Šiemet kovo mėn. 26 dieną LSSR valstybinis veikėjas ir ekonomistas Aleksandras Drobnys švęstų savo 100-mečio jubiliejų.
Pasitraukė jis iš gyvenimo jau sulaukęs garbaus beveik 86 metų amžiaus 1998 metais lapkričio 6 dieną. Gyvenimui žemėje jam skirtas laikas apima carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos Lietuvos okupacijas, atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės laikotarpį, TSRS ir fašistinės Vokietijos Lietuvos okupacijas, naujai atstatytos Lietuvos nepriklausomybės kelis pirmuosius metus.
Mano nuomone, neteisus ir ir neobjektyvus yra istorikas dr. Vytautas Tininis, pateikęs beveik vien negatyvų sovietinės visuomenės elitui Lietuvoje priklaususio Aleksandro Drobnio veiklos apibūdinimą „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (V tomas).
Dviprasmiškas vertinimas
Pozityvesnė Aleksandro Drobnio veiklos dalis „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ sutalpinta tokioje trumpoje dviprasmiškoje frazėje: „Atšilimo laikotarpiu ir vėlesniais metais bandė paisyti Lietuvos ūkio interesų". Autorius kažkodėl nepanoro pateikti enciklopedijoje nors du-tris svarbiausius tokių „bandymų" atvejus ir nepasistengė objektyviau atskleisti Aleksandro Drobnio vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką sovietmečiu. Juk ilgus metus Aleksandrui Drobniui vadovaujant Valstybiniam plano komitetui praktiškai ne vienas objektas Lietuvoje nebuvo statomas be jo parašo.
„Imperatorius"
Kapitalinių įdėjimų skirstymas buvo planinės ekonomikos strateginis svertas, nulemiantis visus kitus šalies ekonominius rezultatus. Kapitalinių įdėjimų skirstymo sferą Aleksandras Drobnys laikydavo tik jo imperija, kurią gindavo kaip liūtas nuo kitų partinių ir valstybinių pareigūnų pasikėsinimų (kurių buvo nemažai). Neoficialiuose pokalbiuose neretai jis pats savo vaidmenį nusakydavo fraze „Čia Aš Imperatorius".
Manau, kad bendradarbių ir kitų asmenų Aleksandras Drobnys dažnai buvo pagarbiai vadinamas imperatoriumi, visuotinai pripažinus jo paties pretenziją į tokį aukštą titulą.
Tiriant moksliškai sovietmečio periodą Lietuvoje nederėtų aklai neigti palankiai Aleksandro Drobnio veiklą apibūdinančių faktų to laikmečio ekonominiuose žurnaluose ir leidiniuose. Nereikėtų taip priešiškai vertinti ir LSSR valstybinių veikėjų dabartinę gausią memuarinę literatūrą, kaip ją apibūdina, pavyzdžiui, istorikas dr. Arūnas Streikus („Ar tikrai Aleksandras Drobnys vertas paminklo? Arba kaip jie dirbo sovietų Lietuvai" (Knygų aidai 2007/4):
“...Galima teigti, kad kertinė tokio pobūdžio literatūros strategija yra siekis “išplauti„ aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus, nutrinant ribas nuo sovietinės praeities ir dabarties, tarp kolabaravimo ir pasipriešinimo. ... tais metais (turima omenyje 1957-65 metų Liaudies ūkio tarybos funkcionavimo laikotarpis- aut.) susiformavęs sovietinės visuomenės elitas prarado paskutinius valstybingumo sąmonės likučius. Tai matydama Maskva galėjo daugiau pasitikėti vietos kadrais...Sovietinė patirtis giliai pažeidė visuomenės, ypač valdančiojo elito kodą. Visuotinis įstatymų nesilaikymas ieškant kelių, kaip juos apeiti, sisteminė korupcija- šiandien bene apčiuopiamiausia negatyvaus sovietinio paveldo dalis. Buvę vietiniai komunistiniai veikėjai (ne išimtis ir Brazauskas) didžiuojasi savo sugebėjimais tokiu būdu „pramušinėti respublikai reikalingus“ medžiaginius resursus ir spręsti kitas problemas, nepastebėdami moralinės žalos, kurią tokie įgūdžiai daro iki šiol. Pavyzdžiui, jis su neslepiama simpatija rašo apie tolkačius, visiškai ignoruodamas neigiamus šio reiškinio padarinius..."
