„Mokydami mokomės“ (Seneka)
Šį ilgai brandintą straipsnį skiriu tiems, kurie mano, kad Lietuvos paaugliai – tai nuolat geriančių, rūkančių ir nieko doro neveikiančių maištautojų banda. Pateikiu laisva forma parašytas savo dienoraščio ištraukas iš kelionių po Lietuvą. Kartu su kolega Marium Lietuvos miestuose ir miesteliuose nuo šių metų pavasario vykdome mokyklų mokinių savivaldų ir jaunimo organizacijų komandos formavimo (angliškas terminas – „team building“) mokymus. Naujo dviračio tikrai neišradome. Panašius mokymus vykdo ir kitos organizacijos ar kompanijos. Tačiau manau, kad tai, ką darome, yra gana unikalu, nes mes patys esame moksleiviai, tiesiog turintys kiek daugiau patirties įvairių jaunimo organizacijų veikloje. Bet svarbiausia ne tai. Daug svarbiau atviri ir nuoširdūs santykiai, kuriuos užmezgame mokymų metu. Beje, mokymų rezultatai ir kvietimai atvykti vėl kalba patys už save.
Šiuo metu mes su Marium esame Visuomeninio jaunimo klubo (trumpiau – VJK) nariai. Nieko apie tai negirdėjote? VJK – tai visai neseniai susibūręs bendraminčių klubas, vienijantis jaunus žmones, aktyviai besireiškiančius viešojoje erdvėje bei nevyriausybinių organizacijų veikloje. VJK nariai – tai nebijantys drąsiai išsakyti savo moralinių ar politinių įsitikinimų, turintys nemažai visuomeninės veiklos patirties jauni žmonės, susibūrę tam, kad galėtų efektyviai siekti juos vienijančių tikslų.
Švietimo ir mokslo ministerijos aukščiausi pareigūnai jau daug metų garsiai šneka apie būtinybę stiprinti mokyklų savivaldas, mokinių pilietiškumą, visuomeniškumą ir patriotiškumą. Mes apie tai šnekame nedaug, bet imamės realių veiksmų. Išties net sunku patikėti kiek daug aktyvių, pilietiškų ir „nesnaudžiančių“ jaunų žmonių gyvena mažuosiuose Lietuvos miestuose. Aš taip pat tuo netikėčiau, jei pats neturėčiau galimybės pabendrauti su tokiais žmonėmis. Lyg tyčia, lyg visai netyčia, mes su Mariumi jau aplankėme beveik visų Lietuvos regionų sostines. Svečiavomės Suvalkijos sostinėje Marijampolėje, Dzūkijos centre Alytuje ir Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Nors patys esame aukštaičiai iš Vilniaus, kol kas neaplankėme tik Aukštaitijos sostinės Panevėžio.
Vesdami mokymus, mes tarsi kunigai žodiniu sutarimu „be jokių žodžių“ įsipareigojame neskelbti įvairių tam tikros komandos darbo smulkmenų ar problemų, todėl jų šiame tekste neminėsiu. Panašiai kaip šeimos garsiai nekalba apie savo nešvarius marškinius ar neplautas kojines.
Marijampolė. Suvalkijos sostinė.
Gegužės 17 diena. Saulėtas šeštadienio rytas. Pati pradžia. Pirmas kartas. Kelionė į Suvalkijos sostinę Marijampolę buvo tokia paini ir įdomi, kad apie ją būtų galima atskirą straipsnį ar net romaną parašyt. Bet geriau nerašysiu nieko. Svarbiausia, kad laiku buvome vietoje ir pradėjome pirmuosius savo mokymus. Iki tol buvo tekę vesti darbo grupes, dalyvauti daugybėje panašių renginių, bet pravesti dviejų dienų mokymus – visai kas kita. Tai ne kelios minutės ar valandos pašnekėjimo. Tai maždaug 16 valandų, per kurias ne tik niekada negali pritrūkti žodžių, bet ir turi užduotį perteikti kuo daugiau naudingų žinių ir, svarbiausia, suformuoti vieningą komandą. Pirmuosius savo mokymus vedėme Marijampolės Sūduvos vidurinės mokyklos mokinių savivaldai – visam būriui žavių panelių ir vos vienam vaikinui.
