Neseniai Tėvynės Sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mūsų teismus įvardino kaip grėsmę valstybei, numatydamas netgi „galutinį demokratijos saulėlydį“. Tuomet profesorius garsiai pavadino teisėjus „sovietine teisėjų nomenklatūra“, įvardindamas juos, kaip vieną trikampio kraštinę. Kitos dvi – „kompartijos ir komjaunimo elito, išėjusio į verslą ir viršininkus, nomenklatūra“ bei „kagėbinė nomenklatūra“. Pirmosios dvi kraštinės siekia revanšo per trečiąją – teisėjus.
Gal profesorius išsakė pernelyg kategoriškus vertinimus? Po tokių garbaus pirmojo mūsų šalies faktinio valstybės vadovo žodžių turėjo kilti kažkokia reakcija. Juk rimtais ir pasvertais žodžiais prabilta apie tiesiogines grėsmes mūsų valstybės egzistavimui. Tačiau reakcijos nebuvo. Konservatoriai toliau ramiai darbuojasi valdančiojoje koalicijoje, kartais susirinkę pasikalba apie tai, kad reikia imtis reformų, pvz. reformuoti VSD. Kol kas kalbomis viskas ir baigiasi. Leo LT berods reformuos, tačiau tik Išrinktąjai Prezidentei paspaudus.
Taigi, ar egzistuoja teisėjų klanas? Atsakymas atėjo iš gana netikėto šaltinio. Kaip kažkada valstybininkas Mečys Laurinkus, pravarde „Miečka“ turėjo drąsos viešai patvirtinti, kad valstybininkų klanas egzistuoja ir būtent jis formavo užduotis VSD, dabar prabilo vienas iš teisėjų.
Gintautas Kaulakis, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkas, Teisėjų asociacijos valdybos narys „Akistatai“ tiesiai, be užuolankų pareiškė: „O kas yra klanas? Žmonių grupė, kuriuos vienija bendri interesai. Tai tokių klanų pilna Lietuva. Politikų klanas, žurnalistų klanas, verslininkų klanas...” Ėmė žmogus ir pasakė, kad klanų mūsų šalelėje daug. Suprask, vienas iš jų – teisėjų klanas. Atseit, viskas normalu, “vsio zakonno”. Klanas – lyg kokia profsąjunga ar profesinis susivienijimas.
Garbiam teisėjui derėtų paaiškinti, kuo skiriasi klanas nuo asociacijos. Asociacija veikia legaliai, o klanas – nelegali šešėlinė struktūra be struktūros. Kaip mafija. Jei klanas būtų legalus, turėtų užsiregistruoti registrų centre, turėtų savo antspaudą bei valdymo organus. Kam reikalingos šešėlinės struktūros? Akivaizdu, kad spręsti šešėlinius reikalus. Tokie reikaliukai, jeigu ir negali būti kvalifikuoti kaip nusikaltimai pagal Baudžiamąjį Kodeksą, tikrai prasilenkia su valstybės pareigūnų ar teisėjų etika bei morale.
Tačiau juk teisėjas viską supranta, jis kvalifikuotas teisininkas. Negali nesuprasti. Ir vis dėlto nesislapstydamas rėžia – taip, mes egzistuojame! Atseit, visi tokie. Ne visi, gerbiamas teisėjau. O kad klanų Lietuvoje ne vienas, mes ir be jūsų žinome. Matome ir tai, jog kartais klanų atstovai net nebesislapsto.
Tačiau tai akivaizdu ir be pono G.Kaulakio įžvalgų. Administracinis teismas seniai yra tapęs nomenklatūros tarnu ir Lietuvos gėda. Jei specialiosios tarnybos dar nežino, tegu kreipiasi į žurnalistus, jiems galima būtų papasakoti schemą, kaip Temidės tarnams perduodamos pakišos už vieną ar kitą sprendimą. Tai daugiausia liečia verslo struktūrų ginčus. Būtent tokiu būdu administracinį teismą „laimėjo“ vienas dabar labai aukštas pareigas užimantis politikas, tuo metu sukęsis šou versle. Tik kažin ar jis norės ką nors prisiminti...
Kiek suprantu, apie šias schemas VSD tikrai žino. Tačiau galimai sąmoningai leidžia veiksmui vykti. O reikiamu momentu ateina ir pasako: mes viską žinome, jei nedarysite taip ir taip – viešinsime. Štai čia ir išgaruoja visas teismo nepriklausomumas. Atlikus keletą tokių užsakymų, sistema susicementuoja. Teisėjų du kartus raginti nebereikia. Tuo pačiu, jie žino savo galimybių ribas. Yra bylos, kuriose galima „imti“, yra kitos bylos, kuriose būtina atlikti politinį užsakymą. Taip ranka ranką plauna.
Paskutinis Administracinio teismo šedevras – nutarimas dėl bylos nutraukimo Seimo nariui konservatoriui Arvydui Vidžiūnui. Čia jau kvepia Samuelio Beketo plunksnos verta absurdo drama, o tiksliau - pasibjaurėtinu pataikavimu valdžiai. Toks teismas jau nebepagydomas – jis turi būti išformuotas.
Kol kas dar ganėtinai laisvi išlieka bendrosios jurisdikcijos teismai, tačiau vėžys pamažu plinta ir čia. Teismų vadovai vis labiau diktuoja sprendimus teisėjams. Iš anksto priimami „politiniai“ sprendimai vienoje ar kitoje byloje. Teisėjui belieka sprendimus įforminti ir pagrįsti teisiniais argumentais. Vargšelė trypiama teisė su visais savo principais kol kas viską iškenčia.
Vytautas Landsbergis rašo, kad „ teisėjų partija ir teismų sistema, į kurią galimai įmontuojamas Konstitucinis Teismas, valstybėje besireiškianti kaip politinė valdžios jėga – tai Lietuvos demokratijos pabaiga. Noriu, kad mes tai matytume ir nekištume galvų į smėlį.”
Ką čia ir bepridursi. Vėžys plinta, pereidamas į atvirą formą. Klanų atstovai nebesislapsto. Silpna, metastazių nualinta valstybė beveik nebesipriešina, tyliai priimdama klanų jai numatytą lemtį.
O šie, matyt, nesupranta, jog žuvus organizmui žūsta visos lastelės, tiek sveikos, tiek vėžinės. Atrodo, jog pabaiga vis artėja. Belieka tikėtis, kad seno pabaiga taps kažko naujo pradžia. Tačiau šis merdėjimas gali būti labai ištęstas laike. Ligonis mirti nenori, o išgyti jau nebegali?
