Ar yra vietos tėvui?

Tė­vas sū­nui pa­sta­tė na­mą. Se­nat­vė­je už tai rū­sy­je tu­ri kam­ba­rė­lį už­ša­lu­siais lan­gais. Užė­jus spei­gui, tė­vas at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je – kam­ba­rė­ly­je nu­ša­lo ko­jas. Kai­my­nai jam iš lab­da­ros kruo­pų iš­ver­da ko­šės. „Jei vož­čiau, pa­sek­mės bū­tų liūd­nos“, – paaiš­ki­na sū­nus, jog tė­vo ne­mu­šė. Teis­me – dvi by­los tarp sū­naus ir tė­vo.

Šal­tis rū­sy­je

Grei­tai 73 me­tų gim­ta­die­nį mi­nė­sian­tis Al­fon­sas Si­mu­tis gy­ve­na dvie­jų aukš­tų pri­va­taus na­mo rū­sy­je. Šį na­mą ir ūki­nį pa­sta­tą prieš po­rą de­šimt­me­čių sa­ko pa­sta­tęs sa­vo ran­ko­mis. Taip jau bu­vo su­pla­nuo­ta – na­mas ati­ten­ka sū­nui, o tė­vas ga­lės kar­šin­tis rū­sio kam­ba­rė­ly­je.

Kai ap­lan­kė­me, tė­vas brau­kė aša­rą: „Jau gal de­šimt kar­tų skau­džiai su­mu­šė. Šon­kau­liai lū­žo, au­sies būg­ne­lis spro­go.“ Tė­vas kal­ba apie sa­vo sū­nų Ri­man­tą.

Al­fon­sas Si­mu­tis įsi­ti­ki­nęs, kad sū­nus jam ši­lu­mą pri­su­ka. (nuotr. Balsas.lt)

Šią žie­mą si­tua­ci­ja ta­po ap­gai­lė­ti­na. Tė­vas sa­ko, kad sū­nus už­su­ko šil­dy­mą, to­dėl kam­ba­ry­je ne­pa­ke­lia­mai šal­ta.

Dar be­ra­šant šią pub­li­ka­ci­ją, tė­vas bu­vo nu­vež­tas pas me­di­kus, ku­rie jam nu­sta­tė ket­vir­to laips­nio nu­ša­li­mą. Gre­sia am­pu­ta­ci­ja, ta­čiau žmo­gus ne­su­ti­ko at­si­svei­kin­ti su ko­jų pirš­tais.

A. Si­mu­tis sa­ko, kad nak­tį jam mie­go­ti šil­ta. Jis elekt­ri­nia­me vir­du­ly­je už­si­kai­čia van­dens, su­pi­la jį į plas­ti­ki­nius bu­te­lius ir ap­si­kai­šo.

Tė­vo kas­die­ny­bė

Rū­sio kam­ba­ry­je – spin­ta, sta­las, ge­le­ži­nė lo­va. Iš elekt­ros prie­tai­sų vei­kia tik ar­ba­ti­nis. Ne­va tik juo sū­nus lei­džia nau­do­tis. Sa­ko ne­ga­lin­tis nei val­gy­ti pa­si­ga­min­ti, nei pa­do­riai nu­si­praus­ti, nei pa­si­nau­do­ti tua­le­tu – ran­ke­nos išim­tos. Ta­čiau A. Si­mu­tis šyp­so­si: se­no sta­ty­bi­nin­ko taip leng­vai ne­pri­gau­si – at­si­da­ro tua­le­tą ge­lež­te.

Tė­vas gau­na mais­to pa­ke­tų iš se­niū­ni­jos. Kruo­pas iš­ver­da kai­my­nai. Su­pi­la ko­šę į tri­lit­ri­nį in­dą. „Gal no­ri­te ma­no ko­šės pa­ra­gau­ti? Man tiek sa­vai­tei už­ten­ka“, – pa­siū­lo tė­vas.

Ant sta­lo stik­lai­ny­je – pas kai­my­nus vir­ta ko­šė iš lab­da­ri­nių kruo­pų. (nuotr. Balsas.lt)

O kur mė­sa, dar­žo­vės? Se­no­lis nu­si­per­ka „šla­pian­kos“. Ka­dan­gi pa­tal­po­je šal­ta, pro­duk­tai il­gai ne­gen­da.

