Mano senelė turbūt vėl prisiskaitė populiariosios psichologijos ir su džiaugsmu rado savo psichikoj kažkokį sutrikimą, nes pliušinių žaislų parduotuvės prie įėjimo pastatė apsaugą.
Veikdama partizaniniu principu, užsimaskuodama parduotuvės vežimėliu, senelė įsėlina į parduotuvę ir tada riaumodama puola dantimis draskyti visus ciklameninius žaisliukus. Kai artėjo Natalijos ir Deivido vestuvės, ji suviliojo kažkokį Labanoro glūdumos eigulį ir pas jį apsigyveno. Aplankęs ją radau kūkčiojančią senuko glėbyje. Jai nepavyko pasislėpti nuo žinios – Natalija Ivanova ir Deivydas Zvonkus jau šeima.
Tada pagalvojo, kad jie turbūt norės savo vaikus išmokyti dainuoti, ir užsisriūbavo pasirėkaudama. Aš neklausęs pasiėmiau eigulio rankų darbo pypkę, prisidegiau rankų darbo degtukais ir atsirėmęs į arklį pasinaudojau proga paaiškinti jam gyvenimą – Lietuva jau turi savo bekhemus, asmenybių rinka (taip turbūt reikėtų lietuviškai vadinti visą selebričių gyvenimą) pereina į kitą lygį.
Aišku, tai dar nereiškia, kad pasiekiamas Didžiosios Britanijos lygis, kur žiniasklaidoje tiek pagaminta (privadinta?) žvaigždžių, kad sudarinėjami jų sąrašai pagal nuojauta išmatuojamą šlovę: A, B, C, D lygio įžymybės.
Iš pradžių B lygio įžymybė buvo pašaipus epitetas, reiškiantis, kad atrodai bandąs prisirauti nepelnytos šlovės, tačiau pamažu ši etiketė praranda ironiją ir tampa neoficialiu rodikliu, kiek tavo žinomumas gali sugeneruoti pajamų.
Deividas ir Natalija pirmieji Lietuvoje taip pradėjo pardavinėti savo gyvenimo dramaturgiją, kad žinia tapo netgi emocinė krizė: neva dieną prieš vestuves Natalijai atsiranda abejonių, ar tekėti už Deivydo, kadangi šis turi bėdų su alkoholiu.
Nuvilnijusi skepsio banga užčiaupė jauniesiems burnas ir parodė, kad kol kas jie nepasiekė tokio selebritiško profesionalumo lygio kaip britai ar amerikiečiai. Viskas būtų buvę kur kas realiau, jeigu būtų pasirodę paparaciškos nuotraukos ar filmuotas reportažas, kur Deivydas šlitinėja visiškai girtas ir aprėkia padavėją, kad reikia laukti (tačiau negraibo merginų, kadangi Nataliją vis dėlto myli).
Tiražuojamas kiekvienas poros krustelėjimas. Natalija ir Deividas dėmesio kiekiu susilygina su politikais, tampa dideliais jų konkurentais ir mūsų kasdienybės palydovais. Tuštybės Gariūnai virsta Tuštybės HyperMaxima, o valdžiai dar mažiau darbo plaunant smegenis prieš rinkimus.
Vėliavą-veidrodį nešantis lyderis – žurnalas „Žmonės“. Lietuvos rinkai fantastišką 82 tūkstančių tiražą pasiekęs ir, sklando gandas, dar iki Naujųjų 100 tūkstančių pasiekti ambicijų turintis asmenybių savaitraštis skaldo tokius trilerius kaip „Izolda Gudelis antys atsivedė ančiukų“. Mane ši žinia taip traumavo, kad sieloje nevirptelėjo nė eterėlis, kai prasmego Naujasis Orleanas.
Tavo vertė yra tavo šlovė, tavo patrauklumas priklauso nuo tavo dramatiškumo, tavo gyvenimo įvykiai tampa prekėmis, – net ir Stano nusivylimo apimtas ar akivaizdos apakintas burbtelėjo, kad pramogų verslas yra vieni viešieji ryšiai su fone skambančiais kažkokiais garsais.
