Iki rugsėjo 4-osios Londone, Europos Komisijos patalpose, vyko videoinstaliacijų paroda, skirta Baltijos kelio dvidešimtmečiui paminėti. Parodos rengėjai, paklausti, kaip sekėsi rinkti medžiagą, priversti prabilti ir apie tai, kad archyvai, istorinė medžiaga privatizuota ir institucinė komercija išstumia paskutinius dvasingumo ir bendrųjų nacionalinių tikslų pėdsakus.
Parodos kuratoriai - Londono Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) iniciatyvinės grupės nariai Giedrius Kubilius, Mantas Sauja, Liudas Grakauskas, Inga Sorakaitė, Andrius Kasparavičius, Evelina Puzaitė, Giedrė Beišytė. Kartu darbavosi ir jiems talkino Jungtinėje Karalystėje gyvenantys Giedrius Stauskas ir Gintarė Minelgaitė. Europos Komisijos žiniasklaidos departamento vadovė, sveikindama susirinkusiuosius į parodos atidarymą rugpjūčio 26d. džiaugėsi, kad tai bene gausiausią lankytojų būrį pritraukęs parodos atidarymas per visą galerijos gyvavimo istoriją. Atidaryme kalbėjo Alanas Sikas (Allan Sikk) - Londono universiteto UCL dėstytojas, skaitantis paskaitas Baltijos šalių politikos temomis ir Džonatanas Stylas (Jonathan Steele) – dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas, keleto tarptautinės politikos knygų autorius. Organizatorių vardu gausiai susirinkusiems padėkojo Mantas Sauja. Parodoje pristatomi trys filmai: Arūno Matelio ir Audriaus Stonio filmas Baltijos kelias (1990), , Peterio Simo (Peeter Simm) filmas Balti Tee (1989) ir Leono Glinskio filmas Baltijos kelias (2009).
Mintis apie parodą JDJ Londono iniciatyvinėje grupėje kilo, kai buvo pastebėta, kad nėra skelbiama nei vieno renginio Baltijos keliui paminėti - Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga lietuvius, latvius ir estus susikibti rankomis Hyde Parke pakvietė tik įpusėjus paskutinei savaitei. Manto Saujos idėja apie video filmų peržiūrą patiko visiems. Buvo susirašinėjama su instancijomis, atsakingomis už Baltijos kelio įtraukimą į Pasaulio atminties registrą, bet, deja, daug laiko ir pastangų pareikalavęs susirašinėjimas nepateisino lūkesčių. Visi archyvai yra brangiai įkainavę turimą medžiagą. Be to, nuolat buvo primenama, esą jie negalį medžiagos teikti dėl autorinių teisių, nors iš karto buvo informuoti, kad kūrinių panaudojimo sutartį, reikalaujamą Europos įstatymų, parodos rengėjai su džiaugsmu pasiruošę pasirašyti. “Kadangi projektas buvo vykdomas savo iniciatyva, be abejonės, negalėjome sau leisti mokėti 2 Lt/s (Lietuvos televizija) arba 21Lv/min (Latvijos archyvai) net ir už nedidelės trukmės juostą, tam, kad anglai susipažintų su iškiliu mūsų istorijos įvykiu. Nepadėjo jokie patriotiniai argumentai. Baltijos kelio vienybės kaip nebūta. Medžiaga privatizuota. Išnyko Baltijos kelio dvasia, o ją pakeitė nepasitikėjimas ir instrukcijų galia”, - atvirai kalba parodos rengėjai.
Teko kreiptis tiesiai į video juostų kūrėjus. Tarsi nieko keisto, kad greičiausiai į parodos rengėjų laišką teigiamai sureagavo Jonas Mekas. Nepaprastai mielai iš savo archyvinės medžiagos daugiau nei pusės valandos filmą sutiko sumontuoti Leonas Glinskis, dabar Pravieniškių apylinkėse įsitraukęs į jaunimo švietėjišką veiklą, o laisvalaikiu savo lėšomis tvarkantis asmeninį video archyvą su Sąjūdžio metraščiu, kol kas niekam kitam neparūpusiu. Pavyko gauti A.Matelio ir A.Stonio juostos DVD. Ilgai nevarginę, Estijos archyvai nukreipė į kino studiją Maurum, kuri turėjo puikų 28 min. filmą su svarbiausiais įvykiais iš visų trijų šalių. Jį parodos rengėjams be jokių derybų, įtikinėjimų ir demonstravimo sąlygų Juri Kareme (Jüri Karemäe) atsiuntė paštu. Labiausiai nepasisekė su Latvijos institucijomis. Nei Latvijos Kultūros ministerija, nei Valstybinis archyvas, nei Nacionalinė televizija nesileido į kalbas. Per TV programą “Labvakars” pavyko surasti operatorių ir režisierių, filmavusį Baltijos kelią, kuris sakėsi turįs virš valandos trukmės medžiagos. Deja, ir šios derybos baigėsi komerciniu pasiūlymu, todėl teko jo atsisakyti.
