Kredito įstaigų laisvė prisiimti riziką labai apribojama
Per 2008 m. finansų krizę bankai daugelyje ES šalių sukėlė rūpesčių vyriausybėms, o visuomenė patyrė daug nuostolių. Tačiau svarbu atsispirti pagundai imtis vien tik bankų griežto įvairių aspektų reguliavimo. Reikia suprasti, kad jie ypač svarbūs ekonomikai: ilgalaikis bankų finansavimas būtinas, kad ūkis galėtų augti. Bankai yra ir dar ilgai išliks ekonomikos augimo finansavimo variklis ES ir Lietuvoje. Tuo tarpu dabar susiduriama su nemenku iššūkiu – bankams dėl itin smulkmeniško reguliavimo apribojama galimybė savarankiškai prisiimti riziką. Griežtas ir kai kuriais atvejais perdėm skrupulingas reguliavimas veda prie to, kad kredito įstaigose dabar ypač daug dėmesio ir resursų skiriama reguliacinių aktų ir rekomendacijų techniniams atitikties dalykams, o ne klientų poreikiams įvertinti. Dėl to dingsta inovatyvumas, verslumo dvasia, kurie taip reikalingi pažangai.
„Tokia situacija yra ryškus kontrastas, palyginti su rizikos prisiėmimo požiūriu iki finansų krizės. Dar pirmaisiais bankininkystės kūrimo Lietuvoje metais ES taip vadinamos PHARE paramos Lietuvai rėmuose bankai buvo konsultuojami, kaip vertinti pradedančio smulkaus verslo riziką ir suteikti paskolą, įskaitant ir pagrindinių priemonių, ir patalpų įsigijimą, remiantis vien tik verslo idėja. Programos įgyvendinimo rezultatas – 94-95 proc. sėkmingų paskolų ir 5-6 proc. nesėkmingų, bet visumoje bendras rezultatas užimtumo ir ekonomikos augimo prasme – puikus. Šiuo metu visa reguliacinės sistemos filosofija sunkiai derintųsi su tokia nuostata ir, deja, pradedančio smulkaus verslo finansavimas yra perdėm apsunkintas“, – sako LBA prezidentas Stasys Kropas.
Mažesnė bankų prisiimama rizika reiškia ir mažesnę investuoto kapitalo grąžą. Maža to, „Bazelis III“ reikalavimai dar labiau sumažina turto grąžos rodiklius ir bankų, kaip investavimo subjektų, patrauklumą. Šalyje vis dar gajus mitas apie bankų didžiulius pelnus ir būtinumą jį sumažinti, tačiau vertinant pagal investuoto kapitalo kiekį turto grąžos rodikliai investuotojams gali ir nebeatrodyti patrauklūs. Jie pastaraisiais metais yra kur kas mažesni nei Skandinavijos šalyse veikiančių motininių bankų. Jeigu situacija nesikeis, papildomo kapitalo poreikis gali tapti kliūtimi kai kuriems bankams išlaikyti turimą turtą bei palankią verslo finansavimo pasiūlą.
Papildomi kaštai ir administracinė našta
Išaugus reguliacinių teisės aktų kiekiui didėja ir administracinė jų įgyvendinimo našta bei priežiūros kaštai bankams. Sukurtos Europos bankų sąjungos vienas svarbiausių tikslų – užtikrinti, kad bankai būtų tvirti ir galėtų atlaikyti būsimas finansų krizes. Bankų sistema turi išlikti stabili pati kompensuodama galimus veiklos nuostolius ir nebūti našta šalių viešiesiems finansams. To užtikrinimui numatomi banko priežiūros išlaidų padengimo mokesčiai ir privalomi įnašai į bankų gelbėjimo fondus. Reguliavimo ir priežiūros reformos eigoje ES atsirado net septynios naujos finansų sektoriaus reguliavimo ir priežiūros institucijos, rengiančios teisės aktus bei išlaikomos didžiąja dalimi iš finansų sektoriaus įmokų. Tačiau tai papildomi kaštai, padidinantys bankų veiklos sąnaudas ir tokiu būdu galintys sumažinti bankų paslaugų prieinamumą.