Pagal „aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus„ mėginama „moksliškai pagrįsti“, kad sovietinės visuomenės elitui priklausantis Aleksandras Drobnys, „praradęs paskutinius valstybingumo sąmonės likučius", išimtinai dirbo tik Maskvai ir nieko nedarė savo gimtajam kraštui. Tačiau būdamas Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto direktorium kelioliką metų dalyvaudavau kolegijos posėdžiuose ir galiu atsakingai pareikšti: man neteko stebėti atvejo, kad būtų ginama Maskvai palankesnio sprendimo alternatyva Lietuvos ūkio interesų sąskaita. Atvirkščiai, visuomet prerogatyva buvo teikiama Lietuvos ūkio interesams. Savaime suprantama, kad privalu buvo laikytis tam tikrų Maskvos nustatytų barjerų, kurių ignoravimas galėjo tik pakenkti Lietuvos derybinėms pozicijoms santykiuose su SSRS centrinėmis įstaigomis.
Derybų meistrai
Aleksandrui Drobniui ir jo suformuotai aukštos kvalifikacijos specialistų komandai LSSR Valstybiniame plano komitete nekildavo abejonių, kad svarbiausias Lietuvos ūkio interesas – plėtoti darbo vietas, pragyvenimui būtinas pajamas, produktus ir paslaugas, būstą, infrastruktūrą (energetika, susisiekimas, gydymas, švietimas, kultūra) Lietuvoje (o ne Maskvoje ar Rusijoje) gyvenantiems žmonėms. Ne paslaptis, kad Maskvos interesai buvo paimti kuo didesnę dalį Lietuvos ūkio sukurtų gėrybių savo naudai (sovietinės kariuomenės reikmėms, taip vadinamiems benrasąjunginiams fondams ir t.t.). Todėl buvo reikalingos atkaklios ir sudėtingos derybos su Maskvos įstaigomis, stengiantis kuo sėkmingiau apginti Lietuvos ūkio interesus ir apriboti Maskvos interesus.
Aleksandras Drobnys ir jo komanda tikrai galėjo didžiuotis sugebėjimais derėtis su Maskvos įstaigomis ginant Lietuvos ūkio interesus ir ribojant Maskvos interesus. Sudėtingiausi ir svarbiausi derybose buvo tiesiogiai Aleksandro Drobnio imperijai priklausantys kapitalinių įdėjimų limitų ir jų paskirstymo klausimai. Sėkmę derybose užtikrindavo ne vien geras pasirengima joms bet ir principinga paties Aleksandro Drobnio laikysena. Įsiminė jo ne vienas pasakojimas apie santykius su aukštais Maskvos pareigūnais. Derybų praktikoje su jais buvo priimami tam tikri dvišaliai asmeniniai įsipareigojimai, įforminami ne dokumentu, o žodiniu pažadu. Neįvykdžiusiam pažado TSRS Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmajam pavaduotojui (labai aukštas postas Maskvos pareigūnų hierarchijoje) Aleksandras Drobnys drįso išreikšti priekaištą tokiais žodžiais: „Jūs negalite dirbti tokiame aukštame poste, nes nesilaikote duoto žodžio".
Kodėl nenubaudė už kelius?
