Gruodį Abchazija su Rusija pasirašė strateginės partnerystės sutartį, o vasarį jos pėdomis pasekė ir Pietų Osetija, pasirašiusi sutartį su Rusija dėl švelnesnio sienos režimo. O kovo pradžioje Rusija šiuose regionuose, Kryme ir karinėje bazėje Armėnijoje surengė karines pratybas.
Tokia agresyvi Rusijos politika Pietų Kaukaze kai kuriems ekspertams kelia baimę, kad ši valstybė gali siekti atplėšti dar vieną Gruzijos gabalą – armėnų gyvenamą Samcchė Džavachetiją.
Baimė dėl separatistų Samcchė Džavachetijoje
Sausio pabaigoje naujienų portalas Aljazeera išspausdino saugumo analitiko iš Vašingtono Luke Coffey straipsnį, kuriame atvirai svarstoma, kad Samcchė Džavachetijos regionas gali tapti dar vienu konflikto židiniu Pietų Kaukaze. Pasak analitiko, tai būtų labai palanku Rusijai, nes taip ji atplėštų dar vieną Gruzijos teritorijos gabalą, taip pat Kremlius būtų visu žingsniu arčiau link sausumos koridoriaus tarp Rusijos karinės bazės Giumri (Armėnija) ir Pietų Osetijos. L. Coffey taip pat pabrėžė strateginę šio regiono svarbą: per jį eina Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekis ir Pietų Kaukazo dujotiekis, tiesiama geležinkelio atkarpa, sujungsianti Stambulą su Baku per Tbilisį.
Kartu su šiomis priežastimis paminėdamas, kad didžiąją dalį šio gana skurdaus regiono gyventojų sudaro etniniai armėnai, nepatenkinti tam tikrais Tbilisio politikos aspektais, L. Coffey spėja, kad Samcchė Džavachetijos regioną netrukus gali supurtyti dar vienas etninis separatistinis konfliktas.
Aišku, žvelgiant iš Vašingtono, gali iš tikrųjų atrodyti, kad dar vienas karinis konfliktas Pietų Kaukaze – ne už kalnų. Tačiau bet kuriam analitikui tereiktų pačiam nuvykti į šį regioną, kad įsitikintų, jog jo gąsdinančios prognozės parašytos šakėmis ant vandens.
Didelis nedarbo lygis
Samcchė Džavachetijoje lankiausi prieš Kalėdas, gruodžio viduryje. Atvykusi į Achalkalakio miestą, esantį už pusketvirtos valandos kelio nuo Tbilisio, tikrai pasijutau kaip kitoje valstybėje: gruzinų kalbą ir rašmenis pakeitė armėnų kalba ir alfabetas, netgi gyvenamųjų namų architektūra labiau priminė matomą Armėnijos plynaukštėje nei Gruzijoje.
Visą vakarą praleidau kalbėdamasi su vietinio naujienų portalo „Javakheti News“ redaktore Rima Garibijan. Ji neslėpė, kad armėnams čia gyventi nėra saldu. Visų pirma, koją kiša prastos gruzinų kalbos žinios. Nors ir ji, ir jos kolegos gali susikalbėti gruziniškai (jei labai reikia), kasdieniame gyvenime valstybinės kalbos jie nevartoja. Trūkstant praktikos, labai sunku išlaikyti reikiamus testus ir gauti darbą valstybiniame sektoriuje (kartais – ir privačiame) už regiono ribų. O darbo vietomis tiek Achalkalakis, tiek ir visas Džavachetijos regionas pasigirti negali. 2007-aisiais iš Achalkalakio pasitraukusi rusų karinė bazė buvo pagrindinė regiono darbdavė. Šiuo metu čia nėra jokios stambesnės pramonės, o vienintelė Achalkalakio alaus darykla balansuoja ant bankroto ribos jau kelerius metus. Todėl dauguma vietinių traukia uždarbiauti į kaimyninę Armėniją ar Rusiją.
