1323 m. sausio 25 d. Gediminas iš Vilniaus išsiuntė laišką Hanzos miestų piliečiams, kviesdamas juos atvykti į Lietuvą. Tai pirmasis Gedimino laiškas, surašytas Vilniuje. Įprasta šį laišką laikyti pirmuoju Vilniaus paminėjimu, arba Vilniaus miesto gimtadieniu.
Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Atidžiau pažvelgę į laiško tekstą, pamatysime, kad jame parašyta, jog „prieš dvejus metus“ Vilniuje buvo pastatyta dominikonų bažnyčia. Kai miestas pirmą kartą paminimas metraštyje, jo paminėjimo data laikoma ne metraščio parašymo, o įvykio, ryšium su kuriuo jis paminėtas, data. Taip vertinant ir minėtą laišką, pirmojo Vilniaus paminėjimo data reikėtų laikyti 1321 metus, kai įvyko laiške minimos dominikonų bažnyčios statyba. Bet tai reikštų, kad tikslios pirmojo paminėjimo datos Vilnius neturi: juk laiške nurodomas tik apytikslis laikas, praėjęs nuo bažnyčios statybos, taigi nebūtų prasminga teigti, kad Vilnius laiške minimas 1321 m. sausio 25 d.
Šiame laiške slypi ir dar viena problema. Istorikas Alvydas Nikžentaitis yra pareiškęs nuomonę, kad minėtą laišką reikia datuoti 1324 metais, nes metų pradžia tuomet laikytas kovo mėnuo. Žodžiu, pagal tokį kalendorių 1324-ųjų sausis dar būtų priskirtas praėjusiems 1323 metams. Priėmus šią nuomonę, seniausiais Vilniuje surašytais Gedimino laiškais tektų laikyti 1323 m. gegužės 26 d. laiškus, o dominikonų bažnyčios statyba persikeltų į 1322 metus.
Vis dėlto A. Nikžentaičio nuomonės nepalaikė naujausio Gedimino laiškų sąvado sudarytojas Stephenas C. Rowellas, pažymėjęs, kad XIV a. I pusės Livonijoje „Kalėdų metai [prasidedantys gruodžio 25 d.] buvo naudojami dažniau negu Apsireiškimo ar Įsikūnijimo (kovo 25)“ ir nėra jokio pagrindo manyti, kad Gedimino laiškas būtų datuotas Apreiškimo metais. Vadinasi, A. Nikžentaičio samprotavimai nepasitvirtina ir tenka grįžti prie 1323 m. sausio 25 d. datos, o pirmąjį Vilniaus paminėjimą (dominikonų bažnyčios statybą) nukelti į 1321 metus.
Nuomonių dėl pirmojo Vilniaus paminėjimo yra ir daugiau. Pastaruoju metu daug kalbama apie vadinamąją Mindaugo katedrą, atrastą dabartinės Arkikatedros požemiuose. Šioje katedroje 1253 m. liepos 6 d. esą buvo karūnuotas karalius Mindaugas. Surasta ir XIV–XV a. sandūros dokumentų, tiesiogiai siejančių Mindaugą su Vilniumi. 1388 m. kryžiuočių laiške popiežiui, 1399 m. jų pareiškime Torunės derybose ir Peterio Wormditto pareiškime Konstanco bažnytiniam susirinkimui (1414–1418 m.) buvo teigiama, kad Mindaugas įkūręs Vilniaus vyskupiją, bet paskui atsimetęs nuo krikščionybės. Tai gal Vilniaus gimtadienį reikia švęsti kartu su Mindaugo karūnavimu – liepos 6-ąją?
Deja, istorikai negali pasikliauti tokių vėlyvų šaltinių liudijimais, kai autentiškuose Mindaugo laikų šaltiniuose apie Vilnių nėra nė menkiausios užuominos. Vilniaus paminėjimas yra vienintelė kryžiuočių pareiškimų apie Mindaugą vieta, kuri nebuvo pagrįsta jų turėtais Mindaugo dokumentais. Šie dokumentai žinomi ir mums. Aišku, kad XIV a. pabaigoje kryžiuočiams sąvokų „Vilniaus vyskupystė“ ir „Lietuvos vyskupystė“ tapatumas nekėlė abejonių. Nesusimąstydami jie perkeldavo savo meto realijas į praeitį ir buvo linkę vartoti jiems įprastesnę sąvoką „Vilniaus vyskupystė“ – taip Vilniaus vardas buvo perkeltas į Mindaugo laikus.
Bet ką gi sako archeologiniai duomenys, neva aiškiai rodantys Mindaugo laikų Vilniaus didybę ir liudijantys, kad Vilnius buvo nuo seno, mažiausiai nuo V–VI a., gyvenamas, o XIII a. jame jau būta mūro pastatų, taip pat ir minėtoji katedra?
