Kaip “Omni Laiko” redakcijoje išsitarė vienas jos darbuotojų, “jei manai, kad esi kvailas, pasižiūrėk realybės šou, - ten išvysi daug kvailesnių”. Šis teiginys mums pasirodė provokuojantis ir nusprendėme sužinoti, ką apie realybės šou mano žurnalistė Aistė Stonytė ir popkultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas.
Viena iš “Arbatos klubo” kūrėjų, pramogų verslo atstovė Aistė Stonytė “Omni Laikui” sakė:
“Teiginys “jei manai, kad esi kvailas, pasižiūrėk realybės šou, - ten išvysi daug kvailesnių” yra keistas. Realybės šou, kaip ir kiekvienas šou, pirmiausia yra žaidimas, kuriame žaidėjai privalo laikytis keistų, kartais drastiškų taisyklių. Gal kartais žaidėjai atrodo juokingai, norėdami nugalėti ir dėl viliojančio prizo krečiantys nesąmones. Pagaliau kambaryje uždaryti jauni žmonės, kurie po kelių savaičių praranda realybės suvokimą, atsipalaiduoja ir padaugina sumaniai šou prodiuserių teikiamo alkoholio, ekrane atrodo gana graudžiai. O kvailumas. Juk net ir be realybės šou, kuriame realybė dalyviams išslydusi iš po kojų, kiaurą parą visi nebūname protingi. Ir net krečiame kvailystes. Bene visi.”
Popkultūros tyrinėtojas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas Artūras Tereškinas taip pat nesutiko su mums šmaikščiu pasirodžiusiu teiginiu. Jis “Omni Laikui” rašė:
“Su šuo teiginiu nesutinku. Taip, realybės šou dalyvauja ne patys protingiausi ir ne labiausiai išsilavinę žmonės, tačiau tai nereiškia, kad jie kvaili. Galima būtų sakyti, kad pati realybės šou situacija dažnai juos stato į tokią padėtį, kurioje jie turi elgtis kvailai. Pavyzdžiui, analizuoti save ir kalbėti apie tai į kamerą. Dauguma šių šou dalyvių tikrai nėra to darę. Todėl jų pastangos dažnokai skamba juokingai ir naiviai. Kita vertus, eiliniam žiūrovui tikriausiai ir nereikia aukštų bei gilių “filosofijų”, pakanka matyti, kaip suvaidinamos paprasčiausios emocijos - nuo liūdesio iki pykčio, nuo susižavėjimo iki pasišlykštėjimo. Taip kad neieškokime kvailesnių už save.”
Į kitus “Omni Laiko” klausimus: “ką manote apie realybės šou, kuriuose jų dalyviai provokuojami, žeminami, siekiama parodyti jų neigiamas emocijas: pyktį, neapykantą kitam, pavydą ir t.t. Juk kiekvienas naujas realybės šou vis labiau stengiasi apnuoginti ten atsidūrusius žmones. Ar tai nėra pavojinga žmonėms, kurie ten savanoriškai patenka?” Aistė Stonytė atsakė taip:
“Būtent savanoriškai patenka. Suprasdami, kad bus provokuojami, kad jų buitis, neprisodrinta intrigų, pavydo, pykčio ar aistros, vargu ar kam bus įdomi. Gyventi su pirmą kartą matomais žmonėmis uždaroje erdvėje - ne kiekvienas tam ryžtasi. Jei pasiryžo, matyt, turėjo tam argumentų - įsitvirtinti tame perdėm idealizuojamame pramogų verslo pasaulyje, genami noro pabūti viešumoje arba suvilioti prizo. Vieša erdvė ir keblios, prodiuserių sukurtos aplinkybės veikia, tačiau dvasinis apsinuoginimas - kiekvieno žaidėjo valioje. Prodiuseriai gali tik viltis.”
Artūras Tereškinas taip rašė “Omni Laikui”:
“Labai sudėtingi klausimai. Manau, jei žmonės veržiasi dalyvauti realybės šou, jie yra pasiruošę tai keistai vojaristinei realybei, t.y. pasiruošę būti žeminami ir manipuliuojami. Juk ne veltui dalyvaujama tose programose: dalyvius vilioja ir pinigai, ir trumpalaikė šlovė. Daugumai dalyvaujančių tikriausiai niekada ir nebūtų kitokio būdo išgarsėti: jei pastebėjote, į šias laidas dauguma žmonių ateina iš žemesnių socialinių sluoksnių, pvz.: barmenai, padavėjai, pardavėjai arba studentai, kurie yra savotiškas visuomenės tarpsluoksnis.
Žiūrint į lietuviškus realybės šou matyti, kad jiems trūksta ir dinamikos, ir aistrų, ir skandalų (bene vienintelis skandalas buvo “Akvariume 2” parodytas sekso aktas). Pavyzdžiui, kitų šalių, kad ir JAV, realybės šou daug aštresnės. Jau senokai rodytame “Didysis brolis 2” vienas gyventojas įrėmė peilį į kitos dalyvės gerklę ir grasino ją nužudyti. Televizijos kanalo “CBS Entertainment” prezidentė Nancy Tellem teisinosi: “Didžiajame brolyje” jūs matote žmogišką elgesį. Seksas ir prievarta yra to elgesio dalis... Tačiau mūsų tikslas nebuvo pateikti žiūrovams kuo daugiau sekso ir prievartos tam, kad išlaikytume šį (televizijos) žanrą gyvą”. Vadinasi, seksas ir prievarta traukia žiūrovų dėmesį ir jų neįmanoma išvengti.”
Į klausimą “ką galima pasakyti apie visuomenę, kuri ištroškusi tokių realybės šou?” Artūras Tereškinas atsakė:
“Tai visuomenė, kuriai riba tarp realybės ir nerealybės ar fikcijos yra jau seniai nusitrynusi. Tačiau dar reiktų pabrėžti, kad dauguma realybės laidų labiausiai nukreiptos ir orientuotos į jaunąją generaciją. Štai MTV programų prezidentas Brianas Gradenas yra sakęs, kad “šiandienos jaunimas nori to, kas realu ir betarpiška, kaip priešybės tam, kas fikcionalizuota. Jie sunkiau patiki (realybe)”. Galima būtų juokaujant paklausti: kas yra realiau už realybę? Tik realybės šou.”
Aistė Stonytė taip teigė:
“Visame pasaulyje didžiulių reitingų sulaukiantys realybės šou įrodo, kad žmogaus prigimtis dviprasmiška. Nors žiūrėti, kaip kažkas apsijuokia arba apsiverkia, truputį nejauku, smalsumas vis dėlto neleidžia perjungti kanalo. Realybės šou kaip ta rakto skylutė. Tik stebėti reikia ne pasilenkus, bijant, kad būsi nuvytas. Kiaurą parą ir dar tau patogiu laiku.”