Pats tampi auditorijos įkaitu, kadangi prie televizoriaus nebepasėdėsi. Turi prasidėti nelaimės ir konfliktai, kadangi vedybos yra meilės finišas, aukščiausia jos išraiška ir istorija toliau vystytis nebeturi išteklių. Na, nebent kartkartėmis žiniasklaida pasitikslina, ar jie vis dar labai labai vienas kitą myli, nebent nukrinta vaiko bomba (http://www.britneyspy.com/news/data/upimages/c4mbhuge.jpg).
O grasinimų būta – prieš savaičių tris keturias Natalija kažką viliojamai užsiminė. Tik vaikas gali juos išgelbėti arba jie praras dvasią, taps „tais atsibodusiais veidais“, turinčiais atpažįstamumą, tačiau praradusiais poeziją. Jie negali atsipirkti komentuodami pasaulio įvykius ir reiškinius, nes tam neturi raumenų.
Tiesa, Natalija ir Deivydas ne tik pasauliniais reitingais nelabai gali prilygti Victoria ir Davidui ar Jude’ui ir Siennai. Deivydas neturi tokių ryškių bruožų kaip jo kolega hiperaktyvi beždžionėlė Juozas Liesis ar lolitų ir oželyčių atomus skaldančią šypseną turintis Vilius (be to, ar taip antakius pakėlęs žmogus gali būti blogas?), jis nėra nei labai išvaizdus, nei gali žiniasklaidai pažerti žaižaruojančių citatų, nei gyvena ekstravagantiškai ir pompastiškai. Jis yra kietasis picos kraštelis.
Prastai parduodamą, viešumoje ne gyvenantį, o tik dirbantį Deivydą Natalija atsveria su tokiu kaupu, lyg turėtų antsvorio trigubam pagurkliui. Ji mėgaujasi savo vaidmeniu, aistringai patenkina iš įvaizdžio kylančius publikos lūkesčius. Natalija, labai gera šnekėtoja, labai myli tą nebylią auditoriją, tokią gerą klausytoją.
Ir taip kol kas pasaka rutuliojasi laimingai, nes Lietuvoje dėl dažnai pasitaikančios baimės turėti savo nuomonę tiesiog neužderėjo, kaip anglakalbiai vadina, „defamerių“, arba nušlovintojų, tų mažų berniukų, kurie rėkia, kad karalius nuogas. Paparacių, įkyrių musių, turinčių būti simboline Dievo bausme už puikybės nuodėmę, taip pat nėra. Nebent jūs vadinat paparacizmu tuos pyškintojus su akreditacijomis. Tiesa, žiniasklaidoje, simuliakrų fermoje, viskas dvilypa ir niekada negali būti tikras, kad Vince’o Vaughno ir Jennifer Anniston bučiavimasis (http://vietnamnet.vn/dataimages/original/images660469_JenniferAniston_VinceVaughn18.jpg), rėkiantis, kad jie pora, nėra surežisuotas. Pažiūrėkit – artėjant jau beveik kultinio „Nuodėmių miesto“ premjerai, viešumoje pasirodė tokios Jessicos Albos, pagrindinės filmo katės, nuotraukos. Čia (http://img119.imageshack.us/my.php?loc=img119&image=therockjessicaalbamiamibeach01.jpg) ir čia (http://img.photobucket.com/albums/v138/djblaze88/TheRock_JessicaAlba_MiamiBeach_021.jpg). Paparaciais dažnai jau galima vadinti tik pačią vizualinę stilistiką.
Natalija! Tačiau tu nebijok dramaturginės krizės, juk visada žinai, kad gali rasti paguodą pas mane, mes galim ir vėl žaisti instinktus išlaisvinančius dominavimo žaidimus. Juk Deivydas tavęs per orgazmą niekad neprismaugia. Štai tau istorija, aš tau dovanoju mūsų konfliktą, kad tau nereikėtų gimdyti. Eik tvarkytis skyrybų dokumentų.