Tai buvo bene geriausias įmanomas pirmųjų mokymų variantas. Ir puikus įrodymas, kad surengti mūsų vedamus mokymus beveik nereikia jokių lėšų. Užtenka noro ir motyvacijos. Pirmąją dieną mokymai vyko pačioje mokykloje. Dar tiksliau – jos valgykloje, kurioje buvo pakankamai erdvės komandos formavimo žaidimams. Vėliau persikėlėme į tuometinės Sūduvos vidurinės mokyklos savivaldos pirmininkės Kristinos namus, kuriuose tęsėme mokymus iki pat jau kitos dienos pusiaudienio. Vienas iš labiausiai žavinčių tokių kelionių dalykų yra tas sunkiai apibūdinamas vietinių žmonių nesuvaidintas, tikras nuoširdumas ir atvirumas. Ir tai labai ryšku tiek žmogiškąja prasme, tiek ir požiūryje į darbą.
Mes su Marium šią veiklą vykdome absoliučiai savanoriškai, todėl už mokymų vedimą negauname nei pinigų, nei „dešimtukų“ mokykloje. Kitaip tariant, mes negauname jokios apčiuopiamos ir realiai matomos naudos ar įvertinimo. Bet susipažinti su aktyviais ir įdomiais žmonėmis iš visos Lietuvos ir suteikti jiems žinių yra tiesiog nuostabu, ir tai pats geriausias užmokestis. Be to, vesdami mokymus mes patys labai daug išmokstame, nes įgyjame neįkainojamos patirties. Mokymai Marijampolėje buvo tik pirmas žingsnis.
Alytus. Dzūkijos sostinė.
Spalio 26 diena. Sekmadienis. Ankstus mieguistas rytas. Įsibėgėjančių rudens atostogų pradžia. Iš vakaro sukrautas rudas lagaminas jau pasiruošęs kelionei į Dzūkijos sostine tituluojamą Alytaus miestą. Aš taip pat pasiruošęs, nes žinau, kad turėtų būti labai įdomu. Į Alytų kartu su mumis vyko dar vienas VJK narys – Lukas, kuris akylai stebėjo mūsų darbą ir vėliau pateikė savo išvadas. Tai itin svarbu mūsų pačių tobulėjimui, nes mokymų dalyviai dažniausiai išsako tik teigiamas pastabas.
Ar jums yra tekę ką nors girdėti apie jaunimo organizaciją pavadinimu „Nelik vienas kelyje?“ Ne? O štai man, vedant mokymus Alytuje, teko bendrauti su jos nariais. Ir ne tik jos. Alytus – tikras fenomenas visoje Lietuvos jaunimo organizacijų padangėje. Tokio didelio įvairių jaunimo organizacijų bei savivaldų gausumo ir aktyvumo nėra niekur kitur Lietuvoje ir tai labai puikiai pasijuto mokymuose. Į juos susirinko išties labai įvairi ir stipri jaunų žmonių grupė, kurią nustebinti nebuvo lengva. Tai buvo bene stipriausia ir gausiausia auditorija iš visų, kurioms iki šiol vedėme mokymus.
Mokymai vyko išties nuostabioje vietoje – šaunioje sodyboje netoli Alytaus. Trys mediniai namukai su židiniais, pirtelė, supynės, laužavietė... Žodžiu, tikrai netrūko nieko net pačiam išrankiausiam skoniui. Mokymuose dalyvavo įvairių Alytaus jaunimo organizacijų atstovai, todėl dalis dalyvių visiškai nepažinojo vieni kitų, bet tai mokymus pavertė dar įdomesniais, nes būrėme komandą iš nepažįstamų, bet turinčių patirties ir noro siekti savo tikslų žmonių. Žavėjomės alytiškių nuoširdžiu, atviru bendravimu ir puikiai praleidome laiką.
Kiekvieni mokymai – tai visiškai nauja ir vis kitokia patirtis: nauji žmonės, naujos vietos, nauji potyriai. Būtent todėl tai taip įdomu. Grįžome namo pirmadienio pavakarę. Laiko viską gerai apmąstyti nebuvo, nes jau kitą dieną laukė nauja kelionė.
