Stoti į architektūrą patarė tėvai
„Turėjau gana laiko įgauti patirties – šiemet sueina dešimt metų po mano architektūros studijų“, – sakė Giedrė Mendoza. Gimusi architektų šeimoje, kitos profesijos pasirinkti negalėjo – tėvai primygtinai siūlė stoti į architektūrą. Dabar jauna moteris nesigaili, nes kartu dirbantys tėvai jai suteikia visišką kūrybos laisvę.
„Giedrė – savarankiška asmenybė, o čia jos niekas neslopina“, – sakė Rūta Stuopelienė. Architektų šeimoje nuomonė grindžiama argumentais, tarp kurių „man gražu“ arba „negražu“ nėra.
Vis dėlto Giedrė neabejoja, kad būtų tapusi ir gera teisininke, nes viską, ko imasi, padaro iki galo. Apie teisininkės profesiją Giedrė galvojo baigusi mokyklą.
Norisi dirbti gerbiamą darbą
Laurus nuskynęs Lieporių bažnyčios projektas Giedrei atrodo kaip saulės žybsnis, nes pastarieji treji metai buvę niūroki. „Niekam nieko nebereikėjo, architekto profesija nuvertinama, o norisi dirbti gerbiamą darbą“, – neslėpė pašnekovė.
Ją apskritai glumina tendencija negerbti profesionalų. „Dabar visi viską išmano ir nori pasidaryti patys“,– sako moteris. Liūdina, kai architektas yra verčiamas užsakovo įgeidžių tenkintoju nesitikint profesionalaus patarimo ar problemos sprendimo.
Giedrė parodė kompleksinį „Elnio“ teritorijos sutvarkymo ir konversijos į rekreacinę teritoriją planą, kuris buvo parengtas kaip jos magistro diplominis darbas. Plane siūloma sujungti Prūdelį ir Talkšą, atlikti kitus naują viešąją erdvę mieste kuriančius darbus.
Architektės nuomone, tvarkymo darbai „Elnio“ teritorijoje stringa dėl to, kad ją valdo daug savininkų, o ir lėšų tam reikia milžiniškų. „Svarbu, kad vyktų diskusijos ir nebūtų pamirštami architektai, galintys pasiūlyti sprendimus“, – pabrėžė Giedrė.
Atsakingai pažiūrėjo į užduotį
Paskelbus Lieporių bažnyčios projektinių pasiūlymų konkursą, Giedrė nusprendė iš karto imtis darbo ir viską darė nuosekliai.
Projekto kūrybinėje grupėje be Giedrės ir jos tėvų dirbo ir architektas Povilas Šliuželis, pasiūlęs nemažai idėjų.
Giedrė džiaugėsi, kad užduotis buvo aiškiai suformuluota, nurodyti pagrindiniai kriterijai, kuriais buvo galima vadovautis. „Užsakovo reikalavimų reikėjo paisyti. Ne kiekvienas architektas išmano liturgiją“, – neslėpė pašnekovė.
Architektė daug bendravo su klebonu, kuris buitiškai paaiškino, kaip vyksta procesijos, kiek ir kokių spintų reikia kunigų drabužiams sukabinti ir panašiai.
Kai kurie architektai piktinosi užsakovo prašymu projektuoti bažnyčios kupolą, o be reikalo, mano Giedrė. Dvasininkai jai paaiškino, kad kupolas simbolizuoja viską apglėbiantį Dievo gailestingumą ir tikintiesiems parodo bažnyčios prasmę.
„Ginčytis su tokia prasme būtų egoistiška“,– sakė Giedrė.
Svarbu ir tai, kad reikėjo projektuoti urbanistinį kompleksą. Dvasininkai pageidavo ne tik maldos namų, bet ir parapijos centro, laidojimo namų.
Didžiuojasi pėsčiųjų gatve
Šiaulių bulvaro rekonstrukcijos projektas – dar vienas Giedrės darbas, kuriuo didžiuojasi ir ji, ir tėvai. Giedrė pasiūlė pagrindines idėjas bulvarui atnaujinti.
