Armino Narbekovo pristatyti nereikia. Per savo įspūdingą karjerą jis įmušė tiek įvarčių ir laimėjo tiek apdovanojimų, kad UEFA buvo išrinktas „Auksiniu žaidėju“ – geriausiu pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininku.
Nors jo profesionalūs futbolo bateliai jau pakabinti ant vinies, 44 metų sulaukęs A. Narbekovas vis dar atrodo jaunatviškai: puikios sportinės formos, pakilios nuotaikos ir niekada nepraleidžiantis progos pajuokauti. Maža to, Lietuvos legendos akys vis dar iškart sublizga, vos tik jis išgirsta magišką žodį „futbolas“
Su A. Narbekovu susitikome Austrijos sostinėje Vienoje, kur buvęs futbolininkas gyvena jau bemaž 20 metų. Seulo olimpinis čempionas maloniai sutiko su savaitraščiu „Balsas.lt savaitė“ pasidalinti mintimis ne tik apie savo karjerą, pirmuosius žingsnius Vilniaus „Žalgiryje“, Austrijoje, įsimintiniausias pergales, bet ir apie dabartinę padėtį Lietuvos futbolo padangėje.
Dirba treneriu
– Kuo dabar užsiimate Austrijoje? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Narbekovo.
– Dirbu treneriu. Treniruoju Austrijos antrosios Landesligos klubą SVD „Langenlebarn“. Pasiūlymas buvo netikėtas. Kadangi jie labai silpnai žaidė ir kovojo dėl iškritimo, tai sutarėme. Pradžia buvo nebloga, penkerias rungtynes sužaidėme gerai ir pagerinome savo pozicijas. Mums iškeltas tikslas – neiškristi iš lygos, tai stengsimės. Dirbu palyginti neseniai, tik du mėnesius, o darbas įdomus, galima sakyti savo malonumui, todėl nepersitempiu. Komanda žaidžia tik 25 km už Vienos.
– O kokie artimiausi jūsų planai ir tikslai Austrijoje? Ar ir kitą sezoną liksite toje pačioje komandoje?
– Sunku pasakyti, dabar yra čempionatų pabaiga, visi klubai po truputį pradės ieškotis naujų žaidėjų ir trenerių, todėl bus matyti vėliau.
– Ar galėtumėte palyginti trenerio ir žaidėjo darbus? Kuris lengvesnis ir kuo jums pačiam labiau patiko būti?
– Trenerio pagrindinis darbas yra treniruotėse. Jose dar gali kažką pasakyti žaidėjams, padiriguoti, o kai prasideda rungtynės, iškart atsiranda įtampa ir nebelabai gali ką nors jiems padėti. Yra komanda, kuri žaidžia aikštėje ir pati sprendžia viską. Aišku, yra ta trumpa pertraukėlė tarp kėlinių, kai gali kokį žodį pasakyti, dar gali atlikti keitimus , bet tai praktiškai ir yra viskas. O kai pats esi žaidėjas, yra geriau, nes kaip nori, taip ir darai, pats sprendi viską.
Vis dar nori išbėgti į aikštę
– Ar stebint auklėtinių žaidimą pačiam nebesinori išlėkti į aikštę?
– Kartais norisi, bet prisižaidžiau savo laiku ir užtenka.
– Koks esate treneris – griežtas ar ne? Kaip apibūdintumėte save?
– Na, stengiuosi žiūrėti į viską kuo giliau ir iš visų pusių, bet šiais laikais viena svarbiausių trenerio savybių yra būti geru psichologu. Turiu 20 žaidėjų ir kiekvienas jų yra skirtingo charakterio. Reikia mokėti prieiti prie kiekvieno ir motyvuoti jį. Vienam reikia ištarti griežtesnį žodį, kitą kaip tik paglostyti.
Tarp žaidėjų ir trenerio turi būti komunikacija. Pažiūrėkite, kad ir į Guusą Hiddinką. Žmogus atėjo į „Chelseą“ ir per trumpą laiką prikėlė komandą, nes sugebėjo su kiekvienu žaidėju rasti bendrą kalbą.