Kitas naujas aspektas – vartotojų apsaugos stiprinimas ir atsakomybės už klientų mokumą vertinimo pareigos perkėlimas kredito įstaigoms bei detalus įvairių paslaugų teikimo aspektų reglamentavimas. Vertinant krizės pamokas, tai teisinga. Tačiau, jei tai taikoma tik reguliuojamų ir griežtai prižiūrimų kredito įstaigų atžvilgiu, problema vartotojų ir visuomenės atžvilgiu tik gilėja. Vienas pavyzdžių – dabar ypač griežtai reguliuojamas paskolų išdavimas, remiantis atsakingojo skolinimo nuostatomis. Kredito įstaigoms lieka ypač mažai lakstumo ir tokiu būdu paskolos suteikimas tampa tik pagal tam tikrą formulę veikiantis mechaninis procesas. Todėl daliai klientų, kurie galėtų tikėtis gauti paskolą, finansavimas lieka neprieinamas oficialiose kredito įstaigose. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ta rizika (taip pat ir klientų noras gauti paskolą) iš tiesų niekur nedingsta – ji tik nepagrįstai išstumiama iš skaidrių ir profesionaliai gebančių įvertinti situaciją institucijų į nereguliuojamas, neskaidrias ir vartotojų apsaugos teises ignoruojančias įstaigas.
„Bankų veiklos reguliavimo aspektų galima vardinti dar daugiau, tačiau reikšminga suprati, kad reguliavimas ne vienu atveju nueina per toli arba veikia asimetriškai to paties verslo įvairiuose sektoriuose atžvilgiu, o to pasekmės klientams – neretai skausmingos. Griežto bei asimetriško reguliavimo rezultatas – vis dar nestabdomai plintantis neatsakingas ir kažkodėl reguliavimui ir priežiūrai neprieinamas bei vartotojų atžvilgiu neribojamas skolinimas: greitieji kreditai, šešėlinis skolinimas būsto įsigijimo ir kitokioms reikmėms“, - pažymi LBA prezidentas Stasys Kropas.
Tad turime sugriežtintą stabilumo bei tvarumo reguliavimo ir priežiūros sistemą, naujovišką vartotojų teisių apsaugos sistemą, reikalavimus verslo etikai, tačiau stinga atsakingų institucijų, vertinančių, kaip gi visa ta sistema veikia kredito įstaigų galimybes vykdyti pagrindines finansinio tarpininkavimo ir ekonomikos finansavimo funkcijas. Todėl sveikintina yra Europos Komisijos sumanaus reguliavimo iniciatyva, kuria siekiama įvertinti, kaip Europos reguliaciniai teisės aktai veikia balansą tarp finansų sistemos stabilumo ir tvarumo bei vartotojų apsaugos tikslų ir ekonomikos augimo finansavimo galimybių.
Tačiau pirmiausia to turime siekti nacionaliniame lygmenyje. Deja, šie klausimai Lietuvoje sprendžiami vangiai. Svarbu nepamiršti, kad privačiam sektoriui ir toliau skolinimasis iš finansų įstaigų išliks labai svarbus, ypač pasibaigus ES paramos programų lėšoms. Lietuva yra vienintelė Baltijos valstybė, neturinti finansų sektoriaus vystymo strategijos. Nėra ir institucijos, kuriai šios politikos klausimai būtų oficialiai priskirti. Neatsitiktinai ir kredito bei BVP santykis Lietuvoje yra pastebimai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, o bankų turto vienam gyventojui kiekis yra dvigubai mažesnis nei Estijoje ir Latvijoje. Be efektyvaus bankų sektoriaus išlaikyti Lietuvos ekonomikos augimo finansavimo veržlumą ir konkurencingumą ateityje bus sudėtinga.
