Lietuva – bene vienintelė iš visų Europos valstybių, geriamajam vandeniui tiekti naudojanti tik požeminį vandenį. Šis vanduo, priešingai nei paviršinis, geriau apsaugotas nuo bet kokios taršos, turi daugiau ištirpusių reikalingų mineralinių medžiagų, dažniausiai yra geresnės kokybės.
Hidrogeologų ištirti ir nustatyti požeminio vandens ištekliai Lietuvoje siekia 3,75 mln. kub. m. per parą – tokį vandens kiekį galima siurbti iš požemio nepažeidžiant natūralaus balanso (toks vandens kiekis kasmet pasipildo).
Lietuvos geologijos tarnyba aprobuoja požeminio vandens išteklius, išgaunamus vandenvietėse, jas registruoja Žemės gelmių registre, kaupia informaciją apie vandenvietėse išsiurbiamo vandens kiekius. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daugiausiai požeminio gėlo vandens išgauta 2008 metais (apie 410 tūkst. kub. m per parą). Nuo 2009 metų vandens išgavimo kiekiai pradėjo mažėti. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 2013 metais buvo išgauta 356 tūkst. kub. m per parą požeminio gėlo vandens, arba, lyginant su 2008 metų maksimumu, išgavimas sumažėjo apie 13 proc., lyginant su 2012 metais – 3 proc. Jo išgavimas priklauso daugiausia nuo ekonominių priežasčių.
Vandenvietė – tai gręžinys ar keli gręžiniai, kur saugiai išgaunamas pastovus kiekis požeminio vandens. Dabar Lietuvoje registruotos 1 864 vandenvietės. Pagal galiojančius reikalavimus vandenvietėse, kurios suvartoja daugiau kaip 10 kub. m per parą gėlo vandens (arba naudoja daugiau nei 50 žmonių ne mažiau kaip 60 dienų per metus), vykdoma mėnesinė išsiurbiamo vandens kiekio apskaita, registruojamas bendras visos vandenvietės ir kiekvieno atskiro jos gręžinio debitas. Jis nurodomas Požeminio vandens gavybos metinėje ataskaitoje (forma 1–PV).
Žemės gelmių įstatymas numato, kad žemės gelmių išteklių naudotojas privalo ne tik teikti vandens gavybos duomenis Žemės gelmių registrui, bet ir eksploatuoti juos tik nustatyta tvarka ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 40 proc. vandenviečių aprobuoti požeminio vandens ištekliai arba nustatytas leistinas išgauti vandens kiekis, 16 proc. visų vandenviečių įsteigtos sanitarinės apsaugos zonos. 2013 metais gėlo vandens gavyba sudarė 18 proc. aprobuotų vandens išteklių kiekio (1 967 tūkst. kub. m per parą).