– Kaip žaidėjas pasiekėte labai daug, ar tikitės kada nors tiek pasiekti ir būdamas treneriu?
– Čia yra lygiai tas pats: kaip žaidėjas eina į aikštę nenorėdamas niekam pralaimėti, taip ir treneris stengiasi, ruošia komandą, kad ji pasiektų kuo geresnių rezultatų. Todėl planų tikrai yra, bet paskutiniu metu mane kažkodėl traukia į jaunimo futbolą, nes yra labai didelis skirtumas, kai į komandą ateina jau subrendęs futbolininkas ir kai tu matai, kaip nuo vaiko, jis tampa jaunuoliu, o paskui ir tikru futbolininku. Manau, man tai būtų įdomiau.
– O ar apskritai realu užsienyje patekti į gerą klubą ir tapti jo treneriu?
– Nėra lengva, nes yra pakankamai uždaras ratas. Didžiausia problema papulti ten ir gauti šansą save parodyti, tada jau būtų kitaip, o iš pradžių norint tą ratą pramušti reikia labai daug vargo įdėti.
Prisiminimuose – daugybė skambių pergalių
– Koks per visą jūsų karjerą buvo pats įsimintiniausias epizodas ar didžiausia pergalė?
– Pergalių buvo daug ir visokių. Viena pirmųjų buvo debiutas Vilniaus „Žalgiryje“, kai buvau pakviestas vos sulaukęs 18 metų. Tada nugalėjome ir Kijevo „Dinamo“, ir Maskvos „Spartaką“. Tada Seulo olimpiada, kai pusfinalyje per pratęsimą įmušiau įvartį į Italijos rinktinės vartus, o paskui finale įveikėme brazilus ir tapome olimpiniais čempionais.
O iš atstovavimo Lietuvos rinktinei bene labiausiai įsiminė pirmas mačas po Nepriklausomybės atgavimo, kai sužaidėme lygiosiomis 2:2 su Šiaurės Airija, iškovojome pirmąjį tašką, o aš pelniau pirmą įvartį. Tokios rungtynės ir pergalės išlieka atsiminimuose, jos niekur nedingsta.
Sulaukiau daug ir asmeninių apdovanojimų ir yra malonu, kai tavo darbas įvertinamas, bet juk „Žalgiryje“ geriausiu rinkti galima buvo rinkti beveik bet ką, daug gerų žaidėjų buvo. Vis dėlto žmonėms turbūt labiau patinka tas atakuojantis žaidimas ir puolėjai, todėl ir išrinko tiek geriausiu Lietuvos metų futbolininku, tiek geriausiu mūsų šalies paskutinio 50-mečio žaidėju. Džiaugiuosi, kad dariau tai, kas man buvo malonu, ir tai teikė malonumą kitiems.
– O kokiame klube ar rinktinėje jums labiausiai patiko žaisti?
– Sunku ir išskirti kurį vieną. Daugiausiai laiko praleidau dviejuose klubuose – Vilniaus „Žalgiryje“ ir Vienos „Austria“. Abu jie propagavo panašų žaidimo stilių, todėl nebuvo sunku pritapti. Aišku, „Žalgiryje“ žengiau pirmuosius profesionalaus futbolininko žingsnius, todėl jis gal man dėl to ir brangesnis.
Austrijoje buvo ir yra žvaigždė
– Ar atvykus į Austriją greitai pavyko pritapti komandoje ir atsiskleisti? Kaip sekėsi pradžioje?
– Atvykau į Vienos „Austria“ klubą kartu su valdu Ivanausku. Ekipa jau buvo kelerius metus nieko nelaimėjusi, o vos tik mes prisijungėme prie jos, iškart tris sezonus iš eilės tapome Austrijos čempionais, laimėjome taures, supertaures, susižėrėme beveik viską.
Kiek prasčiau sekėsi tuometinėje Čempionų lygoje. Tada sistema buvo kiek kitokia ir mums reikėdavo praeiti tris atrankos etapus. Pirmuosius du įveikdavome nesunkiai, o trečiajame mums visada tekdavo itin galingi varžovai – FC „Barcelona“, Londono „Arsenalas“ ir kiti, todėl toliau ir nepatekdavome.
