Visi laimėjusieji atstovauja režimo politiką palaikančioms partijoms. Dvi pagrindinės opozicijos jėgos – Jungtinė piliečių partija ir Baltarusijos liaudies frontas – parlamento rinkimus boikotavo viešai ragindamos šalies gyventojus, užuot balsavus, verčiau vykti grybauti arba žvejoti ir taip išreikšti protestą dėl įprastai Baltarusijoje klastojamų rinkimų rezultatų.
Tokie parlamento rinkimų rezultatai leidžia daryti kelias esmines išvadas. Pirma, A. Lukašenka neketina atsisakyti iki šiol aktyviai naudojamos politinės galios telkimo vienose rankose praktikos Baltarusijoje. Išrinktasis parlamentas turėtų išlikti politine marionete, tik padedančia įgyvendinti prezidentūroje priimamus politinius sprendimus. Antra, alternatyvios politinės jėgos, galinčios bent iš dalies daryti įtaką valdančiojo šalies režimo politikai, Baltarusijoje nėra. Be to, vis mažiau matyti požymių, kad tokia jėga galėtų greitu metu susiformuoti ar iškilti iš esamų valdančiojo režimo priešininkų. Šalies opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, jos politinis elitas blaškomas po šalies kalėjimus ir kitaip slopinamas arba verčiamas emigruoti. Trečia, A. Lukašenkos režimui nė motais Europos Parlamento, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, kitų tarptautinių struktūrų, Vakarų valstybių kritika ir sankcijos Baltarusijai dėl demokratijos normas šiurkščiai pažeidžiančios šios šalies valdančiojo režimo politikos.
Pavyzdžiui, šių metų spalio 15 d. ES Vadovų Tarybai nutarus pratęsti ekonomines sankcijas Baltarusijai dar metams, A. Lukašenkos režimo įgaliotiniai suskubo pasmerkti tokį ES sprendimą. Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo Andrejaus Savinycho teigimu, šis sprendimas įšaldė Baltarusijos ir ES santykius tokiu lygiu, kuris objektyviai netinka nė vienai pusei. Pareigūnas taip pat paragino ES imtis veiksmų, kad būtų atkurta „abipusio pasitikėjimo atmosfera“.
Tokia jau seniai nekintanti A. Lukašenkos režimo retorika patvirtina šalies valdančiuosius turint „savąjį demokratijos vertybių suvokimą“, kuris greičiausiai nebūtų keičiamas net Vakarams nusprendus griežtinti šiuo metu Baltarusijai taikomas sankcijas. Ketvirta itin palankia aplinkybe A. Lukašenkai ir toliau priešintis demokratijos vertybių sklaidai Baltarusijoje galima laikyti esminius pokyčius Rusijos politinėje padangėje. Į prezidento postą grįžus Vladimirui Putinui, Rusija vis dažniau deklaruoja ketinanti didinti savo (ir artimiausių sąjungininkų) ekonominio-energetinio, politinio ir karinio saugumo garantijas agresyviomis politinėmis priemonėmis.
Šių metų birželį V. Putinui pareiškus, kad Rusija yra pasiryžusi imtis atsakomųjų priemonių į ES ir JAV sankcijas, nukreiptas prieš Baltarusiją, A. Lukašenka suskubo palaikyti tokią Kremliaus politiką, pavadindamas Baltarusiją „artimiausia ir ištikimiausia Rusijos sąjungininke“. Šiame kontekste vargu ar galima laikyti sutapimu ir lapkričio 9 d. nuskambėjusį A. Lukašenkos pareiškimą. Tąkart prezidentas užsiminė, kad Baltarusijos kroviniai greitu metu iš Baltijos valstybių uostų bus nukreipti į keturis Leningrado srities uostus. Dėl to, pasak jo, jau pasiektas preliminarus susitarimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir t. t.
Politinį ir ekonominį Vakarų spaudimą Baltarusijai kompensuoja atsakomieji Rusijos veiksmai. Nemaža paspirtimi nuo pasaulinės ekonominės krizės smarkiai nukentėjusiai Baltarusijai laikytinos įvairios Rusijos paskolos ir kitos išmokos, kurių ši šalis, atrodo, gali tikėtis vis daugiau mainais už Minsko lojalumą Maskvos įgyvendinamai strateginei politikai. Rusijai po truputį švelninant A. Lukašenkai skirtą įvairiomis ekonominėmis priemonėmis pagrįstą politinę retoriką ir vis aštriau kritikuojant demokratinių reformų Baltarusijoje siekiančius Vakarus, paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamas A. Lukašenka įgyja svarų argumentą ir toliau išlaikyti esamą vidaus politikos kryptį.