Tuo metu Šiauliuose viešėjęs jos vyras, taip pat architektas, sukūrė priešais Kaštonų alėją atsiradusį fontaną, kurį pamėgo šiauliečiai ir miesto svečiai.
„Fontano „grybukai“ – geras pavyzdys, kaip mes, visa šeima, visa giminė, kartu dirbame“, – sakė Rūta Stuopelienė. Moteris juokavo, kad jos didžiausias indėlis į projektus – prižiūrėti anūkę Pią ir leisti dukrai Giedrei ramiai dirbti.
Vyras – bendramintis ir bendražygis
Tėvai nenustebo, kad į jų šeimą Giedrė parsivedė taip pat architektą vyrą. Architektų šeimos – dažnas reiškinys.
Savo vyrą Giedrė sutiko Ispanijoje. Gimęs Kosta Rikoje, jis architektūrą studijavo Belgijoje, o dabar grįžo į gimtinę, sėkmingai projektuoja viešąsias erdves.
Kartu su vyru Giedrė gyveno ir Ispanijoje, ir Belgijoje, ir Lietuvoje, ir Kosta Rikoje. Vyro gimtinėje ji praleido beveik metus, gimus dukrai Piai, kuriai dabar – ketveri.
Taip susiklostė, kad gerą darbą Kosta Rikoje gavęs vyras šiuo metu dirba tėvynėje, o Giedrė – Šiauliuose. Senoji Europa architektūrai – maža rinka, o Lotynų Amerika – besiplečianti, jaunam profesionalui perspektyvu realizuoti savo projektus.
Pora juos skiriantį Atlanto vandenyną kasdien įveikia po dvi valandas bendraudama internetu. Vyras ir žmona taip aptaria net arcitektūrinius brėžinius ir pataria vienas kitam.
Dukra Pia su mama čiauška lietuviškai, o su tėvu – ispaniškai. Kai Giedrė bando dukrą prakalbinti ispaniškai, ši nekalba. „Mama, nekalbėk taip, nemoki“, – juokiasi.
Viešosios erdvės – ne tik Šiaulių problema
Giedrei skauda širdį, kai eidama pagal jos projektą rekonstruotu Šiaulių bulvaru pastebi sulaužytą suolelį, išlankstytą šiukšliadėžę ar mato džiūstančias liepas, kurių niekas nelaisto.
Elementariai tvarkai palaikyti daug lėšų nereikia – tik rūpestingumo.
Kosta Rikoje taip pat egzistuoja viešųjų miesto erdvių problema. Miestelių bendruomenės siekia jas atsikovoti iš urbanizuotų teritorijų, įrengti aikštes, parkus, pėsčiųjų takus.
Socialinis Lotynų Amerikos šalių modelis atsiskleidžia projektuojant namus. Lietuviai name projektuoja priekinį fasadą, o visas gyvenimas vyksta kieme. Lotynų amerikiečiai mėgsta į gatvę atgręžtą namo verandą, todėl ir šeimos gyvenimas kaip serialuose verda tiesiog gatvėje, kaimynų akyse. Žmonės mielai bendrauja, dalijasi naujienomis.
Dirba ir gyvena mieste
Giedrė savo namo dar nesuprojektavo. „Keltis į namą užmiestyje nenorėčiau, nes labai mėgstu miestą, miesto centrą“, – šypsojosi.
Ji su tėvais neseniai įsikėlė į erdvius apartamentus name, kuriame yra vos keli butai. Gyvenimas čia panašus kaip ir nuosavame name, bet galima mėgautis ir buvimo miesto centre malonumais. Pro langą Giedrė mato savo mokyklą – Didždvario gimnaziją.
„Šalia – vaikų darželis, kurį lanko Pia, mokykla – dar arčiau, pėstute pasiekiama darbo vieta, ar gali būti geriau?“ – svarstė Giedrė.