Va­sa­rą A. Si­mu­tis kar­tais pa­pil­do­mai už­si­dir­ba – kros­nis ir ži­di­nius pa­mū­ri­ja.

Tė­vas pa­sa­ko­ja, kad gi­na­si nuo sū­naus laz­da: įre­mia į du­ris, kad šis pas jį neįei­tų.

Tė­vas kai­nuo­ja per bran­giai?

Sū­nus Ri­man­tas Si­mu­tis „Šiau­lių kraš­tui“ nei­gė tė­vą mu­šęs: „Jei vož­čiau, pa­sek­mės bū­tų liūd­nos“.

Ne­ti­ki sū­nus, kad ir ko­jas tė­vas nu­ša­lo. Sa­ko, jog ko­jų se­no­lis jau se­niai ne­jau­čia po stu­bu­ro ope­ra­ci­jos. Taip pat tė­vas ne­va se­niai ne­gir­di „at­muš­tą­ja“ au­si­mi.

Sū­nus sa­ko anks­čiau ge­riau su­ta­ręs su tė­vu. Da­bar, anot jo, tė­vas ta­pęs pik­ty­bi­niu. Kal­ti­na tė­vą, kad „pi­jo­kau­ja“.

R. Si­mu­tis ti­ki­na, kad tė­vas pa­ts pri­si­da­ro sau pro­ble­mų. Per šal­čius pa­lie­ka du­ris at­vi­ras, to­dėl ir su­šą­la. O šil­dy­mo esą nie­kas neuž­su­ki­nė­ja, nes nė­ra to­kios ga­li­my­bės.

Dra­bu­žių spin­to­je se­no­lio mais­to at­sar­gos. (nuotr. Balsas.lt)

Sū­nus tvir­ti­na, kad tė­vas su­ga­di­no jau ant­rą šil­dy­mo ka­ti­lą, to­dėl da­bar ne­ga­li­ma kū­ren­ti pil­nu pa­jė­gu­mu.

Sū­nus ne­nei­gia, kad tė­vas na­mų sie­nas pa­sta­tė, ta­čiau ne­si­jau­čia sko­lin­gas: „Aš dėl jo iš na­mų ne­bėg­siu. Kiek me­tų praė­jo? Kiek šil­dy­mas kai­nuo­ja?“.

Išei­tis – bu­tas

Ar­ti­mie­ji no­rė­tų, kad sū­nus tė­vui nu­pirk­tų bu­tą Ma­žei­kiuo­se. Čia sun­kiai vaikš­tan­tį vy­rą pri­žiū­rė­tų duk­ra, duk­te­rė­čia ir se­suo. Bet se­no­lis sa­ko įpra­tęs čia gy­ven­ti. Vėl nu­tol­ti nuo pa­žįs­ta­mų jam bū­tų sun­ku.

Ar­ti­mie­ji tvir­ti­na, kad sū­nus pa­ts siū­lo nu­pirk­ti tė­vui bu­tą Ma­žei­kiuo­se, ta­čiau bend­ra­bu­ty­je, kur glau­džia­si aso­cia­lūs as­me­nys. Ten ar­ti­mie­ji bi­jo­tų užei­ti. Jie ma­no, kad no­ri­ma „pi­giau at­si­kra­ty­ti tė­vo“.

Pats sū­nus R. Si­mu­tis sa­ko, kad bu­tą nu­pirk­tų per de­šimt mi­nu­čių, jei tik tė­vas ei­tų ten gy­ven­ti: „Siū­lau na­mą Jo­niš­kio ra­jo­ne – jau nu­pirk­tas – nei­na. Bu­tą – ir­gi nei­ma“.

No­ri pa­nai­kin­ti dek­la­ra­ci­jos vie­tą

Šiau­lių kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Gin­ta­rė Bu­jaus­kai­tė ak­cen­ta­vo, kad sū­nus jau se­niai no­ri pa­nai­kin­ti tė­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos dek­la­ra­ci­ją jo na­me, ta­čiau se­niū­ni­ja to ne­lei­džia pa­da­ry­ti. Leis­tų tik tuo­met, jei tė­vas bū­tų iš tie­sų ki­tur ap­gy­ven­din­tas.

