Tikriausiai vaikystėje vienintelis ir nenuginčijamas mūsų autoritetas yra tėvai. Tačiau, kai sulaukiame paauglystės, jie mums pradeda vaidinti mažesnį vaidmenį negu anksčiau. Keičiasi prioritetai, keičiasi ir autoritetai. Visgi pagarba tėvams nedingsta ir pasąmonėje esame linkę kartoti jų pasakytas frazes, pomėgius ar net darbus.
Tačiau, jeigu tavo mama bedarbė, ar tai reiškia, kad ir tu būsi linkęs/usi tinginiauti? Arba, jei tėvas prieš tave smurtauja, ar ir tu muši savo vaikus? Kur ta riba tarp tavo ir tėvų gyvenimo?
Tėvai man visada buvo ir bus autoritetas
Devyniolikmečio Mariaus teigimu, tėvai jam visada buvo ir bus didžiausias autoritetas. „O kaip kitaip gali būti? Augau darnioje trijų vaikų šeimoje, mano tėvai turi gerus darbus, yra supratingi ir mylintys. Jie yra ne tik mano autoritetas, tačiau ir geriausi draugai. Su jais galiu ne tik pasikalbėti įvairiomis temomis, bet ir gauti naudingų patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje“. Tačiau, vaikino teigimu, ne visi gali pasigirti tokiais santykiais. Mariui nuolat tenka girdėti savo bendraamžių atviravimus, jog jie nori kuo greičiau išsikraustyti gyventi atskirai nuo tėvų, nes tiesiog neišeina susigyventi.
„Viskas priklauso nuo to, kaip buvai auklėtas. Tėvai neabejotinai vaidina pagrindinį vaidmenį tavo pasaulėžiūros formavime. Mano gimdytojai buvo labai griežti kai brendau ir bandžiau maištauti. Jie žiauriai mane bausdavo, tačiau visad argumentuodavo kodėl ir už ką. Būtent dėl to, nors ir pykdamas, gerbiau juos. Kai paauglystė praėjo ir dingo visi maištai, supratau, jog dažniausiai jie būdavo teisūs. Jie mane deramai išauklėjo ir manau, jei ateityje turėsiu savo vaikų, būsiu taip pat geras tėvas“.
Girtuoklės mamos pavyzdžiu neseksiu
„Mano tėvas mus paliko, kai man buvo penkeri. Nuo tada jo daugiau ir nemačiau,“ – skausmu dalinasi aštuoniolikmetė Ieva, kuri prisipažino, jog po skyrybų motina pradėjo dažnai išgėrinėti. „Aš jos nesmerkiu dėl to, ji tiesiog palūžo ir neatlaikė gyvenimo naštos“, – teigė pašnekovė, kuri visais šventaisiais prisiekinėjo, kad mama jai ne autoritetas. „Aš ją myliu, bet jos pavyzdžiu sekti nežadu. Pamenu, vaikystėje pasislėpusi verkdavau dėl mamos. Kažkodėl liguistai bijojau, jog ji vieną dieną padaugins tiek, kad mirs. Dėl to įgavau savotišką fobiją ne tik alkoholiui, bet ir rūkalams ir narkotikams. Niekada gyvenime nebuvau smarkiai prisigėrusi, vakarėlių metu daugiausiai išgeriu porą taurių vyno“, – prisipažino ji. „Nemanau, jog vaikai seka tėvų pėdom. Aišku, visko būna, bet dažniausiai jie pasirenka savo kelią. Juk, nepaisant visko, kiekvienas esame individualus“.
Tėvai man ne rodiklis
„Mano tėvas verslininkas. Jis turi nedidelį batų parduotuvių tinklą. Jo svajonė, kad užaugęs perimčiau verslą. Tačiau aš nė neketinu to daryti“, – teigė šešiolikmetis Andrius. „Tarp vaikų ir tėvų gyvenimų nėra nieko bendra. Pavyzdžiui, aš daugiau bendrauju su draugais nei su tėvais. Gimdytojai man yra tik tie, kurie pamaitina, aprengia, suteikia būstą ir duoda kišenpinigių. Jie man daugiau net nėra įdomūs. Nesakau, kad jų nemyliu, tiesiog turiu savo gyvenimą ir savo pomėgių, su kuriais žadu sieti ateitį. Žinoma, jei pavyks.“ Paklaustas, ar yra kažkokių panašumų tarp jo ir jo tėvų, vaikinas susimąstė. „Aš, kaip ir tėvas, esu užsispyręs, siekiu savo tikslų, o iš mamos, manau, paveldėjau tvarkingumą. Mano kambaryje kiekvienas daiktas turi savo vietą. Tėvai daro įtaką vaikams daugiau būdo savybėmis negu gyvenimo kelio pasirinkimu“.
Kokie tėvai, tokie ir vaikai
Pakalbinta devyniolikmetė Aistė tikino, jog tarp vaikų ir tėvų yra daug bendra. „Ne kiekvienas vaikas nori pripažinti, jog yra panašus į tėvus. Tačiau taip jau yra, nes su šiais žmonėmis praleidžiame pačią didžiausią jaunystės dalį. Įsisaviname ne tik jų teigiamas savybes, bet ir ydas. Pavyzdžiui, mano mama yra labai užmarši. Anksčiau galvodavau, kad man tai nebūdinga, tačiau neseniai pradėjau pastebėti, jog ir pati daug ką pamirštu. Nežinau kas tai, gal genai kokie, bet faktas, kad pati nenorėdama tampu panaši į ją“, – sakė mergina, kuri šiemet įstojo į mediciną.
„Mano tėvas daktaras. Nuo mažens mačiau tuos visus jo medicininius aparačiukus ir jie mane kažkuo žavėjo. Vaikystėje, kol kitos mergaitės nurenginėjo-aprenginėjo lėles, aš jas gydžiau. Taip pajutau didelį potraukį medicinai. Paauglystėje, kai reikėjo rinktis mokymosi kryptį, tas noras dar labiau sustiprėjo. Esu įsitikinusi, jog šią specialybę pasirinkau ne veltui. Mano apsisprendimui įtakos turėjo tėvas, nes nuo mažens jį nuolat matydavau su baltu chalatu“, – pasakojo ji.
„Žodžiu, kokie tėvai, tokie ir vaikai. Žinoma, ne visada žmonės renkasi tas pačias specialybes kaip jų gimdytojai, tačiau dažniausiai būna taip, jog, jei gimei vargingoje šeimoje su blogais tėvais, ir pats būsi neturtingas, nes vaikystėje nematysi pavyzdžio, kuriuo gali sekti. Susigyvensi su esama padėtimi ir tai tau atrodys normalu. Tačiau vaikai iš gerų šeimų stengiasi save realizuoti bei būti ne blogesni už tėvus“.
Šios skirtingos jaunų žmonių mintys surinktos tam, kad, išgirdę jas, padarytumėte savo išvadas.
Miroslavas Siniavskis
