Prancūzų filmas apie meilę yra beveik tas pats, kaip ir sovietų filmas apie karą - tautos kinematografo specializacija. Pirmajame vyras myli moterį, antrajame - draugai myli tėvynę. Sovietai dėl to ir žlugo, kad negalėjo išbučiuoti savo mylimosios - meilė be atsako visada skausmingiausia.
Tačiau net ir karštai mylintiems, romantiškiems prancūzams kartais pabosta šnekėti apie meilę, jie pasidaro snobiški: šiame filme meilė užleidžia vietą istorijai apie meilę. Režisierius ir vienas scenarijaus autorių Laurent’as Bouhnikas filmo stuburu ima to paties pavadinimo Stefano Zweigo apsakymą, ekranizuojamą jau trečią kartą, ir perprasmina jį panašiai kaip filmo “Valandos” kūrėjai - kaip plaukus perskiria siužetą į tris dalis ir iš jų pina kasą. Netgi tos trys siužeto linijos vyksta panašiu metu: XX a. pradžioje (svarbiausioji), viduryje ir mūsų laikais. Tačiau “Valandose” Virginios Wolf romanas visą filmą lieka tarp eilučių, čia Zweigo istorija tampa pagrindiniu veikėju, lėlininku. Be viso to, ir Wolf, ir Zweigas savo dienas baigė savižudybe.
Filmas anonsuotas kaip “istorija kino gurmanams”, suprask, ne popkorninis, tačiau nesitikėkite jo praryti kaip orinio pyragaičio: valgymas pareikalaus ir gurmanams būtinų egzotiškų patiekalų dorojimo įgūdžių. Tai kaip valgyti kokį nors omarą ar karšį - mėsinėti, krapštinėti, kaulus rakinėti. Kramtydami nečepsėkite - aplink kultūringa publika.
Visas šio sentimentalaus, svajingu ir melancholišku ritmu žingsniuojančio filmo grožis slypi ne puošniuose kostiumuose ar melodramiškume, o siužete, tiksliau, siužeto linijų draugystėje, tad jeigu kine vertinate netikėtumo akimirką žavingą, patariu sustoti skaityti dabar. Aš jus perspėjau.
Pagrindinis veikėjas, meilės istorija, nepasirodo iki pat filmo vidurio, bet ir tada dar nepaaiškėja, kodėl iki tol antraeilės replikuotojos pasakojimas netikėtai išsitempia, o filmo ašimi buvęs Luisas pasitraukia į šoną. Taigi, ponios ir ponai, pristatau pagrindinį veikėją.
Trečius metus savo vyro gedinti aristokratiška našlė Mari atvyksta į Prancūziją bandyti atrasti gyvenimo džiaugsmą ir patenka į kazino, nuolatinio dramatizmo vietą. O ten dostojevskiškas lošėjas (http://www.lib.ru/LITRA/DOSTOEWSKIJ/igrok.txt) Antonas, grąžydamas rankas pralošinėja paskutinį savo žetoną. Mari traukia jį iš liūno, mylisi su juo tik tam, kad atitrauktų nuo savižudybės bedugnės (ji taip sako), galiausiai įbruka Antonui krūvą pinigų, kad šis galėtų grįžti į gimtąją Lenkiją ir apmokėti savo skolas. Moteris atgauna gyvenimo džiaugsmą.
Antonas bažnyčioje prisiekinėja “daugiau taip nedarysiu” ir meldžiasi karštai kaip tikras lenkas. Mari kaip tikra romantikė jau po išsiskyrimo ryžtasi belstis kartu su naujuoju mylimuoju iki pat Varšuvos, tačiau nespėja į traukinį, o grįžusi į kazino ten Antoną ir randa. Doras lošėjas - pamiršęs priesaikas, degančiomis akimis jis vėl sėdi prie ruletės.
Šią romantišką istoriją Mari pasakoja dar jaunam Luisui, kenčiančiam dėl motinos pabėgimo su jaunu teniso treneriu. Luisas, nuobodžiaujantis turtuolio sūnus, iki tol tikriausiai nebuvo skaitęs romantikų Schillerio, Goethe ar Chateaubriand’o, todėl išgirdęs istoriją nebegali ramiai gyventi. Pavergtas aistringų Mari ir Antono likimų, jis užsimanė patirti tuos svaiginančius jausmus, bandė pats tapti siužeto veikėju, todėl blaškėsi po pasaulio kazino ir viešnamius. Galiausiai Luisas grįžta į vaikystės vietas, kur jį pavergė Meilės Istorija, sutinka vėjavaikę Oliviją ir pagaliau atgauna gyvenimo džiaugsmą: perpasakoja merginai istoriją. Ciklas prasideda iš naujo: dabar jau Olivija nebesišypso.
Taip įvykiai turėtų būti išdėlioti chronologiškai, tačiau eiliškumas seniai nebemadingas, tad filmas prasideda Olivijos nuotykiais, vėliau prisijungia Luisas, kurį net ir po keliasdešimties metų kankina ryškūs vaikystės prisiminimai, į prisiminimus įsiterpia didžioji meilės istorija.
Tad šį filmą galima suprasti ir kaip pasakėčią su neišvengiamu moralu: kurkite savo pačių siužetus, negyvenkite svetimomis istorijomis, neleiskite knygoms, filmams ir reklamoms kurti jūsų svajones, nes įgysite ilgalaikę frustraciją ir vaikysitės iliuzijų. Nors jeigu visokių moralistų nuolat klausytumėte, tektų namie užsirakinus sėdėti, valgyti ir miegoti.
