Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos turi susitaikyti su Rusijos įtvirtinta nauja tikrove – visiems stebint karine jėga buvo atplėšta dalis Gruzijos teritorijos. Rusija parodė, jog ji leidžia sau nesilaikyti tarptautinės politikos „žaidimo taisyklių“. Nuo šiol su Rusija teks bendrauti kitaip – suvokiant, jog ji savo įgeidžius bet kada gali primesti kitoms šalims, nepaisant jokių išankstinių susitarimų. Keičiasi tarptautinių santykių pobūdis – sąmoningai skatinamas geopolitinis nestabilumas, kurstomas įtarumas ir nepasitikėjimas.
Svarstant, ką Rusija laimėjo susipriešindama su ES ir JAV, reiškiamos įvairios nuomonės, nelygu, kaip suvokiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai Rusijos politiniai tikslai. Dauguma politikos analitikų laikosi nuomonės, jog ilgalaikėje perspektyvoje Rusija patirs daugiau nuostolių, kurių neatsvers dabartiniai laimėjimai. Tačiau galima manyti ir kiek kitaip. Kadangi dabarties pasaulyje įsivyrauja globalinio nestabilumo būsena ir daugėja konfliktų, tai ilgalaikės prognozės lyg ir netenka didelės reikšmės. Svarbiausia – konkrečių politinių bei karinių operacijų rezultatai, kurie patys keičia ir tarptautinės politikos aplinką. Toks mąstymas būdingas specialiųjų tarnybų paruoštiems politikams – jie vidaus ir užsienio politikoje ruošia ir vykdo specialias tikslines operacijas. Suprantama, tokie politikai pasaulį skirsto į savus ir priešus.
Rusijos politikai pastaruoju metu vis labiau būdingas specialiųjų operacijų pobūdis, panaudojant karinę jėgą ar grasinant ją panaudoti. Tačiau nederėtų pamiršti aplinkybių, kurios pakeitė Rusiją ir padėjo Vladimirui Putinui tapti šalies prezidentu. Tos aplinkybės nužymėjo būsimos Rusijos politikos gaires. Daugelis jau užmiršo gyvenamųjų namų sprogdinimus, kurie sukrėtė Rusiją 1999-ų metų rugsėjo mėnesį. Taip ir neatsakyta į klausimą, kas užsakė šiuos teroro veiksmus ir kas juos finansavo. Tačiau aišku, kas laimėjo – specialiosios tarnybos paėmė politinę valdžią, o tų tarnybų atstovai tapo ir didžiausių korporacijų valdytojais. Sprogdinimai buvo susieti su taip ir nenustatytais čečėnais, tad netrukus prasidėjo nepaprastai žiaurus antrasis Čečėnijos karas, o V. Putinas ėmėsi atstatinėti Rusijos valstybę. Čečėnijos karas įtvirtino karinį operacinį aukštųjų politikų mąstymą, o per to karo mėsmalę, kuri trynė į dulkes visas kariavimo taisykles, perėjo daug kariškių. Karas Čečėnijoje nušvietė naujos Rusijos kūrimo gaires. Dera prisimint tragišką daugelio bandžiusių tirti gyvenamųjų namų sprogdinimus likimą – žymiausieji Sergejus Jušenkovas, Jurijus Ščekočichinas, Aleksandras Litvinenka, Ana Politkovskaja buvo nužudyti.
Vakarų politikams didžiausia vertybė yra stabilumas, todėl visokius konfliktus stengiamasi maldyti diplomatijos priemonėmis. Rusijos politikai suvokė svarbų dalyką – toks Vakarų šalių politikų nusiteikimas teikia daug galimybių agresyviai, nestabilumo židinius kurstančiai politikai jau vien dėl to, kad Vakarai nėra pasirengę deramai atsakyti į tokios politikos keliamus iššūkius. Galima sakyti ir taip – ilgalaikė strategija susiejama su karinės ir ekonominės galios stiprinimu, o politinės operacijos vykdomos stengiantis išnaudoti netikėtumo atveriamą chaotiškų galimybių lauką. Vieni netikėtose ar chaotiškose situacijose elgiasi kaip žuvys vandeny, o kitiems tokios aplinkybės nepakenčiamos.
Lyginant Rusijos ir NATO karinės vadovybės operatyvumo pobūdį, tenka pripažinti, jog NATO neišvengiamai vėluos. Kodėl? Rusijos prezidentas yra ir vyriausiasis karinių pajėgų vadas, tad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jo politinis sprendimas yra sykiu karinis įsakymas, o NATO veiksmams reikalingas politinis valstybių vadovų sprendimas, kuris galimas priimti tik susirinkus ir priėjus vieningą nuomonę. O juk žinome, kad požiūriai į Rusijos veiksmus gana dažnai išsiskiria. Tad galimi ginčai ir dėl karinių Rusijos veiksmų prieš kurią nors NATO narę – provokacija, kuriai nereikėtų pasiduoti, vietinės reikšmės trumpalaikis karinis ekscesas, dar ne agresija. Tad agresyvesnei, taisykles laužyti pratusiai ir politinėje demagogijoje įgudusiai šaliai veikti konfliktų zonose lengviau, nei už pasaulio reikalus jaučiantiems atsakomybę Vakarų politikams.
Pietų Osetijoje ir Abchazijoje statomos Rusijos karinės bazės. Spalio viduryje numatyta surengti tarptautinė konferencija, kurioje būtų svarstoma, kuo laikyti šias nuo Gruzijos atplėštas teritorijas ir kaip galima būtų spręsti Gruzijos teritorinio vientisumo problemą. Tačiau jau dabar aišku, jog jokiose artimiausiu metu vyksiančiose konferencijose Rusija neatšauks savo sprendimo pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją „savarankiškomis valstybėmis“, juolab nestabdys karinių bazių įrenginėjimo darbų. Beje, Rusija savo karines bazes iš Gruzijos tarsi perkėlė į joms palankesnę aplinką, aiškiai sakydama, jog iš šio regiono nesitrauks. Tad konferencija geriausiu atveju padės įtvirtinti aiškesnes konfliktuojančių šalių pozicijas, tačiau neatmestina galimybė, jog Rusija visokiais būdais stengsis kai kurias ES šalis ar ES vadovus įpainioti į dvišalius santykius su tų „savarankiškų valstybių“ vadovais.
Rusijos kariniai veiksmai Gruzijos teritorijoje paskatino kai kurias ES nares, ypač Baltijos šalis, susirūpinti savo saugumu. Dabar jau galima be užuolankų bei diplomatinių nutylėjimų klausti, ar NATO pasirengusi veiksmingai atsakyti į galimas karines Rusijos provokacijas? Šiuo atžvilgiu pirmaeilis Lietuvos uždavinys yra kurti savą sulaikymo strategiją ir vykdyti įsipareigojimus krašto apsaugos reikmėms skirti 2 procentus biudžeto lėšų. Derėtų atsižvelgti ir į tai, kad kitąmet Rusija savo karinį biudžetą didina ketvirtadaliu. Į klausimą, ar mes turime lėšų, galėtume atsakyti taip: lėšų tikrai atsirastų, jei politinis elitas su politinio verslo žymūnais bei aukštoji valdininkija kiek apmaldytų savo godumą ir nors kuriam laikui sumažintų Lietuvos išvogimo apimtį. Tačiau tam reikalinga neeilinė ir jau „Dujotekanos“ nevaldoma visų parlamentinių partijų sutelktinė politinė valia.