Radviliškis. Sūrių sostinė.
Spalio 28 diena. Antradienis. Atostogos skirtos poilsiui. Šios atostogos – aktyviam poilsiui. Vos spėjęs grįžti iš Alytaus namo ir gerai išsimiegoti, net nepersidėjęs daiktų, jau kitą dieną išsiruošiau į naują kelionę. Šįkart į Radviliškį. Šis miestas iškrenta iš to Lietuvos regionų sostinių konteksto. Ir ne tik. Viskas sūrių sostinėje buvo kitaip. Mokymai, pačių organizatorių prašymu, vyko naktį. Ir ne kur kitur, o tarp miškų pasislėpusiame medžiotojų namelyje. Jei mane ten būtų palikę vieną, tikriausiai iki šiol klaidžiočiau miškuose. Netipinis mokymų laikas ir vieta sukūrė ypatingą tų mokymų atmosferą. Į mokymų vietą geltonu mokykliniu autobusiuku atidundėjom, kai lauke jau buvo tamsu. Vėlgi labai neįprastai, mokymus vesti pradėjom ne mes, o Radviliškio Lizdeikos gimnazijos direktorius Jonas Varkulevičius. Tai vienas iš dviejų lietuvių, šiemet nešusių olimpinį deglą ir ypatingos pagarbos vertas žmogus, iš kurio galima labai daug ko pasimokyti. Jau minėjau, kad kiekvienuose mokymuose, mokydami mes patys daug išmokstame, nes įgyjame nepaprastai daug patirties. Šįkart tai vyko tiesiogiai, nes turėjome progą pasiklausyti Jono Varkulevičiaus minčių. Tiesa pasakius, buvo net sunku patikėti, kad Lietuvos provincijoje yra taip mąstančių ir taip nuoširdžiai dirbančių žmonių. Būtent ant tokių išskirtinių žmonių pečių ir laikosi visa Lietuva.
Šiuose mokymuose dalyvavo beveik visų (keturios iš penkių) Radviliškio mokyklų mokinių savivaldų atstovai – daugiau nei dvidešimt aktyvių ir veltui laiko nešvaistančių jaunų žmonių, todėl mokymų tikslas vėlgi buvo kitoks nei prieš tai aprašytuose mokymuose ir šįkart itin svarbus – suformuoti bendrą visų Radviliškio mokyklų mokinių savivaldų komandą. Beje, tarp dalyvių buvo vos trys vaikinai. Sunku paaiškinti kodėl, bet dažniausiai jaunimo organizacijų ar savivaldų veikloje aktyviau reiškiasi moteriškoji lytis. Sakau „dažniausiai“, bet toli gražu ne visada. Produktyviai dirbom visą naktį iki pat ryto. Pamenu, keisčiausia būdavo, kai sakydavau: „Dabar darom pertraukėlę, o darbą tęsim...“, – tuomet žvilgtelėdavau į laikrodį, kuris rodo 02:15 ir pauzės tardavau – „...pusę trijų“. Jausmas keistokas. (Ne)miegojom maždaug valandą po du susispaudę dviaukštėse lovose. Simboliška romantika.
Daugiau nei dvidešimt paauglių, naktį leidžiančių medžiotojų namelyje toli nuo savo namų. Jums kyla kažkokių negerų minčių? Tai visiškai suprantama, bet tai tik įrodo mūsų visuomenės „iškrypimo“ laipsnį. Išties tą naktį nebuvo suvartota nei lašelio alkoholio. Netikit? Teks patikėti. Grįžom į Vilnių pasisėmę puikios energijos, sužavėti neįtikėtino radviliškiečių nuoširdumo ir tarsi visai nepavargę po bemiegės nakties.
Telšiai. Žemaitijos sostinė.
