Kai balandį 1127 darbuotojai žuvo sugriuvus Rana Plaza drabužių gamyklai Bangladeše, dauguma mados mėgėjų pradėjo atidžiau domėtis, ką jie dėvi. Bangladešas, turintis daugiau kaip 5000 gamyklų ir 3,6 mln. darbuotojų juose, yra trečioji didžiausia drabužių eksportuotoja pasaulyje (po Kinijos ir Italijos), tačiau kol pirkėjai yra suinteresuoti „nesikandžiojančiomis“ kainomis, dauguma nežino, kad drabužiai yra siuvami žmonių, kurie dirba vergiškomis sąlygomis.
Apie darbininkus išnaudojančias įmones dažnai galvojama kaip apie priklausančias kitai erai, vienas iš būdų prieš nelegalų vaikų darbą – įstatymai ir sąjungos. Tačiau tokios įmonės vis dar laisvai egzistuoja visame pasaulyje, net ir JAV. Tokie darbuotojai, kurių gretose labai daug nepilnamečių, yra priversti dirbti ilgas darbo valandas, kartais net kelias pamainas, nesaugiomis darbo sąlygomis, už menkus atlyginimus, o kompanijos, kaip mes visi žinome, labai mėgsta pasipelnyti iš to.
Gruodį, JAV Darbo valandų ir užmokesčio skyrius pareiškė, kad Los Andželo zonos drabužių gamintojai yra kalti dėl didelių Sąžiningo darbo normos įstatymo pažeidimų, minimalaus užmokesčio ir viršvalandžių registravimo. Taip pat jie buvo apkaltinti „prakaito dirbtuvių“ įkūrimu ir produkcijos gaminimu tokiems mažmenininkams kaip Urban Outfitters, Forever 21, HSN, Wet Seal, Aldo, Burlington Coat Factory. Viena Los Andželo darbuotoja pasakojo Bloomberg Business Week kanalui, kad ji uždirbo 12 centų už kiekvieną liemenę, kurią ji pasiuvo, kai tuo tarpu tokios liemenės parduotuvėje Forever 21 yra pardavinėjamos už 13.80 JAV dolerių.
Tačiau tai nublanksta, palyginti su tuo ką tyrėjai aptiko Indijoje aplankę gamyklas, kurios gamino produkciją Gap drabužių tinklui 2007 metais.
„Praėjusią savaitę mes praleidome keturias dienas dirbdami nuo aušros iki kitos dienos pirmos valandos ryto“ pasakojo dvylikos metų vaikas, darbininkas vardu Jivaj. „Buvau toks pavargęs, kad pasijutau blogai. Jei kas nors iš mūsų imdavo verkšlenti mes būdavome mušami guminiais vamzdžiais. Kai kuriems berniukams, už verkimą, audiniais būdavo užkišamos burnos.“ Sąlygos gamykloje, kurios vertė vaikus dirbti 16 valandų per dieną, be jokio atlygio, buvo visiška priešingybė Gap kuriamam elitiniam įvaizdžiui.
Gap atstovas The Observer leidiniui teigė, kad darbas yra nutrauktas ir yra imtasi priemonių, užtikrinti tam, jog nė vienas iš jų gaminių nėra pagamintas išnaudojant vaikus. Nuo tada Gap prisijungė prie tokių mažmenininkų, kaip Levi Strauss, Abercrombie & Fitch, and American Eagle Outfitters, ir pasižadėjo nebepirkti medvilnės iš Uzbekistano gamyklų, kurios yra pagarsėjusios nepilnamečių darbininkų išnaudojimu. Tarptautinis darbo teisių forumas pradėjo peticiją, tam, kad įtikintų Forever 21 prisijungti prie minėtųjų mažmenininkų.
Balandžio mėnesį, darbuotojų teisių grupė nustatė, kad Argentinoje vienas iš populiariausių parduotuvių tinklų Zara naudojasi vergų – darbuotojų grupėmis ir ten gamina savo produkciją. Zara rūbų tinklo atstovai pareiškė, kad neturi jokių sąsajų ir patvirtintų tiekėjų iš Argentinos.
Pirmadienį, Zara patronuojanti bendrovė, Inditex, priėmė sprendimą, kad sieks užtikrinti priešgaisrinės apsaugos ir saugos kūrimą Bangladeše, o tai reiškia, kad darbuotojų darbo sąlygos bus pagerintos.
Tokį pat susitarimą pasirašė ir švedų drabužių tinklas H&M, bendradarbiaudamas su tokiais pasaulinių prekių ženklų atstovais, kaip PvH (Tommy Hilfiger and Calvin Klein) ir vokiečių mažmenininkais – Tchibo.
H&M jau ne pirmus metus imasi iniciatyvos, siekiančios pagerinti ir užtikrinti darbuotojų saugą drabužių pramonėje. Helena Helmersson, H&M vadovė pareiškė: „Tikimės sudaryti aiškų susitarimą, kad galėtume veiksmingai dirbti“.
Gap, vis dėl to atsisakė jungtis ir jos atstovas pranešė, kad kompanija nenori papildomų ieškinių ir neketina mokėti už papildomus saugos atnaujinimus. Vietoje to, jie pažadėjo sukurti savo saugumo programą.
Nors džiugu, kad dauguma žmonių jau atkreipė dėmesį į minėtus dalykus, tačiau mūsų noras apsirengti nebrangiai veda prie priklausomybės nuo gamyklų, kurios rūbus gali „kepti“ kaip blynus – skubiai ir pigiai, leisdamos mums gauti įperkamą versiją suknelės, kurią įkvėpė Kate Middleton, arba kokio kito žymaus dizainerio rūbą. Tuo tarpu kitos kompanijos ir toliau iš to pelnosi.
Belieka paklausti – kiek tai rūpi jums? Ir ar dar yra tokių rūbų parduotuvių, kur žmonės gali apsipirkti nejausdami kaltės ir visiškai neiššvaistydami savo biudžeto?