Aleksandro Drobnio nuopelnus šių dienų Lietuvos ūkiui liudija išlikusių ir veikiančių sovietinių statybų dalis. Gaila, kad šiandien Lietuvoje tebeliepsnoja konfliktas „Mes pastatėme, Jūs sugriovėte". Šis konflikatas ilgainiui išsispręs, kai moksliniais, o ne siaurai ideologiniais kriterijais remiantis bus išanalizuotas sugriovimų mastas ir gauti pagrįsti vertinimai, kokia dalimi ir kokiais būdais tuos sugriovimus buvo galima išvengti arba juos sumažinti. Šių dienų Lietuvos ūkiui svarbus paveldėtas iš sovietinio laikotarpio automobilių kelių tinklas, dėl kurio finansavimo sprendimų istorikai aptiktų daugybę Aleksandro Drobnio parašų. Tačiau Arūnas Streikus jau minėtame šaltinyje tvirtina kitaip:
„Viename iš Brazausko knygos skyrių mėginama įrodyti, kad geri Lietuvos keliai yra LSSR vadovų nuopelnas, tačiau net paviršutiniški tyrimai leidžia daryti išvadą, kad be sovietų karinių struktūrų paramos ar net spaudimo šie keliai nebūtų atsiradę".
Kiekvienam susipažinusiam su sovietine ekonomika Lietuvoje žinoma, kad visų kelių, taip pat ir neturinčios analogo visoje SSRS autostrados Vilnius- Kaunas, statyba buvo finansuojama tik iš Lietuvos biudžeto lėšų ir jokios paramos kelių statybai iš SSRS biudžeto ir karinių struktūrų nebuvo gaunama. Tačiau kiekvienam objektui, kurio sąmatinė vertė siekė 1 mln. ir daugiau rublių, buvo reikalingas Maskvos leidimas. Autostrados Vilnius-Kaunas sąmatinė vertė tų laikų kainomis viršijo 100 mln. rublių. Įvertinus, kad gauti Maskvos leidimą visai autostradai nepavyks, pagal nustatytą tvarką buvo įforminami iki 1 mln. rublių vertės atskiromis statybomis autostrados atkarpos (vidutiniškai 1 km. ilgio). Atlikti valstybinį autostrados priėmimą be Maskvos žinios, savaime suprantama, buvo nebeįmanoma. Aleksandro Drobnio pasakojimu, Maskvos komisija savo pirmą įspūdį dėl autostrados išsakė susižavėjimo šūksniu- „Šaunuoliai lietuviai, nuostabų kelią pastatėte!". Po tokių komisijos išvadų partiniams Maskvos funkcionieriams buvo keblu reikalauti pasiaiškinimų (arba net skirti partines bausmes) dėl savivaliavimo tokiu stambiu mastu.
Kodėl nepriplūdo atėjūnų?
Šiandien džiaugiamės, kad Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis gerokai skiriasi nuo Latvijos ir Estijos. Aleksandro Drobnio nuopelnu šiuo aspektu pripažįstama tai, kad jis išmintingai naudojosi savo sprendimuose dokumentu „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schema" ir tvirtai rėmė šios schemos rengimo idėjos iniciatorius mokslininkus (Arūnas Brazauskas. „Kodėl sovietmečiu į Lietuvą nepriplūdo atėjūnų?" - „Balsas.lt"). Schema leido tolygiau paskirstyti pramonines statybas Lietuvos teritorijoje, maksimaliai išnaudojant vidinius žmonių resursus ir nepritraukiant gyventojų iš SSRS. Latvijoje sovietmečiu buvo pasirinktas visiškai priešingas gyvenviečių plėtros principas – pagrindinės statybos buvo koncentruojamos sostinėje Rygoje , kur susitelkė daugiau negu trečdalis gyventojų.
Man įsiminė Aleksandro Drobnio pasakojimai, kaip aukštų Maskvos pareigūnų kabinetuose tekdavo atremti spaudimą dėl gyventojų iš SSRS imigracijos. Jam pačiam atkakliai argumentuojant Maskvoje kai kurių planinių užduočių nepriimtinumą dėl didelio darbo jėgos Lietuvoje stygiaus, neretai sekdavo pasiūlymas gana grubioje formoje - „Darbo jėgos stygiaus problemą Lietuvoje galima lengvai ir greitai išspręsti, perkeliant perteklinę darbo jėgą iš už Uralo„. Tokį spaudimą pavykdavo atremti tik tvirtu ir principingu pareiškimu net atsistojant - „Čia ne mano kompetencijos sritis. Tokiam sprendimui įgaliojimus turi tik LSSR Aukščiausioji taryba“
Rizikuodamas ir aršiai kritikuojamas Aleksandras Drobnys savo komandą papildydavo ir atnaujindavo ne iš Maskvos siunčiamais, o vietiniais (lietuvių, rusų, lenkų, žydų ir kitų tautybių) kadrais. Visos Valstybinio plano komiteto kolegijos ir kiti posėdžiai, jeigu juose nebūdavo iš kitur atvykusių dalyvių, vykdavo tik lietuvių kalba. Didžiausios pagarbos nusipelnė revoliucinių nuopelnų turėjęs Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Pivoriūnas, kuris buvo pažemintas pareigose, kai, siekdamas išsaugoti Aleksandrą Drobnį poste, prisiėmė sau „kaltę" už planavimo kadrų lietuvinimo iniciatyvą.
