galimybės prikelti nėra net teorinės, jei pats organizmas atsisako gyventi. Galėtų tik klonuoti, bet tai nebebus tas pats žmogus. O aš nebejaučiu noro net ilgai gyventi, nes nėra prasmės. Jei nebesi reikalingas, tai esi tik našta, net jei būtum absoliučiai sveikas. Aplinkui vien svetimi, pats juk nesi koks nors medis, kuriam niekas nesvarbu. O per gyvenimą kaupiasi ne vien džiaugsmai, gailesčio ir sąžinės priekaištų žymiai daugiau. Absoliučiai geras žmogus yra arba idiotas, arba nieko neveikiantis, nes kam kas nors yra gera, kitam bus bloga, gyvenimas yra vieni prieštaravimai