Dėl priešistorinių Vilniaus apgyvendinimo pėdsakų galima pasakyti: taip, Vilniuje randamas nedidelis kultūrinis sluoksnis, kuris gali būti datuojamas V–VI a., bet tai – nelabai ilgai gyvavusios gyvenvietės palikimas. Manyti, kad čia buvo nuolat gyvenama nuo V–VI a., nėra jokių galimybių dėl minėto sluoksnio menkumo. V–VI a. gyvenvietei sunykus, ilgus šimtmečius būsimojo Vilniaus vietoje nebuvo gyvenama.
Naujo Vilniaus apgyvendinimo etapo pėdsakai datuojami XIII–XIV a., bet taip yra dėl archeologinių datavimų netikslumo. Tokių radinių, kuriuos nedvejodami galėtume priskirti būtent XIII a., Vilniuje nėra. Žinoma, yra tyrinėtojų, kurie su tuo nesutiktų, bandytų vieną ar kitą radinį pateikti kaip „tikrą“ XIII a. reliktą, bet tai jau lemia kilnus noras susieti Vilnių su Mindaugo laikais, o ne objektyvūs moksliniai duomenys. Žodžiu, apie XIII a. Vilnių galime kalbėti geriausiu atveju tik hipotetiškai.
Tačiau jeigu į turimus duomenis pažiūrėsime bešališkai, teks pripažinti, kad archeologija nedavė mums nieko, kas akivaizdžiai prieštarautų dar XVI a. Lietuvos metraščiuose užrašytai Vilniaus įkūrimo legendai. Kaip žinia, legenda pasakoja apie tai, kaip Gediminas, per medžioklę užtikęs gražią vietą ir susapnavęs geležinį vilką, nusprendė čia įkurti Vilnių ir perkelti į jį savo sostinę. Pirmosios patikimų rašytinių šaltinių žinios apie Vilnių irgi pasirodo tik Gedimino laikais, tad šiuo atveju legenda ir istorija kaip reta sutampa.
Mėgėjiškuose rašiniuose galime užtikti ir dar daugiau versijų. Antai 1800 m. T. Čackis paskelbė apie XII a. islando Snorr-Sohno rankraštyje neva minimus Vilnių ir Trakus (Velni, Tryk), bet Vilniaus paminėjimo nei šio, nei kokio kito skandinavų autoriaus palikime niekas vėliau nerado (XII a. Islandijoje iš tikrųjų gyveno vienuolis Odas Snorasonas, parašęs Olafo Triugvasono sagą). Ši versija ir dabar kartais prisimenama, o Snorr-Sohno vardas neretai iškraipomas į žinomesnį Snorę Sturlusoną, bet ir jo raštuose užuominų apie Vilnių nerasime.
XVI a. Maskvoje buvo sukurta Lietuvos valdovų genealogija, kildinanti juos iš Rusios kunigaikščių. Ši iš esmės fantastinė versija buvo susieta su metraštine istorija apie tai, kaip Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas 1130 m. ištrėmė Polocko kunigaikščius į Konstantinopolį.
Legendos kūrėjai čia įterpė savo pasakojimą. Lietuva tuo metu mokėjusi duoklę Polockui ir buvo valdoma savo „etmonų“, bet, ištrėmus Polocko kunigaikščius, „Vilnius ėmė mokėti duoklę Vengrijos karaliui, kad apsaugotų nuo kunigaikščio Mstislavo Vladimirovičiaus. Ir vilniečiai paėmė sau iš Konstantinopolio Polocko kunigaikščio Rostislavo Rogvolodovičiaus vaikus: kunigaikštį Dovilą ir jo brolį kunigaikštį Maukoldą. Ir tas Dovilas buvo Vilniuje pirmasis kunigaikštis...“, o jo brolio Maukoldo sūnus esą buvęs Mindaugas. Akivaizdu, kad legenda XVI a. dirbtinai susieta su metraštiniais įvykiais, ir apie Vilniaus pradžią, remiantis tokiu nepatikimu šaltiniu, kalbėti negalima. Vis dėlto diletantiškuose baltarusių nacionalistų darbuose ši legenda mėgstama: ja remiantis bandoma pagrįsti Lietuvos valdovų baltarusiškumą.
Tačiau grįžkime prie klausimo, ar turi Vilnius gimtadienį? Jau išsiaiškinome, kad tikslios pirmojo Vilniaus paminėjimo datos nustatyti nepavyks, nors tokia data neretai nurodoma 1323 m. sausio 25-oji. Tačiau galima eiti ir kitu keliu – juk Vilniaus, kaip visaverčio miesto, gimtadieniu galima laikyti miesto savivaldybės įsteigimą.
Vilniaus savivaldybės įsteigimo data yra gerai žinoma. Tai – 1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija, kuria Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tai reiškė, kad nuo šiol Vilnius tapo savivaldžiu miestu – pirmuoju savivaldžiu miestu visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai iš tiesų svarbus įvykis ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos miestų istorijoje. Vilniečiams šią datą būtų prasminga įprasminti ir minėti kaip savo miesto gimtadienį.