Toks aplinkybių derinys leidžia teigti, kad greitai tikėtis demokratinių reformų Baltarusijoje neverta. Šalies valdantysis režimas ir toliau demonstruoja nepakantumą šiame kontekste būtiniems pokyčiams bei jų šalininkams tiek valstybės viduje, tiek užsienyje. Bene vienintelis galimas kelias šioms reformoms Baltarusijoje plėtotis – pašalinti iš valdžios A. Lukašenkos režimą. Vis dėlto, kaip rodo politinė praktika, šios šalies režimo pakeisti teisėtai per rinkimus neįmanoma. Judėjimo „Kalbėk tiesą“ lyderio, buvusio kandidato į prezidento postą Vladimiro Nekliajevo teigimu, tai galėtų padaryti nebent Rusija, nusprendusi jį sugriauti. Šiam tikslui ji galėtų panaudoti įvairius politinius ir ekonominius svertus. Tačiau toks Kremliaus sprendimas į Rusijos prezidento postą grįžus V. Putinui mažai tikėtinas.
Visa tai verčia susimąstyti, ar šiuo metu Vakarų naudojamos ekonominio ir politinio spaudimo A. Lukašenkos režimui priemonės gali duoti teigiamų rezultatų. Pasak liberalios opozicinės Jungtinės piliečių partijos pirmininko pavaduotojo Jaroslavo Romančiuko, Baltarusijos problemos nėra išskirtinės. Demokratijos normoms akivaizdžiai prieštaraujančių politinių sprendimų gausu įvairiose valstybėse nuo Šiaurės Afrikos iki posovietinės erdvės. Be to, patirtis rodo, kad įvairiose valstybėse vešinti nedemokratinė vidaus politika Vakarų taikomomis griežto poveikio priemonėmis slopinama itin sunkiai. Baltarusija čia jokia išimtis.
Negalima pamiršti ir Baltarusijai būdingo politinės švytuoklės principo. Iki šiol, kaip žinome, A. Lukašenka buvo linkęs atsigręžti į Vakarus tik pablogėjus jo valdomos šalies santykiams su Rusija. Įtampai Maskvos ir Minsko santykiuose atslūgus, valdantysis Baltarusijos režimas Vakarams vėl atgręždavo nugarą. Rusijai deklaruojant ketinimą iki 2015 m. sukurti Eurazijos ekonominę sąjungą, plėtojant Muitų sąjungą ir kitas Baltarusijai ekonominiu požiūriu itin naudingas iniciatyvas, naujas provakarietiškos A. Lukašenkos politikos pliūpsnis artimoje ateityje atrodo vis mažiau tikėtinas.
Tokia padėtis leidžia teigti Vakarų valstybes, siekiančias demokratinių reformų Baltarusijoje, priėjus kryžkelę. Viena vertus, ES ir kiti tarptautinės politikos veikėjai gali tęsti ekonominių ir politinių sankcijų Baltarusijai griežtinimo politiką, kuri nepasiteisino iki šiol ir, tikėtina, neduos teigiamų rezultatų bent jau artimiausioje ateityje. Kita vertus, Vakarų valstybės gali nusileisti savo principams, peržiūrėti savo politiką demokratinių reformų Baltarusijoje klausimu ir siekti savo politinių tikslų įvairiomis „aplinkinėmis“ priemonėmis, pavyzdžiui, pasiūlant Baltarusijai patrauklią finansinę paramą TVF paskolų ir kitu pavidalu mainais už A. Lukašenkos sutikimą paleisti visus politinius kalinius ir suteikti daugiau politinių laisvių šalies opozicijai, aktyviai įtraukti Baltarusiją į esamas ir naujas ES partnerystės plėtros programas ir pan.
Baltarusiškoji švytuoklė ne kartą krypo ta politine kryptimi, kuri A. Lukašenkos režimui atrodė tinkamesnė. Vakarams ir toliau nesugebant rasti efektyvių poveikio Baltarusijai priemonių, jau artimiausioje ateityje ji gali stipriai pasislinkti mažiau valdančiajam šalies režimui nepriimtinų politinių reikalavimų keliančios Rusijos kryptimi. Ir panašu, kad šį kartą ilgam.
Aivaras BAGDONAS
