Lietuvos archeologijos paveldą, geležies amžiaus materialinę kultūrą, geležies metalurgiją, Šiaurės Lietuvos priešistorę tyrinėjanti Lietuvos istorikė, archeologė, pedagogė Birutė Salatkienė-Puniškytė sako, kad, prieš pradėdama pasakoti apie savo 1990-2006 metais tyrinėtus Lieporių kapinyną ir gyvenvietę, būtinai turinti paaiškinti, kas yra eksperimentinė (rekonstrukcinė) archeologija.
Kitaip pasakojimas apie radinius iš senosios gyvenvietės būsiąs nenuoseklus.
Tad viena iš eksperimentinės (rekonstrukcinės) archeologijos pradininkių Lietuvoje Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė pasakoja:
- Eksperimentinės (rekonstrukcinės) archeologijos šaknys yra labai gilios. Dar maždaug XIX amžiaus viduryje, kai prancūzų archeologai, pradėję tyrinėti paleolitinius urvus, juose rado titnaginių įrankių, aiškiai žmogaus sukurtų, jie negalėjo nepabandyti išsiaiškinti, kaip galėjo urvinis žmogus (jų nuomone, primityvus) juos pasidaryti. Nuo to laiko eksperimentų svarba archeologiniuose tyrimuose labai išaugo.
Tiesa, iš pradžių nebuvo paisoma to, kad eksperimentų metu būtų naudojamos absoliučiai tokios pat medžiagos, technologijos ir įrankiai, kokie galėjo būti toje epochoje. Tiesiog buvo siekiama vaizdo, efekto - kaip tai galima padaryti.
Tačiau jau maždaug XX amžiaus viduryje eksperimentas archeologijoje buvo pripažintas tyrimo metodu ir jo pagrindinis tikslas tapo sužinoti, kaip priešistoriniai žmonės galėjo išgyventi, per kiek laiko jie atlikdavo vieną ar kitą operaciją, kaip atskirdavo kokybišką nuo nekokybiškos medžiagos, kodėl pasirinkdavo vienokias, o ne kitokias medžiagas, kokios turėjo būti tų medžiagų savybės, iš kur jau tada žmonės žinojo apie tas savybes ir taip toliau.
Ir visa tai galima sužinoti tiktai bandymais, o ne išprotavimais.
- Pavyzdžiui...
- Vaizdingas pavyzdys - danų archeologų atliktas eksperimentas. Jiems, tyrinėjusiems vadinamuosius ilguosius namus (long house – jie Vidurio Europoje žinomi nuo vėlyvojo akmens amžiaus - neolito - laikų), kuriems maždaug penki tūkstančiai metų, parūpo sužinoti, kiek laiko galėjo trukti vieno tokio namo statyba.
Archeologams tiesiog buvo įdomu, per kiek laiko akmeniniu kirviu galima nukirsti, sakykim, dvidešimties centimetrų skersmens ąžuolą. Tam iškastinių kirvių, tikrų eksponatų, jie, aišku, nenaudojo – patys pasigamino iš akmens ir pabandė kirsti.
Ir spėkite, per kiek laiko jiems tai pavyko... Kol išmoko kirsti tinkama jėga, tinkamu kampu ir taip toliau, jie sudaužė šešiasdešimt pasidarytų kirvių. Tai ir suprantama: jie ne akmens amžiaus žmonės, jie nematė nuo gimimo dienos, kaip tie kirviai yra gaminami ir kaip jais kertama.
Archeologams teko ilgai mokytis, bet kai jau išmoko, įsisavino, kokiais ašmenimis, kokia jėga, kokiu kampu, kurioje vietoje reikia kirsti ir taip toliau, ąžuolą nukirto per 20 minučių.
Vadinasi, akmeniniai įrankiai panaudoti tinkamai su mokėjimu, su įdirbiu, su gerais įgūdžiais, kurie, kaip suprantate, perduodami iš kartos į kartą, kaip ir mūsų laikais, buvo našūs, o technologijos buvo pakankamos, kad būtų galima išgyventi.
Be to, namų statytojams reikėjo ir inžineriją išmanyti. Juk nukirsti medį - tai viena, o iš jo pastatyti namą – visai kas kita. O juk Vidurio Europoje prieš tūkstančius metų buvo pastatyta dviaukščių – pusantro aukšto – namų.