Įdomi detalė ir tai, kad LR ambasada Jungtinėje Karalystėje atsisakė bendradarbiauti su Jungtiniu demokratiniu judėjimu, nes JDJ, esą, politinė organizacija. Ambasada tarpininkavo gaunant Europos komisijos atstovybės patalpas, tad parodos kuratoriai buvo priversti priimti jų reikalavimą ir skelbtis rengią asmeninę parodą. Visuomeninės, nepolitinės asociacijos Jungtinis demokratinis judėjimas pirmininkas Kęstutis Čilinskas, išgirdęs apie šį nesusipratimą, šyptelėjo: „Rusijoje taip pat visi, kas nesutinka su valdžios pozicija, yra vadinami politikais“.
Nepaisant šio nesusipratimo, LR ambasados Kultūros atašė Daiva Parulskienė pademonstravo itin nevaldišką požiūrį ir įdėjo didžiules pastangas, kad paroda būtų deramai pristatyta, o atidaryme dalyvautu tarptautiniu mastu pripažinti autoritetai. Už tą šilumą ir supratimą parodos organizatoriai yra jai be galo dėkingi.
Parodos rengėjų teiravomės, ką jiems reiškia Baltijos kelias. „Visiems vienareikšmiškai tai yra vienybės ir susitelkimo pavyzdys, pasididžiavimą sukelianti drąsi tautos valios išraiška. Tai, kad jaunimas Hyde Parke susikibę rankomis dainavo “Bunda jau Baltija”, yra aiškiausias pavyzdys, kad šis mūsų nesenos istorijos įvykis jaudina visus: ir stovėjusius tikrajame kelyje, ir buvusius per mažais tai akcijai. Jį lydintis jausmas yra nuostaba, kaip gi įvyko tokio masto socialinė sinchronizacija, kai šiandien ji beveik visiškai išnykusi“, - teigia organizatoriai.
„Būdamas įkvėpimo šaltiniu, Baltijos kelias tuo pat metu parodo, ko netekta, pasidalinus į savus ir kitus, suprivatizavus ir nusisavinus teises į visų kurtą paveldą, pamiršus kokiu tikslu visi tuomet siekėme vienas kito rankos. Rengiant parodą suvokėme, kad institucinė komercija išstumia paskutinius dvasingumo ir bendrųjų nacionalinių tikslų pėdsakus. Įsitikinome valstybinių įstaigų sustabarėjimu ir absoliučiu nenoru palaikyti geras iniciatyvas, nors vadovaujantis sveika nuovoka tai atrodytų savaime suprantama. Todėl valstybei tenka pirkti brangias šalies įvaizdžio kūrimo vizijas, o savo iniciatyvos apraiškos, susidūrusios su galybe biurokratinių barjerų bei akivaizdžiu valstybinių institucijų ir viešųjų įstaigų nenoru bendradarbiauti, dažnai miršta pačios. Šiandien jau aišku, kad privačia iniciatyva gali rastis ir būti visuotinai palaikomi tokie fenomenalūs projektai kaip „Ambersail” kelionė, Tautinės giesmės giedojimas per visą pasaulį. O formaliai organizuojami projektai veikia „kaip visada”, ryškiausias pavyzdys: Vilnius – Europos kultūros sostinė“.
Ir vis dėlto, parodos rengimas kuratoriams paliko puikų įspūdį: „Tai tarsi dar kartą pergyventas Baltijos kelio katarsis, galimybė susipažinti su padėjusiais jį įamžinti. Tai, be jokios abejonės, dvasiškai praturtina. Esame nepaprastai dėkingi visiems prisidėjusiems. Labai tikimės, kad šios visų pastangos nors truputėlį pasitarnaus gerosios informacijos apie mūsų šalį sklaidai. O toks ir buvo pagrindinis šios parodos tikslas.“