– Ar buvote Austrijoje žvaigždė? Žmonės gatvėje atpažindavo?
– Tiek klube, tiek Austrijoje turėjau labai gerą vardą. Viskas sekėsi, buvau vienas iš pagrindinių „Austria“ žaidėjų, todėl žmonės tai vertino. Dar ir dabar mane atpažįsta gatvėje, pasisveikina.
Neatmeta galimybės grįžti į Lietuvą
– O ar neketinate kada vėl grįžti į Lietuvą ir treniruoti kurį nors mūsų šalies klubą?
– Niekada nesakyk „ne“. Trenerių darbas visada ant ratų, taip kad visko gali būti. Ilgalaikius planus daryti yra neprasminga. Kad ir kur būčiau futbolas man reiškia labai daug ir atrodo, kad iki galo jis daug reikš. Norisi ir rungtynes pasižiūrėti, ir stadionuose apsilankyti, taip buvo ir bus, to ištrinti nebeįmanoma.
– Kokią Lietuvos komandą palaikote?
– Iš Lietuvos – Gargždų „Bangą“ ir „Žalgirį“, kaip ir visada (šypsosi).
Laukia sunkūs laikai
– Kuo skiriasi futbolas Lietuvoje ir Austrijoje?
– Visų pirma skiriasi sąlygomis. Jeigu mes per visą tą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nesugebame nė vieno stadiono pasistatyti, tai parodo mūsų lygį.
Gerai, iki šių metų Lietuvos ir Austrijos lygų pajėgumas buvo dar daugmaž panašus ar net vienodas, bet po FBK „Kauno“ ir „Atlanto“ išėjimo bei „Žalgirio“ sugriuvimo viskas pasikeitė, mūsų lygis smunka, nebėra didelės konkurencijos. Man atrodo, kad šiemet tokiam „Ekranui“ ar „Sūduvai“ nelabai kas ir pasipriešins, o ir jaunimui tobulėti šansų sumažės iki minimumo.
Iki šiol nesuprantu, kaip galima nerasti bendros kalbos ir daugkartinį čempioną FBK „Kauną“ nei iš šio, nei iš to išmesti iš lygos. Juk tiek daug buvo investuota į tą komandą. Gerai, kai kas sako, kad Vladimiras Romanovas ten ką nors ne taip daro, bet aš taip nemanau. Taip, jis – žmogus su charakteriu, bet yra tiek daug nuveikęs Lietuvos futbolo labui ir jo neprileisti visai prie futbolo tai jau tikrai blogai.
Jau ir dabar Lietuvos jaunimo rinktinių rezultatai kelia rūpesčius. Mes net per aikštės vidurį negalime pereiti, latviai, estai ir kiti kaimynai mus triuškina, pralaimime keturiais-penkiais įvarčiais. Dėl ateities labai neaišku. Dabartinė karta dar pasiekia kažkokių rezultatų, bet kas bus po to, kas ja pakeis? Seku Lietuvos futbolo įvykius, kontaktuoju su „Žalgirio“ treneriu Mindaugu Čepu, kuris buvo mano asistentas, bet kad dabar liūdnas vaizdas pas mus.
– Ar tai reiškia, kad po kokių penkerių metų lietuviai žais lygiosiomis su Farerų salomis?
– Na, jei sąlygos nepasikeis ir Lietuvoje neatsiras daugiau tokių futbolo centrų kaip Marijampolėje, tada visko gali būti. Juk vaikams neturime normalių aikščių, kuriose jie galėtų techniką tobulinti. Laukia sunkūs laikai.
Rinktinės rezultatai – fantastiški
– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą atrankoje į 2010 metų pasaulio futbolo čempionatą?