Vadinasi, inžinerija, statybos technologijos, darbų eiliškumas, jų organizavimas ir visa kita rodo, kad jau anuomet žmonės turėjo pakankamai žinių, žinojo akmenų rūšis tiek, kad galėtų darbui pasigaminti reikalingus įrankius. Todėl mūsų rūpestis yra tuos jų iškastinius įrankius ne tik aprašyti ir nustatyti jų funkcijas, bet ir pabandyti išsiaiškinti, kaip jais naudojantis žmonėms pavyko išgyventi.
O tai, kad išgyveno, rodo jau vien tai, jog mes čia dabar esame ir šnekamės – nebūtų išgyvenę, tai ir apie jų technologijas nešnekėtume.
- Tai kuo ypatinga toji eksperimentinė archeologija?
- XX amžiaus viduryje visame pasaulyje eksperimentinė archeologija, arba mokslinis eksperimentas, kaip mokslinio tyrimo metodas, labai sparčiai (nesakyčiau, kad tai buvo sprogimas) išplito visuotinai ir visuotinai pradėjo būti naudojamas.
Kartu paaiškėjo, kad eksperimentuojant ne tik žinios kaupiasi, bet ir yra vyksmas, kurį galima parodyti kaip atrakciją. Todėl šita eksperimentinė archeologija XX amžiaus antrojoje pusėje įgijo jau edukacinį pobūdį: ne vien tik rezultatas – gatavas dirbinys, pastatytas namas ir t. t., svarbu, bet ir pats statymas, pati eksperimento eiga, technologijų eiliškumas ir buvimas tame procese yra įdomus ir labai gražus.
Apskritai juk tokie eksperimentai priartina prieš daug tūkstančių metų gyvenusį žmogų prie mūsų dėl to, kad supratimas, suvokimas, pažinimas yra praktiškai tokie pat, nors šiek tiek kitokie to pažinimo šaltiniai.
Štai dabar mes bet ką darydami, statydami, viską matuojame metrais, centimetrais, laipsniais, naudojame įvairius prietaisus, mašinas. O kaip visa tai reikėjo padaryti be jokių prietaisų? Vadinasi, žmogus, kuris pradėjo tuos darbus, daugiau dirbo galva, kad tai padarytų ar sukurtų pirmuosius prietaisus. Sakykim, svambalą, skriestuvą ar dar ką. Nes kaip pastatysi pastatą neišmatavęs aukščio, sienos statumo, kampų?
Visą žmonijos gyvavimo laikotarpį galima laikyti mokslinių tyrimų laikotarpiu: juk visada buvo kaupiamos žmonių išgyvenimui reikalingos žinios ir – svarbiausia – jos buvo perduodamos.
Ir eksperimentas eina tokiu pačiu keliu - tik atgal: mes jau turime rezultatą – išrastus įrankius, technologijas ir visokius kitokius dalykus, ir einame atgal iki pradžios bandydami suvokti, kaip buvo prieita iki tokių sudėtingų dalykų, kaip tas rąstinis namas, kuris išlaiko stogą, visą konstrukciją ir yra gyvybingas, nes jame galima gyventi, įrankių gamybos – šlifavimų, gręžimų ir visa kita. To, ką eksperimentinė archeologija ir tyrinėja.
Svarbiausias švaraus eksperimento bruožas yra tas, kad būtų naudojamos tik tos medžiagos, kurios toje epochoje buvo žinomos ir naudojamos, tik tokios technologijos, kurios tuo laiku jau buvo žinomos, tik tokios formos ir tik tokie tipai, kurie tais laikais buvo žinomi, neperkeliant mūsų supratimo, mūsų mentaliteto, mūsų vertybių sistemos į aną sistemą ir tarsi pamokant: „kodėl jūs taip nedarėte – šitaip paprasčiau“. Tiesiog reikia tarsi iš vidaus, tarsi to meto žmogaus akimis pažiūrėti, kas yra vertinga, kas yra gerai, kas yra atsirinktina kaip žaliava, kas yra palankios aplinkybės, kas nepalankios ir t. t.
Yra dar viena eksperimento kryptis - ne technologinė. Nors pradėta nuo dirbinių eksperimentų, bet galima daryti ir socialinį, buitinį eksperimentą. Kitaip sakant – pabandyti išgyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno tos epochos žmonės. Neteko girdėti, kad kas būtų išbandęs akmens amžiaus, bet geležies amžiaus gyvenseną su geležiniais įrankiais, bet be mechanizmų, kuriuos mes dabar turime, yra išbandę labai nemaža dalis įvairių viso pasaulio valstybių mokslininkų.
