Prieš savaitę Lietuvoje nusirito lengvo susirūpinimo banga dėl tikimybės pradedančius vairuotojus apkrauti papildomų mokymų patirtimi. Tuomet net ir oficialūs pareigūnai iš Susisiekimo ministerijos užsiminė, kad tai būtų pernelyg didelė finansinė našta vairuotojams. Juk vairuotojo pažymėjimas XXI a. lietuviams yra tikrai ne prabanga, o kasdienis aktyvaus gyvenimo atributas.
Tiesa, kartais sakoma, kad mūsų krašte vairuotojo pažymėjimas jau tampa ne taip lengvai įkandamu „gėriu“ – kursai, praktinio vairavimo pamokos ir egzaminai gali kaip reikiant išbalansuoti bendrą statistinės šeimos biudžetą. O kokia situacija svečiose šalyse, ar daug pasaulyje vietų, kur pasą išstumti baigiantis dokumentas yra sunkokai įkandamas? O svarbiausia, kodėl taip yra?
Kaip viskas prasidėjo
Senų seniausiai, dar 1888 metais, savo benzinu ir tepalais smirdantį išradimą užpatentavęs Karlas Bencas pareikalavo, kad tokių „velnio vežėčių“ vairuotojams būtų išduodamas specialus dokumentas – leidimas. Tų laikų valdininkai patenkino automobilių ir automobilizmo „tėvo“ valią. Bėgant laikui keitėsi tik reikalavimai vairuojantiems, keitėsi amžiaus ir kitokių pastangų cenzas visiems norintiems patekti į važiuotos žmonijos dalies klubą.
XX a. pradžioje Vokietijoje užteko gebėjimų užvesti automobilio variklį ir mokėti pajudėti iš vietos, 1920 metais Prancūzijoje būsimus vairuotojus jau pradėjo kankinti apsisukimo pratimais, o jau ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vairuotojo pažymėjimai Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos institucijoms tapo banalia rutina – tai tapo masiniu reiškiniu. Tokiu masiniu reiškiniu, kad dar praėjusio amžiaus viduryje, vairuotojo pažymėjimai daug kur tapo pasui alternatyviu dokumentu.
Daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių vairuotojo pažymėjimas nėra tik popiergalis, leidžiantis sėsti prie vairo – tai tikrų tikriausia alternatyva pasui. Taip yra Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje. Ten žmogus be vairuotojo pažymėjimo yra jau ne žmogus, t.y. tokiam individui kiltų nemažai problemų net kasdienėse situacijose.
Liberalioji Amerika
Jungtinėse Valstijose sunku įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Todėl ten įmanoma prie vairo sėsti sulaukus 14 metų. Tiesa, tai įmanoma ne visur, o tose šalies valstijose, kur yra mažas gyventojų (ir automobilių) tankumas. Tai Aliaska, Montana, Ajova, Pietų Dakota ir t.t. Čia užtenka gauti tik vadinamąsias „mokyklines teises“ išlaikius vien tik teorinių žinių egzaminą. Tiesa, tokių vairuotojų galimybės būna ribotos – negalima vairuoti automobilių su priekabomis, sunkvežimių, negalima vežti žmonių ar važinėti tamsiu paros metu.
Sulaukus šešiolikos metų, turintieji „mokyklines teises“ gali gauti vadinamąjį ribotą vairuotojo pažymėjimą su didesnėmis galimybėmis. Na, o svarbiausia tai, kad 18 metų sulaukę amerikiečiai jau turi visai padorų vairavimo praktikos bagažą. Beje, tapti vairuotoju JAV kainuoja palyginus nebrangiai.
„Prieš 20 metų į Ameriką aš atvažiavau visai ne kaip vairuotojas – tuo laiku aš buvau santvarkų lūžiuose pasimetęs jaunutis Maskvos televizijos ir radijo simfoninio orkestro smuikininkas, kuris išvažiavo laimės ieškoti svetur. Panašu, aš buvau pernelyg prastas muzikantas, nes nusprendžiau, kad man reikia tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Tokiu aš tapau, dabar net dirbu ne kaip samdinys, o pats sau, kaip vadinamasis „owner-operator“. Taigi, esu Amerikos tolimųjų reisų vairuotojas, kuris kabinoje klauso Čaikovskio ir Rachmaninovo muzikos. O svarbiausia, kad greitkelių ir sunkiasvorių profesionalu aš tapau be jokių didelių skausmų. Tai buvo 30 praktikos ir 36 teorijos valandos, plius 200 dolerių. Taip buvo prieš dvidešimt metų, taip yra ir dabar. Viskas paprasčiau nei paprasta“ – pasakoja krovinius „Fedex“ kompanijai po Jungtines Valstijas vežiojantis išeivis iš Rusijos Vadimas Vertas.
