Sutartyje dėl Konstitucijos Europai nurodoma: „Kiekvienas asmuo [...] turi teisę, kad jo byla būtų per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėta pagal įstatymą įsteigtame nepriklausomame ir nešališkame teisme, jis turi turėti galimybę būti ginamas ir atstovaujamas“.
Visuomenė nepasitiki teismais
Visuomenės nuomonės tyrimai (atlikti 2004 metais „Vilmorus“, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir kitų) rodo, kad nepasitikėjimas teismais yra didelis - jais nepasitiki apie 80 proc. respondentų, o 30 proc. nurodo, kad čia dažniausiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Nepasitikėjimas teismais išplitęs į daugelį visuomenės sluoksnių. Plačioji visuomenė, politikai ir žiniasklaida ne tik nepagarbiai žiūri į dabartinį teisėjų statusą, bet dažnai rodo atvirą priešiškumą, kritikuoja dėl tendencingų sprendimų ir korupcijos.
Galiu teigti, kad pirmiausia kaltas mūsų teismų sistemos uždarumas, visuomenės atstovavimo teismuose teisių apribojimas ir procedūrinių teismo funkcijų nevisavertis vykdymas. Tai visuomenėje sukūrė teisės į teisingą teismą pažeidimų regimybę, kuri šiandien reali. Kita priežastis, suprantama, glūdi pačioje visuomenės pilietinėje kultūroje.
Kaip buvo kuriamas teismų uždarumas
Visuomenės atstovų dalyvavimo teismuose atstūmimo procesas prasidėjo po 1993-12-14 Seimo nutarimo dėl teisinės reformos metmenų ir jų įgyvendinimo bei paskelbus 1995-12-05 ir 1999-12-01 Konstitucinio Teismo (KT) nutarimus. Buvo įteisinta nepriklausomų teismų sistema - vienasmeniai pirmos grandies teismai („Teismas eina pasitarti…“) ir kolegialūs aukštesniosios grandies teismai. Vėlesniuose dokumentuose: 1998-06-25 teisinės reformos redakcijoje ir 2001 m. pagal JT Vystymo programą parengtame Žmogaus teisių veiksmų plane, Prisiekusiųjų teismas ir teismo tarėjų institucijos tik paminimos, bet jų įkūrimo planai buvo nevykdomi, apsiribojama nedidelės apimties brošiūrėlės išleidimu (2001 m.). Nuo šios problemos sprendimo nusišalino ir praėjusios kadencijos Seimo Žmogaus teisių komitetas. Negana to, naujajame CPK 55, 56 str. labai susiaurintas visuomeninių organizacijų atstovavimas, ginant savo narių teises teismuose, paliktas tik profesinės sąjungos atstovo dalyvavimas, kai nagrinėjami teisiniai darbo santykiai. Kitais atvejais atstovavimas leistas tik aukštąjį teisinį išsilavinimą turintiems asmenims. 2004 m. buvo atmestas grupės Seimo narių ir mūsų Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos siūlymas grąžinti visuomeninių organizacijų atstovavimo teisę civiliniuose teismuose. Prieš penketą metų taip pat buvo nepritarta mūsų asociacijos siūlymui svarstyti dėl Lietuvos piliečių ir aktyvių visuomeninių organizacijų teisių išplėtimo - galimybės tiesiogiai kreiptis į KT.
Pastaruoju metu, dažniausiai vadovaujant teisės specialistams, formuojama nuomonė nesteigti sudėtinės formos teismų sistemos (su visuomenės atstovavimu). Aiškinama, kad mūsų demokratija nesubrendusi, pilietinė visuomenė nepakankamai aukštos kultūros, negerbia ir nesilaiko įstatymų, pakanti korupcijai. Teigiama, kad neturėsią iš ko formuoti, tarkime, teismų tarėjų korpuso, jį užpildysią vyresnio amžiaus asmenys, esą nevisaverčiai, teismų sistemoje kilsiąs chaosas.
2004 m. „Vilmorus“ visuomenės sociologiniai tyrimai parodė, kad 52,5 proc. respondentų pasisako už tarėjų institucijos steigimą, bus geriau ginamos žmogaus teisės ir atkuriamas teisingumas, mažėsianti visuomenės įtampa. Teisininkų grupėje 85,2 proc. respondentų atsakė, kad šios institucijos steigimas Lietuvoje nereikalingas. Teigiama, kad nederėtų vykdyti šio „socialinio eksperimento“.
