Po truputį, bet užtikrintai augant nanožemdirbystės apimčiai, kai nanotechnologijos pasitelkiamos didinant augalų, naudojamų maistui, kurui ir kitoms reikmėms, našumą, mokslininkai suzgribo praktiškai nieko nenutuokią apie nanodalelių poveikį grūdams, pomidorams, ryžiams ir kitiems itin svarbiems maisto šaltiniams.
Chemijos, aplinkos mokslo ir inžinerijos profesorius Chorchė Gardėjus – Toresdėjus (Jorge Gardea – Torresdey) kartu su kolegomis iš Teksaso universiteto El Pase (JAV) pažymi, jog nanodalelės, siekiančios vos vieną penkiasdešimt tūkstantąją žmogaus plauko storio dalį, yra naudojamos produktuose, skirtuose vaistų ir kosmetikos rinkoms. Tokių dalelių taip pat galima aptikti aplinkoje, ypač trąšose ir dirvoje, todėl jos patenka į prekybą kartu su nanožemdirbystės produktais.
Kai kurie augalai gali sugerti ir kaupti nanodaleles, tačiau iki šiol neaišku, ar tai turi poveikį augalams arba gyvūnams (neišskiriant žmonių), tokius augalus vartojantiems maistui. Taigi tyrėjai įdėmiai peržvelgė mokslinę literatūrą, bandydami išsiaiškinti, ar nanodalelių vartojimas yra saugus.
Straipsnyje, pasirodžiusiame žurnale „Journal of Agricultural and Food Chemistry“, mokslininkai išanalizavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, kuriuose aprašomas skirtingų nanodalelių rūšių poveikis valgomiesiems augalams. Tyrėjai išsiaiškino, jog nanodalelių sunaudojimas skiriasi, o šis rodiklis daugiausia priklauso nuo augalo rūšies ir nanodalelių dydžio bei jų sudedamųjų dalių cheminės sudėties. „Ši mokslinės literatūros nagrinėjamuoju klausimu apžvalga patvirtino, jog mūsų supratimas apie augalų užterštumą (nanodalelėmis) yra viso labo tik pradinėje stadijoje“, – teigiama mokslininkų straipsnyje, pažyminčiame, jog nanoekotoksikologijos klausimai darosi vis aktualesni.