G. Bu­jaus­kai­tė pri­si­me­na, kad sū­nus, no­rė­da­mas tė­vą „iš­dek­la­ruo­ti“, su­gal­vo­da­vo ne­bū­tų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, kal­ti­no tė­vą, kad šis sū­nų mu­ša. Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai tuo ne­no­rė­jo pa­ti­kė­ti.

„Jei­gu tė­vą iš­dek­la­ruo­tų, ga­lė­tų lais­vai na­mą par­duo­ti. Ta­da sū­nus ar­ba nau­ji šei­mi­nin­kai tie­siog iš­mes­tų se­no­lį į gat­vę“, – svars­tė se­niū­ni­jos dar­buo­to­ja.

Ji ap­skai­čia­vo, kad tė­vo pen­si­ja – vos 324 li­tai. Pa­sas – ne­ga­lio­jan­tis. „Kar­tais jis atei­na pas mus. Gau­na kruo­pų“, – pa­sa­ko­jo so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Gre­sia bau­džia­mo­ji by­la

Tei­si­nin­kų šei­ma Al­gi­man­tas ir Jo­lan­ta Gruz­džiai gy­ve­na kai­my­nys­tė­je ir gi­na se­no­lio tei­ses.

Ad­vo­ka­to pa­dė­jė­jas A. Gruz­dys ma­no, kad vie­ti­nė po­li­ci­jos nuo­va­da aki­vaiz­džiai pa­lai­ko sū­naus pu­sę. „Sū­nus pikt­nau­džiau­ja kvies­da­mas po­li­ci­ją. Pa­rei­gū­nai daž­nai kvie­čia­mi, kai tė­vas bū­na iš­gė­ręs. Gal ge­riau nu­pirk­tų ro­gu­tes ir iš­vež­tų tė­vą į miš­ką?“ – iro­ni­za­vo tei­si­nin­kas, dar nie­ka­da ne­su­si­dū­ręs su to­kiu ar­ti­mų­jų konf­lik­tu.

Tei­si­nin­kas tei­gė, kad tė­vas bu­vo iš­vež­tas ir į Šiau­lių psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę, ta­čiau me­di­kai nu­si­ste­bė­jo – žmo­gus svei­kas.

A. Gruz­dys įsi­ti­ki­nęs, kad tė­vas pa­da­rė klai­dą per­leis­da­mas vi­są na­mą sū­nui. Jis anuo­met ga­lė­jo da­lį na­mo pa­si­lik­ti sau. Bū­tų tu­rė­jęs kur ra­miai gy­ven­ti.

Da­bar teis­me yra dvi by­los tarp sū­naus ir tė­vo. Bau­džia­mo­ji by­la dėl ne­sun­kaus svei­ka­tos su­trik­dy­mo, iš­kel­ta sū­nui po to, kai tė­vui bu­vo su­ža­lo­ta au­sis.

Sū­nus tė­vui iš­kė­lė ieš­ki­nį dėl jo iš­kel­di­ni­mo.

Gruo­džio 27 die­ną Šiau­lių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas by­lo­je dėl iš­kel­di­ni­mo tai­kė lai­ki­ną­sias ap­sau­gos prie­mo­nes – įpa­rei­go­jo R. Si­mu­tį pa­jung­ti tė­vo pa­tal­po­je grin­di­nį šil­dy­mą, kol bus iš­nag­ri­nė­ta by­la.

Tei­si­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad dėl nu­šal­dy­tų tė­vo ko­jų sū­nui gre­sia bau­džia­mo­ji by­la: „Ty­či­nis su­ža­lo­ji­mas. Sū­nui teis­mas bu­vo už­drau­dęs iš­jung­ti šil­dy­mą“.

Ad­vo­ka­tas ak­cen­ta­vo, kad jis su žmo­na gi­na se­no­lio in­te­re­sus ne­mo­ka­mai.

Alvydas JANUŠEVIČIUS