Tas išgyvenimas susideda ne vien iš įrankių turėjimo, turėjimo ką valgyti, bet sugyvenimo: komunikacijos, tarpusavio santykių, horizontaliosios ar vertikaliosios hierarchijos išbandymas. Tai yra bandymas neprimetant vėlgi mūsų suvokimo įsijausti į ano laiko socialinę aplinką.
Dar viena eksperimentinės archeologijos kryptis yra pažintinė: bandymas įsivaizduoti, kaip tose epochose žmonės nustatydavo resursų pakankamumą arba nepakankamumą, kodėl vienose vietovėse jie kūrėsi, statė savo būstus, kaimelius, o po to tie kaimeliai išaugo į miestus. (Juk tūkstantmetė Roma tikrai neprasidėjo nuo miesto sienos – prasidėjo nuo trobelės tam tikroje vietoje.) Ir kodėl vienose vietose kaimelis prie kaimelio, o kitur – tik ištisos dykros, kaip galima pasirinkti tinkamą kraštovaizdį, ekosistemą ir kokie buvo tie geros aplinkos kriterijai.
Suprantama, kad jei tai buvo žvejai, jie ieškojo tinkamų vandens šaltinių ir galimybės ten išgyventi, jei jau žemdirbiai – tokių vietų, kur galėtų plėsti savo arimų plotus, jei piemenys – pievų, ganyklų, jei geležies ar vario lydytojai - tų iškasenų, kurių mes ieškome ir dabar.
Kitaip sakant, galimas ir atvirkščias eksperimentas, kuris ir buvo padarytas vienoje nedidelėje Viduržemio jūros saloje. Kadangi joje buvo žinoma, man atrodo, tik viena archeologinė radimvietė, archeologai pasižiūrėjo į salą vertinančia akimi: kur pagal reljefą, pakrantę, žemę, įvairių resursų šaltinius galėjo būti įsikūrę žmonės.
Archeologai tiesiog išmatavo prietaisais reljefą, temperatūras, visa kita ir ten, kur nusprendė, kad galėjo būti įsikūrę žmonės, pradėjo ieškoti senųjų gyvenviečių. Ir iš tikrųjų jų rado.
- Vadinasi, ir anais laikais žmonės nepasikliovė atsitiktinumais?
- Taip, ir senovėje žmonių gyvenimas nebuvo įsivaizduojamų atsitiktinumų virtinė: „pasisekė -nepasisekė“, „išgyveno-išmirė“. Tokio požiūrio reikėtų atsisakyti jau vien dėl to, kad tada žmogus negyveno vien tik nuo jo priklausančiomis aplinkybėmis, o bendrystėje su gamta, gamtoje.
Buvo tikra žmogaus ir gamtos vienovė: buvo savaime aišku, ką žmogus gali iš gamtos pasiimti, kad išgyventų, ir ko negali daryti, kad gamta tiesiog jam leistų toliau egzistuoti. Tai ir buvo pati geriausia ekologija, kokią begalima sugalvoti.
Tačiau nereikia užmiršti, kiek tuomet, akmens ar ankstyvajame geležies amžiuje, buvo žmonių ir kiek dabar yra mūsų, kad galėtų taip ekologiškai, mūsų supratimu, gyventi.
Pavyzdžiui, valstybės kūrimosi laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijoje iš viso vienu metu galėjo gyventi daugiausia pusė milijono žmonių – tiek, kiek dabar gyvena vien tik Vilniuje. Jau nekalbant apie ankstesnius laikus - kai kuriais paleolito laikotarpiais vienas žmogus buvo penkiems tūkstančiams kvadratinių kilometrų.
Todėl, kai žmonių buvo mažai, o gamtos resursų daug, buvo galima pasirinkti geriausią variantą. Tokio pasirinkimo mes dabar neturime – gyvename įsikibę į savo žemę, lyg ji tikrai būtų mūsų, nors iš tiesų tai mes esame žemės, o ne ji - mūsų.
Aš kalbu apie tą akmens ar ankstyvojo geležies amžių, žmonių gamtos suvokimą, ekologiją kaip apie savaime suprantamą dalyką, nors, žinoma, tada žmonės tokio žodžio nei žinojo, nei vartojo, bet pati idėja gamtos kaip dievybės, savęs įpaišymas joje, kaip sakralinėje aplinkoje, ir buvo būtent tai.
