Vargu ar pavyktų rasti žmogų, kuris nebūtų pabandęs įlipti į medį. Tačiau viena, kai lipama nusiraškyti obuolį, o kita, kai laipiojimas medžiais tampa profesija. Antrasis Baltijos valstybių arboristų laipiojimo medžių laja čempionatas vyko sostinės Verkių regioniniame parke. Dvi dienas trukusiame renginyje dalyvavo arboristų komandos iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Arboristas – kas tai?
Varžybos vyko netoli pagrindinio tako, vedančio į Verkių dvarą, dažnas praeinantis pro šalį teiravosi, kas vyksta. Išgirdęs žodį „arboristai“, ne vienas prisipažino, kad nežino, ką tai reiškia. Lietuvos arboristikos centro (LAC) vadovas Algis Davenis kantriai aiškino, kad arboristai – tai žmonės, mylintys medžius ir žinantys, kaip juos prižiūrėti.
Varžybose specialiai paruošto klevo šakos nebuvo pjaustomos. Kovojantys dėl geriausio arboristo vardo turėjo per nustatytą laiką pjūkleliu ar genėtuvu paliesti ant šakų pakabintus varpelius. Jei paliesdavo, vadinasi, tikslas pasiektas. „Kai kas mano, kad mūsų darbas labai panašus į alpinistų. Abėcėlė gal ta pati, bet raidės sudėliotos kitaip. Mes naudojamės kitokia apsaugos sistema, nei lipantieji į kalnus. Tačiau bendra tai, kad neišsiverčiame be specialios įrangos, rūbų ir avalynės. Nepaisant visų saugumo priemonių, visada reikia būti pasirengus ir ekstremalioms sąlygoms, nes bet kada gali pakilti vėjas ar prasidėti lietus“, – aiškino A.Davenis. Todėl kiekvienas arboristas pirmiausia mokomas tinkamai pasirūpinti savimi. Visada dirbama po du, nes taip ir patogiau, ir saugiau.
Tarsi gimę medžiuose
Kiekvienas rungties dalyvis garsiai aiškino, ką ketina daryti. Jo veiksmus stebėjo keturi teisėjai ant žemės ir vienas įsitaisęs aukštai medyje. Ne vienam stebinčiam varžybas kilo klausimas, kodėl ant žemės pastatytas dubuo su vandeniu, virš kurio ant virvės kabo svarelis. „Dubuo simbolizuoja po medžiu esantį vandenį. Jei svarelis jį pasieks, vadinasi, ant šakos esantis arboristas nereguliuoja savo svorio ir gali nulaužti šaką. Mūsų darbo esmė ta, kad svorį turime paskirstyti taip, kad didžioji jo dalis tektų atraminiam taškui, esančiam daug aukščiau nei šaka, kurią būtina nupjauti. Arboristas turi lyg pūkas sklandyti nuo vienos šakos ant kitos. Būna ir taip, kad tenka genėti greta augančius didelius medžius, tada nuo vieno medžio į kitą pereinama nenulipant ant žemės“, – pasakojo pašnekovas. Žvelgiant į varžybų dalyvius iš apačios, atrodė, tarsi jie būtų gimę medžiuose.
Geni kas netingi
Antrajame Baltijos valstybių arboristų laipiojimo medžių laja čempionate nugalėjo latvių komanda. „Nieko nuostabaus, kad latviai stipriausi. Ten arboristų darbas labai vertinamas. Tai rodo ir priimti įstatymai, kuriuose nustatyta, kad tvarkyti miesto želdynus gali tik specialiai tam pasirengę specialistai. Deja, Lietuvoje kas netingi, tas ir geni medžius. Komunalinių ūkių specialistai, dažnai rizikuodami gyvybe, pjausto šakas taip, kaip jiems nurodė vadovai. Todėl mūsų šalies miestuose ir miesteliuose matome tiek daug suluošintų medžių. Gaila, kad kol kas nepavyksta pramušti atsakingų valdininkų abejingumo šarvo“, – apgailestavo A.Davenis. Užsukus į LAC interneto svetainę, galima pamatyti visą galeriją nuotraukų, kuriose užfiksuoti suluošinti, žūčiai pasmerkti medžiai. Jas iš visos Lietuvos siunčia gamtai neabejingi žmonės. LAC vadovas tikisi, kad anksčiau ar vėliau pavyks įrodyti, jog būdami ES ir šioje, medžių priežiūros bei tausojimo, srityje turime būti europiečiai.