Jei vertinti šalies BVP ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimo kaštų santykį, JAV yra ta valstybė, kur šis dokumentas yra pats prieinamiausias. Tuo tarpu Europoje šis prie vairo sėsti leidžiantis popierėlis kainuoja gerokai brangiau.
Europa: sunkiausia – britų salose
Europoje – kita tvarka. Ar žinote, kad Didžiojoje Britanijoje nereikia su savimi vežiotis vairuotojo pažymėjimo? Jį britų salose reikia pristatyti policijos pareigūnams į nuovadą nebent tada, kai kyla ginčų dėl KET pažeidimų.Nieko nuostabaus – pirmoji vairavimo mokykla Didžiojoje Britanijoje duris atvėrė daugiau nei prieš šimtą metų. Ilgametes tradicijas būsimi vairuotojai čia pastebi iš karto – 50 klausimų per 57 minutes, maksimali klaidų riba yra tik 14 proc. O kur dar 14 minutės trukmės vaizdo reportažų, pagal kuriuos egzaminuotojai nustato pasirengimą kasdienėms situacijoms gatvėse?
Kitose Europos valstybėse visas mechanizmas paprastesnis, bet principai lieka tie patys – dėmesys būsimų vairuotojų pasirengimui yra itin didelis. Todėl verkti, kad Lietuvoje būsimi vairuotojai yra skriaudžiami, – tikrai negalima.
Daugumoje Europos valstybių galioja panaši tvarka. Vertinant pagal BVP ir išlaidų vairuotojo pažymėjimams santykį, brangu net tokiose valstybėse, kaip Vokietija ar Prancūzija. Pati egzaminų sistema čia reikalauja rimto pasiruošimo, skiriasi tik nacionaliniai niuansai.
„Man tenka susidurti su įvairios kompetencijos, iš įvairių šalių kilusiais vairuotojais. Tačiau pastebėjau, kad mažiausiai problemų mano mokymų kuruojamoje srityje yra su skandinavais – jie dar laikydami teises turi išklausyti privalomą vairavimo slidžiuose keliuose mokymų kursą. Tai ne kokiems šveicarams privalomas Raudonojo Kryžiaus privalomas medicininės pagalbos kursas. Juk prevencija yra geriau nei pasekmių šalinimas “, – juokiasi Airijoje ekstremalaus vairavimo instruktoriumi dirbantis Tomas Žukauskas.
Dėmesys jauniems – visur
Daugumoje Europos valstybių leidžiama vairuoti visaverčius automobilius asmenims nuo 18 metų. Tiesa, išlaikius teorijos egzaminą daug kur galima sėsti prie vairo ir 16 metų, tiesa, tik tuo atveju, jei šalia sėdi „visateisis“ vairuotojas. Nenusižengę jaunieji vairuotojai vėliau gauna pažymėjimus, o nuodėmingieji – išlaidauja ir kankinasi perlaikydami egzaminus.
Mūsų šalyje Vyriausybė birželio pabaigoje pritarė Susisiekimo ministerijos siūlymui dėl finansinių sunkumų atsisakyti nuostatos išduoti vairuotojams laikinus pažymėjimus ir papildomai mokyti visus pradedančiuosius vairuotojus praktinio vairavimo centruose.
„Papildomas vairuotojų mokymas turi būti ne privalomas, o tik prevencinė auklėjamoji priemonė. Todėl papildomus mokymus turėtų baigti tik nedrausmingi vairuotojai, kaip jau yra dabar, o ne visi laikinų pažymėjimų turėtojai“, – yra sakęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.
Pasak ministro, vairuotojų papildomų mokymų organizavimas praktinio mokymo centruose būtų per didelė finansinė našta visiems pradedantiesiems vairuotojams. Dėl to Susisiekimo ministerija siūlo atsisakyti nuostatų, kad pradedantiesiems vairuotojams išduodamas tik 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį vairuotojas gali pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą tik užbaigęs papildomus vairuotojų mokymus. Taip pat siūloma atsisakyti nuostatos, kad vairuotojų papildomas mokymas turi būti organizuojamas tik praktinio mokymo centruose.