Leiskite paklausti, nejaugi dabartinė sustabarėjusi mūsų teisinė sistema ir jos veikla atitinka plačiosios visuomenės lūkesčius? Juk dabar beveik nacionaliniu bruožu laikoma korumpuota teisėsaugos sistema. Kokiu būdu vystysis pilietinės visuomenės demokratija, jei visuomenei nebus sudaromos palankios sąlygos dalyvauti šiuose procesuose? Kodėl mes nesekame nuo Antikos laikų susiformavusiais teisėsaugos principais, kurie Naujaisiais amžiais įgijo savo teises daugelyje Europos šalių? Kodėl mes patys save nuvertiname, netobulėjame ir nesivadovaujame pasaulio šalių patirtimi? O gal čia slepiasi gilesnės šaknys? Kas gali paneigti, kad veikti uždaroje erdvėje yra patogiau nei būti prižiūrimiems atviros visuomenės.
Visuomenės atstovai demokratinių šalių teismų sistemoje
Jau XIX amžiaus pradžioje G. W. F. Hegelis (1770-1831) savo „Teisės filosofijos apmatuose“ suformulavo postulatą, kad teisia ne įstatymo raidė ar teisėjas, bet teisingumą vykdo visuomenė, kurios sąžinei geriausiai atstovauja Prisiekusiųjų teismas.
Anglosaksų teisinė sistema laikoma labiausiai garantuoto teisėtumo teismo procese sistema. Ji Europoje tobulėjo nuo vienasmenio-inkvizicinio, o Amerikoje – Linčo teismo ar Drakono įstatymo iki prisiekusiųjų verdikto įteisinimo, kuris išliko iki šių dienų. Prisiekusiųjų institutas Prancūzijoje įvestas buržuazinės revoliucijos metais, Vokietija pasinaudojo jos patirtimi beveik šimtmečiu vėliau.
Šiuo metu praktiškai visose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje piliečių dalyvavimas teisingumo vykdyme įteisintas valstybių Konstitucijose, laikoma, kad tai piliečio garbės reikalas. Tai galingas demokratijos ginklas. Tarėjų institucija – tai nepriekaištingos reputacijos ekspertai su aukštuoju neteisiniu išsilavinimu, geri savo profesijos žinovai. Jie renkami panašiai kaip savivaldybių tarybų nariai ir veikia I instancijos teismuose. Europoje tarėjai orientuojami į specializuotus teismus, pavyzdžiui, darbo (Vokietija, Austrija, Švedija, D. Britanija, Suomija, Liuksemburgas), nepilnamečių (Vokietija, Prancūzija, Italija, Egiptas), administracinių bylų nagrinėjimo (Vokietija, Norvegija, Švedija) ir kitus. Kelias institucijas - tarėjus ir prisiekusiųjų teismus - turi Austrija, Norvegija, Rusija. Net mūsų kaimynės Latvija ir Estija neatsisakė visuomenės atstovų dalyvavimo teismuose, veikia teismų tarėjai.
Ar galėsime kreiptis į Konstitucinį Teismą?
Visu aktualumu grįžta diskusija dėl piliečių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT). Manau, kad šalia Konstitucijoje nurodytų keturių subjektų (prezidentas, Vyriausybė, penktadalis Seimo narių, teismas), turinčių teisę kreiptis į KT, reikėtų šią teisę suteikti Seimo kontrolieriams, valstybės institucijoms imtinai iki savivaldybių, profesinėms ir visuomeninėms organizacijoms bei pavieniams piliečiams. Daugiau nei 30 Europos šalių ją turi. Lietuva tebėra valstybių mažumos grupėje, kuri neturi šios teisės. Daugėja mūsų piliečių skundų Europos žmogaus teisių teisme. Iki šiol užregistruota per 600 bylų prieš Lietuvą, 17-oje atvejų nustatyti žmogaus teisių pažeidimai dėl teismų procedūrų neatitikimų. Išplėtus teisę kreiptis į mūsų KT ir sukūrus griežtą bylų atrankos sistemą - priimti svarstymui tik principinius žmogaus teisių pažeidimus - sumažėtų skundų prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme.
Visų šių reformų pagrindas - valingas politinis Seimo sprendimas, jei pritartų du trečdaliai Seimo narių, kurie balsuotų du kartus. Kol kas tai nerealus, teorinis klausimas. Tačiau, jei visuomenė rems, tai yra ateities siekiamybė.
Teismo tarėjų institucijos artimiausia alternatyva galėtų būti prezidento sudarytos teisininkų darbo grupės rengiama teismų įstatymo nauja redakcija. Tikėtina, kad ji palies teisėjų atranką ir jų darbo įvertinimo, dalyvaujant visuomenei, kriterijus, užtikrins didesnį teismų darbo viešumą ir kita. Gaila, kad į darbo grupės sudėtį nėra įtraukti visuomenės atstovai.
Seimo nario prof. Arimanto Dumčiaus pranešimas skaitytas konferencijoje “Lietuvos visuomenė ir teisingumas” LR Seime, 2005-10-14
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
