Senovės Graikijoje visi polio piliečiai susirinkdavo į miesto aikštę ir savo šauksmais bei kitais panašiais būdais priimdavo sprendimus. Šių dienų Lietuvoje būtų sudėtinga rasti aikštę, kurioje sutilptų daugiau nei du su puse milijono teisę balsuoti turinčių žmonių. Dar sunkiau būtų įsivaizduoti, kaip tokia minia žmonių priimtų visiems naudingus sprendimus. Būtent todėl vyksta rinkimai į Seimą. Jau šiandien Lietuvos piliečiai nuspręs kas mūsų šalį valdys artimiausius ketverius metus. Tai itin svarbus ir reikšmingas sprendimas, nes šiuo metu Lietuva yra gana sudėtingoje, įvairių problemų kupinoje situacijoje. Iki rinkimų likus mažiau nei parai šia labai karšta tema vakar diskutavo Visuomeninio jaunimo klubo (VJK) nariai. Diskusijos mintys pateikiamos šiame straipsnyje.
Partija be ideologijos – tai partija be nuomonės
Į Lietuvos Seimą veržiasi net šešiolika politinių partijų. Atrodytų - rinktis tikrai yra iš ko. Vis dėlto atmetus populistines, ideologinio pagrindo neturinčias jėgas, variantų lieka ne tiek ir daug. Belieka pasirausti savo galvoje slypinčiose vertybėse ir rasti sau priimtiniausią ideologiją. Labiausiai apmaudu dėl to, kad net ir tradicinės Lietuvos politinės partijos prieš rinkimus kalba ir skelbia teisingus ir gerus planus, bet patekusios į valdžią paskęsta skandaluose ir kovoje dėl valdžios, o bet kokios ideologijos žlunga keistų koalicijų sudarinėjimo verpetuose.
„Partijos ar žmonės, kurie turi ideologiją – tai žmonės, kurie turi savo nuomonę“ – apibendrindamas VJK konferenciją „Ideologijos ir vertybės“, vykusią rugsėjo 26 dieną, konstatavo žurnalistas Virgis Valentinavičius. Tačiau Lietuvoje pastaraisiais metais lyg grybai po lietaus dygsta jokios ideologijos neturinčios partijos, kurių kitaip nei populistinėmis nepavadinsi. Skambūs, nepagrįsti faktais pažadai įpakuojami į lankstinukų ir kitokių dovanų popierėlį ir dar visa tai pagardinama lėkšta tradicinių partijų kritika. Toks yra Darbo bei „Tvarka ir teisingumas“ partijų sėkmės receptas. Tokiu pačiu receptu vadovaujasi ir į politiką neriantys šou verslo atstovai – „Tautos Prisikėlimo partija“. Visos šios trys populistinės partijos, išnaudodamos dalies mūsų tautos žmonių nekompetenciją ir kitus faktorius, neabejotinai atsikąs nemažą politinio pyrago dalį.
Visgi iš pradžių žvilgtelėkime į tradicines politines jėgas. Lietuvos socialdemokratų partija Lietuvą valdo pastaruosius aštuonerius metus. Jų darbo rezultatai aiškiai matomi visiems – švietimo, sveikatos apsaugos sistemų krizės, daugybė problemų ir stagnacija jas sprendžiant. Be abejo, kritikuoti esančius valdžioje visada lengviausia ir tuo labai naudojasi kitos partijos, bet faktas aiškus – Lietuvos politikoje reikia naujų vėjų ir ryžtingų sprendimų. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (konservatoriai) šiems rinkimams paruošė bene išsamiausią ir, politikos apžvalgininkų nuomone, geriausią programą, tačiau joje daugiau analizuojama dabartinė Lietuvos problematika, o ne pateikiami realūs problemų sprendimo būdai. Beje, vienas pagrindinių šios programos autorių, viena ryškiausių ir stipriausių partijos asmenybių – dr. Mantas Adomėnas – buvo nustumtas į 31-ą Tėvynės sąjungos rinkimų sąrašo vietą. Tai yra išties sunkiai suvokiamas ir sąjungos poziciją „naujų vėjų“ atžvilgiu gerai atspindintis faktas.
Lietuvoje gausu liberalias jėgas atstovaujančių partijų – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, Liberalų ir centro sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalai). Tačiau jau minėta VJK konferencija puikiai atskleidė, kad ideologiškai visos šios partijos yra absoliučiai vienodos, tad skirtumų reiktų ieškoti partijų narių asmenybėse ir nuveiktuose darbuose. Ką pasirinkti – E. Masiulį, A. Zuoką ar A. Paulauską, – spręskite patys.
Kas geriausi tarp blogiausių?
O dabar grįžkime prie populistinių jėgų. „Darbo partija“ prieš ketverius metus laimėjo rinkimus. Per visus tuos metus, praleistus Seime, jie ne tik neįvykdė savo pažadų, bet paskendo teisiniuose ir kitokiuose skandaluose, o jų lyderis V. Uspaskich, slapstydamasis nuo Lietuvos teisėsaugos, rado prieglobstį ne kur kitur, bet Rusijoje. Likimo ironija, tačiau jis vėl Lietuvoje, ir grįžo nenubaustas. Ir panašu, kad daugelis už jį balsavusių jau spėjo pamiršti Darbo partijos vedlio nuodėmes bei vėl balsuos už jį ir jo partiją. „Darbiečių“ pažadai, visa rinkiminė programa ir nauja idėja į rinkimus eiti kartu su jaunimu skamba labai gražiai ir patraukliai, todėl neabejotinai tai suvilios nemažą dalį rinkėjų. Tik nežinia, ar verta antrą kartą lipti ant to paties grėblio...
Taip pat reitingų lentelių viršuje laikosi ir apkaltos būdu iš prezidento posto nušalinto R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“. Juodųjų technologijų šedevras – propagandinis filmas „Pilotas“ - puikiai atskleidžia R. Pakso planus ir siekius. Paskui savo lyderį, kuris pats neturi teisės kandidatuoti į Seimą, šios partijos sąraše eina net penki teisti asmenys. Apskritai šiuose rinkimuose kandidatuojančių, Teismo nuosprendžiu pripažintų kaltais asmenų skaičius bado akis.
Dar vieno teisto žmogaus – A. Valinsko „Tautos Prisikėlimo partija“ naudinga nebent dėl to, kad žmonės, kurie niekada gyvenime nesidomėjo politika, bet mėgsta „radžius ir „rimiškius“, susidomės, ką gero ar blogo televizijos veidai veikia Seime. Tik visai tikėtina, kad tokiu būdu susidomėję, jie dar labiau nusivils tiek politika, tiek valdžia. Į rinkimus be jokios aiškios programos einantys šou verslo rykliai vieną savo tikslą tikrai pasieks – įves sumaišties į Lietuvos politinį gyvenimą.
VJK nariai, bandę iš šių trijų partijų išsirinkti mažiausią blogybę, galiausiai pripažino, kad jei rinkimuose dalyvautų tik šios trys partijos, jie paprasčiausiai neitų balsuoti.
Taip pat į Seimą veržiasi K.Prunskienės vadovaujama Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, A. Matulevičiaus Pilietinės demokratijos partija, Lietuvos rusų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Pastarosios dvi dėl savaime suprantamų priežasčių surinks įprastą rinkėjų skaičių. Vienintelis nepaminėtas liko tik A. Paleckio „Frontas“. Bet gal geriau tegul ir lieka.
Autorius yra Visuomeninio jaunimo klubo narys