- Vis dėlto eksperimentas tikriausiai nėra visuotinai taikomas – už jo borto lieka mitologija, tikėjimas...
- Dabar archeologai bando tirti ne vien materialinės kultūros dalykus kaip gyvenvietės, gyvenviečių tinklą, technologijas ir taip toliau, bet ir socialinę aplinką, socialinę raidą, taip pat ir dvasinės kultūros kai kuriuos dalykus.
O dvasinės kultūros tyrimas yra sunkiausias dalykas ir labai pavojingas mokslui eksperimentas. Mūsų pagonys tik tariasi atkūrę senąją lietuvišką religiją. Iš tikrųjų ją iš naujo sugalvojo ir sugalvojo taip, kaip jiems atrodė. Nesakyčiau, kad tai absoliučiai neturėtų ryšio su buvusia religija – kažkoks ryšys per folklorą gali būti.
Kadangi senosios religijos ritualai, prasmės, reikšmės ir visa kita nėra aprašyta, užregistruota, tai, ką tie mūsų laikų pagonys daro, aš galiu suprasti tik kaip jų tikrai nuoširdų norą pagarbiai priartėti prie protėvių. Tačiau ir labai atsargiai žiūriu į visokius jų organizuotus renginius, kurie tarsi rekonstruoja tuos procesus. Nes jei rekonstrukcija neturi grynai mokslinių tikslų, joje visada yra tam tikras kūrybos, atrakcijos, patrauklumo elementas, kuris gali būti tinkamas, sakykim, edukacijai.
Yra ir tokia eksperimentinės archeologijos raiškos pusė – edukacija. Ir pasaulyje yra daug eksperimentinės archeologijos organizacijų ir viena iš jų - prie Tarptautinės muziejų tarybos ICOM įkurta eksperimentinės archeologijos asociacija „Exarc“, kurios tikslas – visų eksperimentatorių komunikacija, kad būtų žinoma, kur kas vyksta, kas ką daro.
Taigi jau prieš dešimt metų Europoje buvo apie tris šimtus geležies amžiaus gyvenviečių, kurios yra atkurtos, atstatytos ir naudojamos labai įvairiais būdais.
Vienos iš jų yra atkurtos tam, kad būtų galima tiesiog demonstruoti kaip muziejų ekspozicijas, kitos gi gali būti panaudotos ir kitais būdais. Ir vienas iš panaudojimo būdų, sakykime, yra „viešbučiai į senovę“ su tam tikru žvaigždučių skaičiumi.
Pats paprasčiausias iš tų „viešbučių“ yra su dviem žvaigždutėmis: atkurtas archajiškos išorės pastatas, o viduje - visas šiuolaikinis komfortas, todėl žmonės tiesiog gali mėgautis senovine aplinka.
Jei pridėtume dar vieną žvaigždutę, tai reikėtų pašalinti pusę komforto – elektrą ir vandentiekį, ir palikti žmones su šaltinio vandeniu ir laužu.
O kadangi yra ir žmonių, kurie mėgsta aštrius įspūdžius, tai tokie už didelius pinigus užsisako sau tokią buitį, kokią tik gali iškęsti. Sakykim, jie gauna tik saują grūdų ir jau nuo jų pačių priklauso, kaip tuos grūdus susimalti, išsikepti lauže duonos. Tai jau visiškas persikėlimas ir aptarnaujantis tokio viešbučio personalas ne patarnauja, o tiesiog padeda išgyventi.
Pažįstu vieną anglų archeologę, kuri tuo verčiasi. Ji atkūrė daug valgių gamybos senųjų technologijų ir važinėdama po Europą rodo, kaip, pavyzdžiui, į medinį kubiliuką metant įkaitintus lauže akmenis galima išvirti puikią jautieną su žolelėmis. Ir sultinys išeina nė kiek ne prastesnis nei šiuolaikinis.
Šiai archeologei valgio gamyba yra tik dalis veiklos, nes ji yra pasistačiusi keletą namelių, į kuriuos priiminėja visas klases nuo kelių valandų iki kelių dienų edukacinėms programoms. Vaikai ten ir lipdo, ir drožia, ir gyvena. Už tai yra mokama, tačiau įspūdis, autentiškumas, specialistų pagalba ir visa kita ten yra labai aukšto lygio, todėl vaikai išvažiuoja kaip iš kokios laiko mašinos.