Problemos dėl leidimų gyventi ir smunkančio rublio
Po 2008-ųjų konflikto, kaip pasakojo R. Garibijan, Gruzijos piliečiams tapo labai sunku gauti darbą Rusijoje. Bandydami išspręsti šią problemą, didelė dalis Gruzijos armėnų atsisakė Gruzijos pilietybės ir tapo Armėnijos piliečiais. Iki 2014-ųjų rugsėjo, kol Gruzija atviru glėbiu ir atviromis sienomis laukė atvykstančių užsienio piliečių, jiems nekildavo jokių sunkumų su armėnišku pasu nuomotis butus, mokėti mokesčius, trumpai tariant – jie jautėsi visaverčiais Gruzijos gyventojais, kaip ir jų kaimynai, turintys gruziniškus pasus.
Bet 2014 m. rugsėjį Gruzija pakeitė imigracijos tvarką ir Armėnijos piliečiams, norintiems toliau gyventi Gruzijoje su savo šeimomis, prireikė nuolatinio leidimo gyventi. Nors šį dokumentą gauti nėra pernelyg sunku, vienos paraiškos kaina (210 larių, arba 80 eurų) bei reikalavimas turėti per 1500 eurų banko sąskaitoje kelia nepasitenkinimo bangas tarp skurdžiau gyvenančių Gruzijos armėnų.
Armėnijos žiniasklaida juos palaiko, pabrėždama, kad naujasis imigracijos įstatymas apsunkino gyvenimą keliems tūkstančiams Gruzijos armėnų.
Lyg to būtų negana, nuolat krintantis Rusijos rublis niekais pavertė visus sunkiai Rusijoje uždirbtus pinigus, pridūrė R. Garibijan. Nuo 2014 m. liepos iki 2015 m. vasario rublis dolerio atžvilgiu nuvertėjo 50 procentų.
Siekia integruotis
Tačiau, nepaisydami sunkios socialinės ir ekonominės padėties, Džavachetijos regiono gyventojai nėra pasiruošę atsukti nugaros Tbilisiui, kad ir ką kalbėtų toli esantys apžvalgininkai. Priešingai – vis daugiau mokinių rimčiau mokosi gruzinų kalbos ir mąsto nebe apie Armėnijos, o apie Gruzijos universitetus. Gruzinų kalbos mokytoja Dali Agdgomeladzė pabrėžė, kad jaunoji karta yra labiau pasiryžusi išmokti valstybinę kalbą nei jų tėvai. Jaunimo centro „Ateities namai“ direktorė Sanetik Maitesijan jai antrino, teigdama, kad jų popamokinės gruzinų kalbos grupės kasmet tampa vis populiaresnės.
Čachalijanas perversmo neruošia
Apskritai armėnų separatizmo baimė labiausiai siejasi su nevyriausybine organizacija „Jungtiniu Džavacho demokratijos aljansu“, arba tiesiog „Džavachu“. Šis armėnų nacionalistų judėjimas praeityje iš tiesų garsiai pasisakydavo už politinę nepriklausomybę nuo Tbilisio. „Džavachas“ didžiausią smūgį patyrė 2008-aisiais, kai po sprogimo šalia Achalkalakio policijos vado namų buvo areštuotas judėjimo lyderis Vahagas Čachalijanas bei jo artimiausi bendražygiai.
Tiesa, 2013-aisiais V. Čachalijanas buvo paleistas per Bidzinos Ivanišvilio inicijuotą masinę kalinių amnestiją, bet perversmo Džavachetijoje organizuoti nežada.
Sausio viduryje žiniasklaida pranešė, kad V. Čachalijanas su bendrais ruošiasi sukelti suirutę. Bet, atsakydamas į tokius kaltinimus, V. Čachalijanas pareiškė, kad tokie svarstymai tik kiršina etnines grupes, nes stabilumas Džavachetijoje yra pernelyg svarbus tiek jam, tiek ir kitiems armėnams.
O kai idėjinis separatistų vadas atsiskirti nuo Tbilisio nenori, ir kiti armėnai vis labiau stengiasi įsilieti į Gruzijos visuomenę. Taigi kalbėti apie dar vieną etninį konfliktą ir galimas geopolitines jo pasekmes tėra tuščias burnos aušinimas. Panašiai kaip kalbėti apie galimą Vilniaus krašto autonomiją.