Gaila, Lietuva neturi Berlyno „Zoologisches garten“ subkultūros, tokios viešojo transporto stotelės, kurios istorija neatsiejama nuo heroine paskendusių pankų, kuri netgi manifestuota filmu. Įsivaizduok – iš rožinės „kramtoškės“ Natalija ritasi į pankišką heroiną. Nors ten, Vakaruose, priklausomybės dažniausiai traktuojamos kaip „pats kaltas, kad durnas“, tačiau Lietuvoje narkotikai yra iracionalus ir transcendentinis, ne šio pasaulio demonas, nuo nelegalių medžiagų priklausantis žmogus – apsėstas šėtono, transcendentinis ir ezoterinis. Ne jis vartoja medžiagas, o medžiagos jį turi. Heroinas garantuotų Natalijai geriausią laiką Kristupo Krivicko, Audronės Kudabienės ir kitose pasakėlėse iš rūsio.
Tikri selebričiai nuo heroino nemiršta, jie nuo jo ilgai kenčia ir tada ateina eilė Jėzui, jogai ir ypač gerai plautoms neblizgančioms daržovėms su paprastumo šlakeliais ant žievės.
Ir tolesniam žiniasklaidos dėmesiui.
Paskui ji galėtų sugrįžti į šviesą ir išvykti dirbti eigule į Dzūkijos miškus, kur turi du šunis, šiek tiek vištų, dažnai miške apkabina eglę ir retkarčiais duoda interviu į skiltį „O kur jie dabar?“, nesidažo plaukų ir makiažą naudoja tik išskirtinėmis progomis. Ji prieina prie liepto, nuleidžia į vandenį kojas, bangelės sušlapina per žemai atlenktus paprasto kirpimo džinsus, nieko neatsitinka, bėga titrai, iš kino teatro išėjęs V. P. dar pusvalandį sėdi mašinoje, rūko ir kažko ilgesingai žiūri į krintančius lapus.
Nuopuolis tikrai ateis. Kartą televizijoje burbtelėjau, kad Natalija nėra žvaigždė, tačiau tas reklaminių pauzių ir pigių dramų formatas neleido man paaiškinti, kodėl ji tokia nėra. Ji ypač tikrai labai nėra koks nors politinis-moralinis autoritetas kaip Jonas Paulius II, Vaclavas Havelas ar Vytautas Landsbergis. Ji tikrai nėra per kelias kartas (jei kartas skaičiuosime kas 5 metus) išsikėtojęs poetiškų sielų balsas, kuris net ir viešumoje dirbdamas labai solidžiu vaidmeniu negali nužudyti pankiškos savo prigimties, pasiūlydamas Amberlife’ui kulką į galvą – Andrius Mamontovas. Ji tikrai nėra kultūrinis Vakarų partizanas, prievartaujantis priešiškas vertybes ir padegantis jų namus – Algis Ramanauskas. Ji netgi nėra visai nieko balsą turinti kekšė – Christina Aguilera. Ji netgi nėra albumų tiražais ir platininiais diskais išmatuojama žvaigždė, kadangi Lietuvoje popkultūros vertinimas pagal rinkos dėsnius, kur kiekybė prilygsta kokybei, giliai šaknų neįleido.
„Yva“ tiktai (ir tikrai) dainuoja papais. Tai suvokusi ji kiek paverkė, vėliau pasiskundė žurnalistams, dar vėliau suvokė, kad visokių nuomonių reikia, dar vėliau netgi pradėjo žvelgti į tai sveikai ironiškai ir kartą pozuodama „Panelei“ jau nykščius buvo nukreipusi į krūtinę. Tačiau faktas neišdildomas ir nenusiprausiamas. Išeikime į kalnus, apsivilkę ašutinius drabužius, asketiškose sąlygose užgrūdinkime savo sąmonę ir tada užeikime į „Yvos“ tinklapį – www.yva.lt. Matot? Ji ragina „Įeik į Yva“ (penetruot, ar kokį velnią?) ir pažiūrėk į nuotrauką, kokia jos poza, palygink ją su kokia nors „Penthouse“ nuotrauka. Galima teisintis visaip, tačiau pornografinės asociacijos per daug ryškios.
Būtent todėl Natalija ir nėra žvaigždė. Ji tik cukraus vatos kioskelis. Todėl, brangūs žurnalistai, gerbkit mus nors kiek ir nemeluokit.
[email protected] – žvaigždės sako, kad staigmena ateis netikėtai.