Apskritai pasaulis ne be paradoksų. Man teko dalyvauti pasauliniame archeologų kongrese „Museum 2000“, kur Kenijos muziejų asociacijos vadovas iš tribūnos pasakė: kai mokantis Anglijos universitete archeologijos mus nuvežė į rekonstruotą geležies amžiaus namą ir pasakė, kad jis dviejų tūkstančių metų senumo, manęs tai nenustebino – aš tokiame pat būste užaugau...
Tad tai, kas mūsų, europiečių, supratimu yra gili senovė, labai gili praeitis, kitoje mūsų pasaulio dalyje gali būti visai ne senovė, o dabartis.
Noriu pasakyti svarbų dalyką – priešistorė nėra baigtinis etapas, ji nepasibaigė visur vienodu laiku. Todėl pigmėjai, kurie dabar Afrikos džiunglėse tebešaudo dramblius senaisiais būdais, ar Naujosios Gvinėjos papuasai, kurie dabar gyvena kiek civilizuočiau nei kad prieš šimtą metų aprašyta, arba Pietų Amerikos indėnai, kurie nėra nė girdėję apie metalus, jau nešnekant apie jokius kitokius dalykus, vis dėlto yra mūsų epochos žmonės.
Tas praeities ir dabarties santykis yra sudėtingas – priešistorė nėra vien tik praeitis, kurią reikia vien atkurti mentaliai ar eksperimentais. Ji egzistuoja ir yra tarsi šalia mūsų, tik kitokiais pavidalais.
Daug teko skaityti apie tai, kaip pavojinga yra dabartinių paminėtų tautelių kultūrą, supratimą, mentalitetą perkelti tuos kelis ar dešimt tūkstančių metų atgal į Europos priešistorę.
Pirma, tai yra kita gamtinė aplinka, antra, procesai galėjo vykti nevienodu tempu ir nevienoda kryptimi. Todėl vieną prie vieno imti ir perkelti jų gyvensenos supratimą į Europą ir bandyti vien tik tuo remiantis atkurti mūsų priešistorę būtų pavojinga. Nors yra ir bendrų universalių dalykų, per kuriuos žmogus visuose savo raidos etapuose ar vienu, ar kitu pavidalu praeina. Todėl apskritai remtis tokiais bendriausiais dalykais – mentalitetu, mąstymu – ir naudinga.
Nors mūsų laikų žmogui tą laukinį mąstymą, kaip jį pavadino filosofas Klodas Levis-Štrausas, yra labai sunku pasiekti arba net ir neįmanoma.
Štai toks K. Levio-Štrauso pavyzdys. Aborigenų vaikas, nelankęs jokios mokyklos, pažįsta tūkstančius augalų ir gyvūnų rūšių, žino apie juos viską. O kiek žino mokykloje botanikos ir zoologijos kursą baigęs mūsų jaunuolis? Neskiria žvirblio nuo blezdingos.
Taigi to, ko mes mokomės iš knygų, iš vadovėlių – K. Linėjaus sudarytos augalų ir gyvūnų sistemos, aborigenų vaikas nežino, bet žino konkrečius augalus, gyvūnus, jų savybes, nes tik taip jis gali išgyventi. Jo žinojimas nėra toks susistemintas kaip mūsų, bet jis yra kur kas universalesnis – jie apie aplinką, gamtą nutuokia kur kas daugiau nei dabartinis vadinamas išsilavinęs žmogus.
Tai yra objektyvus procesas ir nieko nepadarysi – negalima sakyti, kad kitaip būtų buvę geriau. Tiesiog reikia tą skirtumą būtinai suprasti.
Todėl eksperimentatorius visada stovi ties spąstais: ar jis gali atsisakyti savo mąstymo, vertybių sistemos ir daryti eksperimentą, kad perprastų kitą mąstymo būdą, ar tik siekti rezultato – parodomojo, disneilendiško. Ir visą laiką tokie spąstai archeologų eksperimentatorių tyko.
- O kaip ir kada jūs susidomėjote eksperimentine archeologija?
- Man tiesiog pavyko, kad 1993 metais, kai mes visi buvome mažai dar kur važinėję, sudalyvauti Šiaurės šalių archeologijos kongrese, kuris vyko Danijoje, Veilės mieste, nes danų archeologija yra labai aukšto lygio – ir metodine, ir technologine, ir naujų tyrimų metodų taikymo bei kitais požiūriais.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