Kas leido nusavinti Lietuvos auksą?
Laikydamasis elementarios mokslinės etikos, istorikas tokiame fundmentaliame leidinyje - „Visuotinė lietuvių enciklopedija„ neturėjo mesti žmogui sunkų kaltinimą, kurį galėjo pateisinti tik vieno asmens memuarais (Juozas Vaišnoras. „Istorijos kryžkelėje“ - Pergalė 1988/10). Tai kaltinimas, kad V. Dekanozovo spaudžiamas Aleksandras Drobnys pasirašė įsakymą užsienyje saugomą Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui. Kas galėtų paneigti, kad tokiu kaltinimu enciklopedijoje nesiekta, pasirėmus istoriko autoritetu, diskredituoti Aleksandrą Drobnį platesniuose šalies visuomenės sluoksniuose (juk Juozas Paknys atsilaikė prieš Dekanozovą, o Aleksandras Drobnys išsigandęs praskydo).
Kai panašų kaltinimą žurnalui „Pinigų studijos“ pateiktame straipsnyje, skirtame Lietuvos banko 75 metų jubiliejui, suformulavo ekonomistas Vladas Terleckas, savo recenzijoje šiam straipsniui, kaip žurnalo redkolegijos narys, pasiūliau autoriui pasikalbėti šiuo klausimu tiesiogiai su dar gyvu Aleksandru Drobniu ir giliau panagrinėti kitus šaltinius. Buvau perskaitęs Juozo Vaišnoro memuarus ir keletą kartų kalbėjęs su Aleksandru Drobniu Lietuvos aukso perdavimo TSRS valstybiniam bankui temomis. Pokalbiai mane įtikino, kad Aleksandras Drobnys negalėjo pasirašyti tokio įsakymo, nes buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju, kai Lietuvos auksas jau buvo perduotas TSRS valstybiniam bankui.
Vladas Terleckas, kuriam niekas neišdrįs priekaištauti dėl palankumo sovietiniam režimui, kruopščiai išnagrinėjęs faktus, jau 2000 metais (5 metai iki išleidžiant Visuotinės lietuvių enciklopedijos V tomą) pirmasis išteisino Aleksandrą Drobnį dėl įsakymo užsienyje saugomą Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui pasirašymo („Mažakalbis Juozas Paknys- ketvirtasis Lietuvos banko valdytojas„- Pinigų studijos 2000/4). Vėliau panašų išteisinimą pagrindė lietuvių išeivijos ekonomistas Laimonas Gryna („TSRS bandymai periimti Lietuvos banko auksą ir sąskaitas užsienyje 1940-1941 metais“- Pinigų studijos 2005/2). Tikiuosi, kad Visuotinės lietuvių enciklopedijos redkolegija, o gal ir pats istorikas Vytautas Tininis pagaliau susipras ir ras būdą, kaip ištaisyti melagingai enciklopedijoje pateiktą faktą.
