Pagrindinė mintis dažniausiai būna – „Vaikai privalo mus gerbti“. Būtent taip - „PRIVALO“.
Kaip čia dabar išeina - suaugę (ir tėvai, ir mokytojai, ir visi kiti suaugę (įdomu, nuo kokio amžiaus žmogų galima laikyti suaugusiu?) gali daryti kas tik šauna į galvą – nekęsti, šaukti ant vaikų, nebandyti nors kažkiek juos suprasti, kelti kažkokius neprotingus reikalavimus, įsakinėti, nepaaiškinant savo poelgių motyvų, nekreipti dėmesio, neskirti vaikui laiko (ar jau pažįstame save? :)), išlieti ant jų savo blogą nuotaiką, reikalauti padaryti tai, ko jie nenori arba net negali padaryti... Ir prie viso to, mes reikalaujame iš vaikų, kad jie mus GERBTŲ!?
Taip ir sakome, atviru tekstu – „tu PRIVALAI gerbti vyresnius (suaugusius)!
Atvirai kalbant, gal kartais vertėtų susimąstyti: „Kaip tie mano vaikai iš viso iki šiolei vis dar mane MYLI? Ir dar TAIP myli?“ Nes, jei pabandytume įsivaizduoti, kad mes turime tokį viršininką, kokiu esame jiems... greičiausiai seniai būtume apsisukę ir išėję kur akys mato.
Kaip mus galima tokius pakęsti? Ir dar mylėti. Bet, mums to maža. Mus privalo gerbti! Gal būtų sveika savęs paklausti – „Už ką?“. Na, sakykime, aš suaugęs žmogus. Tai negi dabar turiu gerbti visus iki vieno, kurie vyresni už mane kokiais 10-15 metų? Greičiausiai tokia mintis net į galvą neateitų, ar ne? Juk, jei nori, kad aš tave gerbčiau, tai, vadinasi, tu kažkuo man turi būti, už ką tave būtų galima gerbti, ar ne? Tu privalai MAN kažkuo būti, supranti? O ne aš Tau kažką privalau... Lyg ir viskas suprantama ir aišku... Tai kame tada konflikto šaknys?
Vaikai, dėkui Dievui, vis dar dažnai sako tai, ką galvoja. Tiesa, iki kol mes neišmokome jų veidmainiauti. Taip kad, kol dar yra iš ko išgirsti tiesą, gal vertėtų jos atidžiai paklausyti ir keistis pačiam, o ne užčiaupti vaikus riksmu, kad jie yra neteisūs... Egzistuoja gana plačiai žinoma amerikiečių psichoterapeutų sakmė apie asmens teises.
Jūs turite teisę:
...kartais statyti save į pirmą vietą. ...prašyti pagalbos ir emocinės paramos. ...protestuoti prieš neteisingą elgesį arba kritiką. ...turėti savo nuomonę ir įsitikinimus. ...daryti klaidas, kol nerasite teisingo kelio. ...suteikti žmonėms teisę patiems spręsti savo problemas. ...pasakyti: „Ačiū, NE“, atleiskite, NE“. ...nekreipti dėmesio į aplinkinių patarimus ir turėti savo nuosavą nuomonę. ...pabūti vienam, neigi jei kitiems norisi jūsų draugijos. ...turėti savo nuosavus, kokius tik norite, jausmus, nepriklausomai nuo to, ar juos supranta aplinkiniai. ...keiti savo sprendimus arba elgesio būdą. ...siekti susitarimų, kurie jūsų nebetenkina, peržiūrėjimo.
JŪS NIEKADA NEPRIVALOTE:
...būti nepriekaištingu visu 100 procentų. ...sekti visais. ...daryti malonius dalykus nemaloniems jums žmonėms. ...mylėti kenkiančius jums žmones. ...atsiprašinėti už tai, kad jūs buvote pats savimi. ...vargti dėl kitų. ...jaustis kaltu už savo norus. ...taikytis su nemalonia jums situacija. ...aukoti dėl kažko savo vidinį pasaulį. ...išlaikyti santykius, kurie tapo įžeidžiančiais. ...daryti daugiau, nei jums leidžia laikas. ..daryti kažką, ko jūs iš tiesų negalite padaryti. ...vykdyti neprotingus reikalavimus. ...atiduoti kažką, ko atiduoti jums iš tiesų visai nesinori. ...atsakyti už kažkieno neteisingą elgesį. ... dėl kažko atsisakyti savo nuosavo „Aš“.
Mums, suaugusiems, labai sunku realizuoti praktikoje šią sakmę. Labai jau mes „gerbiame“ tą, ką reikia ir visai pamirštame, kad privalome gerbti pirmiausia patį save.
Jei norime išmokyti vaikus gerbti mus, tai negi mes turime pradėti nuo savigarbos atėmimo iš jų pačių? Ir iš viso, gerai pagalvojus, ką reiškia gerbti?
Greičiausiai – tai reiškia pripažinti kažkieno statusą. Kitaip kalbant, pripažinti tą faktą, kad tas kažkas turi atitinkamą įtaką ir gali pridaryti mums krūvą nemalonumų. Jei ne pats, tai per savo pažįstamus.
Kaip kad yra santykiuose tarp banditų. Jiems statusas – labai svarbus dalykas. Juk jie jėgą iš tikrųjų naudoja retai. Paprastai banditai išdėsto savo prašymus, o žmonės juos išpildo. Iš pagarbos. Iš pagarbos jų ryšiams ir jėgai. Įsivaizduojate, kaip mokykloje turėtų išaugti mokytojų autoritetas, jei jiems būtų leista naudoti fizines bausmes? O, ar ne būtent tuo keliu mes, tėvai, einame?
Vytas Kokšta