– Rezultatai geri, bet man atrodo, kad rinktinėje trūksta žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos. Saugų linijoje trūksta bent vieno „motoriuko“. Žiūrėjau rungtynes su prancūzais, tai nepadarome net dviejų-trijų tikslių perdavimų, trūksta susižaidimo. Žinoma, niekas nesako, sunku yra žaisti prieš tokio lygio rinktines ir sėkmingai apsiginti visas 90 minučių, bet juk kovoti galima.
– Ar naujasis treneris Jose Couceiro daug prisidėjo prie to, kad rezultatai taip pagerėjo?
– Nuo trenerio daug kas priklauso, bet jam reikia turėti medžiagą, iš ko paruošti komandą, galinčią ko nors pasiekti. Kaip pavyzdį galime pažiūrėti į austrus. Jie neturi geros komandos ir ima garsų užsienietį trenerį. Jis nieko gero nepasiekia, tai jau geriau imti vietinį, kuris žino visą ta virtuvę iš vidaus ir dar yra daug pigesnis.
Pradžioje mūsų rinktinės rezultatai buvo tiesiog fantastiški, bet dabar tie du iš eilės pralaimėjimai prancūzams kiek sujaukė mūsų planus. Rungtynėse su rumunais bei serbais viskas ir spręsis. Gali atsitikti taip, kad bus jog gerai žaidėme ir nieko nepasiekėme. Na, bet žiūrėsime, kaip bus, juk ne veltui sakoma, kad viščiukus skaičiuojame rudenį.
– O kaip vertinate tą faktą, kad Jose Couceiro dabar treniruoja ne tik Lietuvos rinktinę, bet ir turkų klubą? Ar susitvarkys jis su iš karto dviem darbais?
– Aš tai visada tos nuomonės, kad treneris turėtų koncentruotis rinktinei. Bet šiemet „A lygos“ čempionato pusės komandų galima nestebėti, nes kandidatų juose nėra, tai gal tada ir nieko blogo, kad jis šiek tiek užsidirbs dar ir Turkijoje.
Reikia tikėtis geriausio
– Kokie Lietuvos rinktinės šansai? Ar dar turime vilties patekti į 2010-ų metų pasaulio futbolo čempionatą?
– Kol viskas matematiškai dar yra įmanoma, reikia tikėtis. Rungtynių yra dar pakankamai, vyrai tikrai kovos ir atiduos visas jėgas. Dabar bus lemiamas mačas su Rumunija. Jei pralaimėsime ar prarasime taškų, tada bus nekas.
– Kaip mano geriausias praėjusio 50-mečio žaidėjas, ar yra iš dabartinės Lietuvos rinktinės narių kas nors, kas galėtų pretenduoti tapti kito 50-mečio geriausiu mūsų šalies futbolininku?
Yra kandidatų: tai ir Tomas Danilevičius, kuris paskutiniu metu įmušė keletą tikrai gražių ir svarbių įvarčių, ir vartininkas Žydrūnas Karčemarskas. Už rinktinę jis žaidžia tikrai puikiai, bet klube visai negauna laiko ir nuo to kenčia tiek jis, tiek mūsų rinktinė. Taip stabdomas žaidėjo augimas. Apskritai Lietuvos rinktinės lyderiai – užsienio komandose į pagrindinę sudėtį patenkantys futbolininkai. Bet tokių yra tik gal keturi, vieni jie laimėti nelabai gali.
Futbolas pasikeitė
– Kuo skiriasi šių laikų futbolas nuo jūsų laikų futbolo?
– Pirmiausia, labai dideliais greičiais. Futbolas suaktyvėjo: anksčiau turėdavai daugiau laiko ir kamuolį susistabdyti ir pagalvoti, o dabar praktiškai kiekviename aikštės lopinėlyje vyksta dvikovos.
– O ar nepadaugėjo vaidybos ir provokacijų?
Visko būdavo ir mano laikais. Žinoma, dabar geriausi žaidėjai yra dar įkyriau provokuojami, teisėjai juos turėtų labai saugoti, nes griauti yra visada lengviau nei statyti.