Lapkričio 22 diena. Laikrodis rodo 06:45. Šeštadienio rytas. Šįkart itin žiemiškas ir snieguotas. Įprastais daiktais užpildytas lagaminas jau paruoštas Lietuvos masteliais nepaprastai ilgai kelionei į Telšius. Telšiai (arba Telšeee, kaip juos reikėtų tarti žemaitiškai) – kalvotosios Žemaitijos sostinė. Žodžiu, ne šiaip miestelis, o dar vieno Lietuvos regiono centras. Man šis miestas visiškai nesvetimas ir netgi gerai pažįstamas. Vaikystėj praleidau daug vasarų Telšiuose pas babą ir bočių (močiutę ir senelį – aut. past.). O štai mano kolegai Mariui „telšietiška“ tarmė ir žmonių būdas buvo dar nepatirti dalykai ir padarė atitinkamą įspūdį.
Kaip jau minėjau, dažniausiai didžioji dalis narių jaunimo organizacijose būna merginos. Radviliškyje vaikinų buvo ieškoma „su žiburiu rankose“, o štai Telšiuose vaizdas visiškai priešingas – čia absoliučią daugumą sudarė vaikinai. Tarp septyniolikos komandos narių – tik keturios merginos. Net nebandysiu slėpti, kad lyčių pasiskirstymas visada turi pakankamą ar net labai didelę įtaką komandos darbe ir jos veikloje. Ir tai ne tik mano nuomonė. Apie tai kalba ir rimti psichologai. Būtent todėl Telšiuose susidūrėme su iki šiol nepatirtomis, savitomis komandos darbo situacijomis. Ir tai buvo labai įdomu.
Pamenat, sakiau, kad kiekvieni mokymai – tai nauja, kas kart vis kitokia patirtis. Kartais tai gali turėti ir neigiamą atspalvį. Įvairūs techniniai netikėtumai ir nesklandumai, mažytės organizacinės spragos ir panašūs nesuplanuojami dalykai, kurių tiesiog neįmanoma išvengti, priverčia kaitalioti galvoje susikurtą planą ir pridaro įvairaus plauko keblumų.
Žinot, kas labiausiai įstrigo iš mokymų Telšiuose. Ogi „Vaikų Eurovizijos“ žiūrėjimas vakare. Neįsivaizdavau, kad galima taip audringai žiūrėti „Vaikų Euroviziją“ per nedidelį televizoriuką pilname žmonių kambaryje. Sirgome už mūsų jaunąją atstovę Eglę Jurgaitytę taip, kaip įprasta sirgti už Lietuvos krepšinio rinktinę – su plojimais, ovacijom ir net skanduotėm. Eglės sudainuota daina „Laiminga diena“ puikiai atspindėjo mūsų visų to vakaro nuotaikas.
Kelionę iš Telšių į Vilnių namo taip pat galima būtų aprašyti atskirame ilgame straipsnyje, bet visa tai taip sunkiai aprašoma, kad gal net geriau būtų vaidybinį filmą susukt. Veikiausiai gautųsi nebloga komedija su siaubo elementais. Įlipus į traukinį, supratome, kad išsipildė sena mūsų svajonė – važiuoti atskirose kupė. Tikėjomės traukinyje šiek tiek pamiegoti. Bet važiavome sekmadienio popietę, todėl kupė ir visas traukinys buvo pilnas žmonių. Ir pilnas keistų nuotykių su baltu snieguotu vaizdu pro langą. Galiausiai jau vakarop atidundėjome iki Vilniaus ir siaučiant pūgai sugrįžome namo.
Norite, kad atvyktume pas jus? Viskas labai paprasta! Iš esmės mokymams tereikia tiek kėdžių kiek mokymuose dalyvauja žmonių, kompiuterio su projektoriumi, kuriame rodome teorinę medžiagą, šiek tiek popieriaus, rašiklių ir vietos, kurioje mokymai vyktų. Visi mokymai, kuriuos vedėme iki šiol vyko kardinaliai skirtingose vietose (mokykla, sodyba, medžiotojų namelis, butas), tačiau tai visiškai nesutrukdė jiems sėkmingai įvykti. Mokymus ne be reikalo vykdome dvi dienas. Komanda labai sutvirtėja po kartu praleistos nakties, todėl taip pat būtina pasirūpinti bendra nakvynės vieta. O visa kita priklauso nuo jūsų noro ir motyvacijos. Kaip ir visada gyvenime.
Armas Rudaitis yra Visuomeninio jaunimo klubo valdybos narys.
