goa trance”. Goa - mango medžiais apaugusių saulėtų paplūdimių vietovė Indijos vakarų pakrantėje. Septintajame dešimtmetyje ji tapo Eldoradu hipiams, susižavėjusiems Rytų filosofija, Indija ir šiltame, drėgname klimate vešančiomis kanapėmis. Baigiantis XX amžiui į Goa pradėjo plūsti reformuoti hipiai: elektroninės “trance” muzikos gerbėjai, išlaikę protėvių misticizmą, polinkį į ezoteriką ir niekad valdžios nesubsidijuotas, (pa)sąmonę stimuliuojančias medžiagas: kanapes, haliucinogeninius grybus ir LSD. Goa tapo nesibaigiančio vakarėlio sinonimu.
Paprastai “goa trance” gerbėjai savo šėliojimus rengia toliau nuo betono džiunglių, arčiau ežerų ir miškų. Paskutines dvi vasaras šalia Kernavės vokiečiai ir lietuviai organizavo šamanistinę šventę “Ragana”, o mažesnių, labiau konspiruotų “goa trance” vakarėlių Lietuvos paežerėse buvo ir šiemet.
Nei miško, nei ežero, nei liulančių minkštučiukų samanų patalų “Intro” su kompanionu Vitu nerandame, tik daug steriliai baltos spalvos ir dvi geltonas linijas akių lygyje (http://www.news.lt/Upload/200305/interjer%20small.jpg), tikriausiai skirtas prisilaikyti pavargus. 30 laipsnių pagal Celsijų, urbanistinė aplinka ir gamtos mylėtojų muzika? Drąsus eksperimentas.
Saldžiai ir be išskaičiavimo šypsomės už baro stovinčiai merginai, demonstruojame savo nepakartojamą sąmojį, ji mums atsilygina tuo pačiu, turbūt su šiek tiek išskaičiavimo, ir pramankštai pila sidro. Žiūriu į stiklinės žymą “0,3 l” ir keikiu Archimedą, kam tas sugalvojo dėsnį, kad ledo gabaliukai užima alkoholio vietą.
Po pusvalandžio, stojus vakarėlio pradžiai, esam mandagiai išprašomi iš kavinės į klubą. Statomos tvoros, o mes klestelim ant fotelių, kurie savo minkštumu dvigubina žemės trauką. Kol kas didžėjus apsiriboja švelniais ritmais, o negausi publika - žvalgybiniais-adaptaciniais pasisėdėjimais. Salė papuošta psichodeliniais piešiniais, šviečiančiais ultravioletinėje šviesoje (kažkas panašaus čia (http://www.4dreams.ch/Bilder/Wedding/Deko_Wedding.JPG)). Vienas piešinių vaizduoja neoficialų judėjimo prekinį ženklą, tuos ypatinguosius grybus. Pamažu mušantis prakaitas išprašo mus lauk.
Grįžtame vidurnaktį, vaiduoklių vengdami. Tarpduryje jau stovi bilietų vaikinas ir nenori tikėti mano buvimu svečių sąraše, reikalauja 10 litų. “Aš - žurnalistas, aš apie tave parašysiu!..” - grasinu mintyse ir jis tai tikriausiai perskaito iš mano akių, nes pasitraukęs duoda kelią.
Mus pasitinka nuolat panašiu monotonišku ritmu kalantis “trance” (http://www.goa-trance.de/mp3/alien_disco/elasticplastic_ad_afterhour.mp3). Kūrinius galima atskirti tik iš aranžuočių. Vienas žinovas aiškina, kad šios muzikos ritmas netgi derinamas prie smegenų bangų ritmo, kad greičiau ištiktų transo būsena. Einu transo gaudyti ir aš: įsivaizduoju afrikiečių būgnus, Goa saulę, bandau atmerkti trečią akį, bet ji labai užtraiškanojusi.
Pusės krepšinio aikštės dydžio šokių aikštelėje - vos keliasdešimt mano kolegų. Džiaugiuosi jaukumu ir intymumu, tačiau Vygandas Šimbelis vaikšto paniuręs: jaukumo ant duonos neužtepsi. Publika ne itin energinga, tačiau atkunta, kai pasigirsta elektroninių gitarų garsų pripildytas “trance”. Rokas gyvas, nusprendžiu. Šalia kažkas su pasididžiavimu rėkia; “B***t, kaip prisigėriau!”.
Pamažu minkštieji foteliai dirba savo juodą darbą: kartą ant jų prisėdusiems skaudu palikti malonią vietelę, todėl vakarėliui įpusėjus koks trečdalis veikėjų jau snaudžia ar devintą sapną sapnuoja, keli medituoja lotoso poza. Mano kompanionas Vitas medituoja alų. Prisimeditavęs tvankioje aplinkoje, išeina į vėsią gatvę ir pradeda šlitinėti, taip suvulgarindamas šį reportažą. Prisižiūrėję realybės šou, praradę bet kokį padorumą, vojeristiškai ir atvirai stebime besiglamonėjančią porelę. Vaikiną, negrabiais judesiais liečiantį partnerės erogenines zonas žemiau bambos, bandome instruktuoti gestais, grasiname išbalsuosią.
Šokių aikštelėje atlapamarškinis jaunuolis vis bando pagauti žavią skrybėlėtą blondinę ir sušokti jai poravimosi šokį, tačiau ši aplink suka ratukus, nebyliai sakydama, kad su juo poruotis nepageidauja. Raumeningas pusnuogis vyrukas šokdina kitą blondinę trumpučiu sijonėliu. Lenkiuosi pažiūrėti - matosi užpakalis. Vakarietiškai progresyvus vaikinas dėvi marškinėlius su Kubos revoliucionieriaus Che Guevaros atvaizdu (http://store.che-lives.com/W-T20.jpg). “Žiūrėk, Vitai, pas jį Landsbergis ant “maikės”, rodydamas pirštu šaukiu savo draugui taip, kad ir progresyvusis girdėtų. Progresyvusis manęs nesupranta ir sutrikęs suka akis šalin.
Palikinėti klubą publika suskumba punktualiai kaip tikri šiauriečiai - 4 val. ryto. Išsiskirti nenorime ir mes. Lauke sėdinčioms merginoms dar siūlome nemokamai pavėžėti iki miško ir vėl liekame nesuprasti.
Vakarėlyje niekas nesusimušė, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