Šiais laikais teisėjų sprendimai neretai nužudo komandas. Natūralu, nes futbolas greitesnis, nuošalių sprendimai nėra lengvi. Per televizorių žiūrint dešimt pakartojimų matai, kad klaidą padarė, bet jis juk sprendimą turi priimti per sekundės dalį. Todėl aš už tai, kad teisėjai ginčytinus momentus peržiūrėtų kaip ledo ritulyje, t.y. naudodamiesi vaizdo įrašais.
Dabartinio ir buvusio futbolo negalima lyginti tik vienu aspektu – piniginiu. Žmonės viliojami milžiniškais pinigais ir negali pasakyti „ne“. Sumos siūlomos fantastiškos. „Manchester United“ už Ribery siūlo 70 milijonų. Tai jau nebesveika. Kaip matome, finansinė pusė dabar yra pati svarbiausia, todėl žaidėjai ir keliasi iš vienos komandos į kitą.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės!
Specialiai iš Vienos – „Balsas.lt savaitės“ žurnalistas Gediminas Inčiūra
Faktai:
Arminas Narbekovas gimė 1965 m. sausio 28 d. Gargžduose. Jis – geriausias pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininkas, prieš keletą metų pradėjęs trenerio karjerą.
18-metis A. Narbekovas 1983 metų balandžio 19 dieną Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos rungtynėse su Kutaisio „Torpedo“ debiutavo pagrindinėje „Žalgirio“ sudėtyje.
A. Narbekovas keturis kartus iš eilės (1985-1988 metais) buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
1987 metais su „Žalgiriu“ laimėjo Universiados futbolo turnyrą ir tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju (6 įvarčiai). Tais pačiais metais su „Žalgiriu“ Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje iškovojo trečiąją vietą.
1988 metais su Sovietų Sąjungos olimpine rinktine tapo XXIV Olimpinių žaidynių, vykusių Seule, čempionu. Dalyvavo visose šešeriose olimpinio turnyro rungtynėse, pelnė du įvarčius (antrąjį įvartį įmušė per pusfinalio rungtynių su Italija pratęsimą).
1990 metų rudenį A.Narbekovas kartu su Valdu Ivanausku perėjo į Austrijos „Bundeslygos“ Vienos FK „Austria“ klubą. Ten jis praleido šešis sezonus, tris kartus (1991, 1992 ir 1993 metais) tapo Austrijos čempionu ir du kartus laimėjo Austrijos taurę (1992, 1994 metais).
Vėliau du sezonus (1996-1998 metais) A.Narbekovas atstovavo „Admira Wacker“ klubui, rungtyniavusiam Austrijos Bundeslygoje, o futbolininko karjerą baigė nedideliuose Austrijos žemesnių lygų klubuose - Vienos „FK White Star“ ir „SV Gr.Weikersdorf“.
A.Narbekovas Lietuvos rinktinės garbę gynė 13 rungtynių, per kurias įmušė 4 įvarčius. 1990 metais pelnė pirmąjį Lietuvos rinktinės įvartį po Nepriklausomybės atkūrimo.
2002 metais A.Narbekovas išrinktas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentu. 2005 metų pabaigoje A.Narbekovas iš Austrijos grįžo į Lietuvą ir tapo „Žalgirio“ klubo prezidentu, o nuo 2006 metų ir vyriausiuoju treneriu.
2007 metų lapkričio pradžioje prieš paskutinį „A lygos“ turą A.Narbekovas pasitraukė iš vyriausiojo trenerio pareigų, o pasibaigus sezonui ir iš klubo prezidento pareigų.
2008 m. spalio 29 d. su žmona Rita buvo netekęs Lietuvos pilietybės, bet vėliau ją atgavo.
2004 m. A.Narbekovas buvo išrinktas geriausiu pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininku – „Auksiniu žaidėju“.
2006 m. Gargžduose, aikštėje prie savivaldybės, bronzinėje plokštėje išlietas A.Narbekovo pėdos atspaudas.
A.Narbekovo treniruojama Austrijos antrosios Landesligos SVD „Langenlebarn“ ekipa likus dviem turams iki čempionato pabaigos tarp 15 klubų užima 14 vietą.
Straipsnio autoriaus ir ELTA nuotr.