Reikia biologijos žinių
Lietuvos arboristų gretos po truputį gausėja. Vieni šio amato mokosi Airijoje, kiti – Latvijoje. A.Davenis mano, kad mokytis ir laikyti kvalifikacinius egzaminus bus galima ir Lietuvoje. Ketverius metus Airijoje dirbęs Airidas Puskunigis tikino, kad yra ką veikti ir gimtojoje šalyje. Todėl ir grįžo į Tėvynę. „Ten labai daug investuojama į parkų priežiūrą. Medžiai gražūs, dideli, jie labai branginami ir puoselėjami. Ten užtenka darbo visai arboristų armijai, juolab kad galima dirbti visais metų laikais“, – sakė A.Puskinigis. Pasak jo, darbas nelengvas, bet labai įdomus. Būna, kad iš apačios vienaip atrodo, o užlipi į medžio viršūnę ir pamatai, kad būtina keisti darbų planą, nes randi drevių, papuvusių, vėjo įlaužtų šakų, medyje gali būti įsikūrusios ir laukinės bitės. Būna ir taip, kad iš toliau žievė atrodo sveika, o paliesta ranka ji atšoka nuo kamieno.
Taigi, arboristai turi būti ir puikūs biologai. A.Davenio teigimu, sveikų medžių, kaip ir visiškai sveikų žmonių, nėra. Kiekviena padaryta žaizda gali pražudyti medį, ypač tada, kai į jo gyvenimą kišasi bet kas.
Klaidingi įsitikinimai
„Ne kartą teko matyti, kai šaka nupjaunama per vidurį, nes užstoja šviesą ar remiasi ne ten, kur reikia. Pjūvis daromas bet kaip ir bet koks. Kas vyksta toliau? Medis užsiaugina daug atžalų, žaizda neužgyja, prasideda puvimas. Vėliau atsiranda drevių. Po 10–15 metų toks augalas žus. Jei žaizdos vieta patepama statybose naudojamu medžio antiseptiku ar sodo tepalu, medžiui padaroma dar didesnė žala, nes jis negali iš karto formuoti kaliaus ir apauginti žaizdos“, – tikino A.Davenis. Anot jo, žmonės klaidingai įsitikinę, kad nupjautos šakos vietą būtina kuo nors užtepti. Kitas klaidingas įsitikinimas, kad genėti reikia anksti pavasarį, kol neišsiskleidę lapai. „Medis gyvybingiausias vegetacijos metu. Vasaros pradžia – tinkamiausias metas genėti, nes medis visą sukauptą energiją gali skirti žaizdoms užsigydyti. Vegetacijos metu padarytos žaizdos užauga per 2–3 metus. Jei bus pateptos medžio antiseptiku, gali neužgyti niekada, nes pažeidžiamos ląstelės“, – pabrėžė specialistas. Jis tikino, kad ir sodininkai mėgėjai turi įprasti medžius genėti vasarą. Juolab kad tada geriausiai matosi, kaip reikia formuoti lają, kurios šakos nereikalingos.
Atrado širdžiai mielą veiklą
„Medis privalo turėti gražią lają ir duoti vaisių. Sodininkams dažniausiai rūpi tik derlius. Todėl jie geni drastiškai ir negailestingai. Žaizdas užtepti reikėtų tik vandenyje tirpstančiais dažais ir tik tada, kai genima saulėtą vėjuotą dieną“, – A.Davenio pradėtą temą tęsė Renaldas Žilinskas.
Jis arboristikos ėmėsi išėjęs į pensiją. Kriminalistu dirbęs vyras tikino, kad pagaliau rado veiklą, kurioje suderina malonumą ir naudą. Pasak jo, nuolat būdamas gamtoje, turi galimybę fiziškai judėti – tai yra didžiausias arboristikos privalumas.
„Man tai – ne šiaip laipiojimas po medžius. Turėjau mokytis biologijos, įgyti kitų žinių. Reikia labai domėtis pačiam, skaityti, stebėti, kaip dirba kiti, tobulintis visais įmanomais būdais. Tačiau aišku viena, kad šis darbas – tik tiems, kas myli gyvąją gamtą“, – sakė pašnekovas. Jis daugiausia teigiamos energijos gauna, kai dirba ąžuole, kleve, liepoje. Jau keletą metų dirbdamas kartu su Airidu Puskinigiu, jis ketina ir toliau gilintis į arboristiką bei siekti meistriškumo šioje srityje. „Iš Airido daug ko mokausi. Aš įveikiu vieną medį, o jis per tą laiką – du. Įgūdžiai formuojasi po truputį, – sakė Renaldas, o jo porininkas Airidas pridūrė, kad skubėti jokiu būdu negalima. – Pjūklas aštrus kaip skustuvas: jei netyčia juo brūkštelėsi per virvę, gero nelauk. Todėl būtina prisitvirtinti ne viename, o keliuose taškuose.“ Jis pabrėžė, kad protingai dirbant galima dirbti ir saugiai, ir greitai.