Iškilus vadybininkas
Vertindamas pagal vadybos mokslo kriterijus, Aleksandrą Drobnį laikau iškiliausiu vadovu (lyderiu) Lietuvos ekonomikos tvarkymo klausimais ne tik sovietiniu laikotarpiu, bet ir atkurtos nepriklausomybės metais. Nors skirtingų ekonominių sistemų (planinės ir rinkos) funkcionavimas ir tvarkymas savo turiniu skiriasi iš esmės, šalies vadovų (lyderių) sprendimų efektyvumui vertinti naudojami bendri vadybos moksle apibrėžti principai ir kriterijai. Daugelį metų stebėjęs ir analizavęs mūsų šalies vadovus (lyderius), nerandu tarp jų prilygstančio Aleksandrui Drobniui pagal strateginį mąstymą, gebėjimą koncentruotis į svarbiausius tikslus (prioritetus), efektyviai formuoti komandą ir paskirstyti (deleguoti) joje sprendimų galią, derinti griežtą reiklumą pavaldiniams su lanksčiu jų skatinimu, prisiimti personalinę atsakomybę (pasirašyti sprendimo dokumentą) pasirėmus visapusiška kompetetingų specialistų ekspertize, laviruoti ir išlikti principingu santykiuose su aukštesnio rango vadovais. Galėčiau išvardinti ir daugiau vadybos moksle apibrėžtų kriterijų iškiliems vadovams (lyderiams), kuriuos puikiausiai atitiko Aleksandras Drobnys.
Belieka apgailestauti, kad tokiais išskirtiniais vadovo (lyderio) bruožais pasižyminčios asmenybės 50 metų brandžiausių savo gyvenimo metų atiteko sovietiniam laikotarpiui Lietuvoje. Tik siaurai pagal rinkos ekonomikos kriterijus priekabūs kritikai galėtų kvestionuoti gal ir nemažai Aleksandro Drobnio parašų atitikimą šiandieninio Lietuvos ūkio interesams. Lietuvai Maskvos primestų ekonominės sistemos apribojimų rėmuose Aleksandras Drobnys, pasirašydamas kapitalinių įdėjimų ir statybų sprendimus, griežtai paisė Lietuvos ūkio interesų, kuriuos diktavo tų dienų reikmės ir situacijos. Jokiu būdu nelaikau Aleksandro Drobnio aplamai neklystančia fenomenalia asmenybe, kurios visi sprendimai buvo protingiausi. Neklystančių žmonių tikrovėje nebūna. Tačiau klaidų galimybės sprendimuose buvo minimalios dėl griežtų taisyklių sistemos arba sprendimų logikos, kuria asmeniškai vadovavosi Aleksandras Drobnys.
Pateiktų šiame trumpame straipsnyje faktų ir savo ilgamečių stebėjimų ir vertinimų pagrindu drįstu tvirtai teigti, kad visus iškilaus vadovo (lyderio) sugebėjimus Aleksandras Drobnys skyrė tam, kad įgyvendinti ir ginti Lietuvos ūkio interesus tame tragiškame šaliai sovietinės okupacijos laikotarpyje. Ideologiškai susiskaldžiusioje mūsų visuomenėje vieni gali mėgti Aleksandrą Drobnį, kiti neapkęsti jo vien kaip komunisto. Bet neapkęsti jį kaip kolaborantą, kuris gynė Maskvos ekonominius interesus, nepaisydamas Lietuvos ūkio interesų arba juos pažeisdamas, pagrindo nėra. Labai gaila, kad kai kuriems istorikams neapykanta komunizmui virsta išankstine neapykanta kiekvienam komunistui, kurį jau be gailesčio galima smerkti dėl kolaboravimo vadovaujantis vien “aiškiais sovietmečio vertinimo kriterijais". Žodžio laisvę kiekvienam užtikrinančioje demokratinėje visuomenėje nuomonių įvairovės apie sovietinį laikotarpį niekas negali riboti. Bet mokslinei bendruomenei, kurios narių svarbiausia misija yra ieškoti tiesos, o ne aklai tarnauti siaurai ideologijai, priklausantys istorikai turi laikytis be išlygų mokslinės etikos normų. Skelbiamos išvados, pirmiausia, turi būti pagrįstos faktais arba išvedamos iš šių faktų prisilaikant formalių logikos taisyklių.
---
Straipsnio autorius prof. Aleksandras Vasiliauskas yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys
