Tai – antroji interviu dalis. Pirmoje interviu dalyje aptarėme, kas kokie mokslo įrodyti 9 veiksniai gali padėti prailginti sveikus gyvenimo metus, pagerinti jo kokybę, padidinti gyvybingumą ir darbingumą. Tekstą galite skaityti paspaudę čia.
Kiek senėjimui turi įtakos genai – turbūt ne visada paprasta prailginti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę vien gerai maitinantis ir išvaikštant reikiamus žingsnius?
Yra manoma, kad 20–30 proc. senėjimas priklauso nuo genų, apie 40–50 proc. – nuo gyvensenos stiliaus ir likę 10 proc. – nuo medicinos, gydymo. Taigi pakalbėjome tik apie pusę, o ketvirtadalis tenka genetikai. Nors šioje srityje irgi daroma daug mokslo atradimų, dirbama su genų žirklėmis ir pan.
Atrodo, į darbus ir įvairias veiklas įsisukusiam žmogui nėra laiko bandyti įtraukti tiek daug sveikos gyvensenos komponentų, tad neretai pasirenkama geriau nieko nekeisti...
Viso to, ką išvardijau, reikėtų bendrai žmonijai, kiekvienam visko įgyvendinti nereikia. Jei žmogus taikys daugiau fizinio aktyvumo, mažiau prireiks kūno grūdinimo – šildymo (pirties) ir šaldymo, mažiau gali prireikti ir pozityvių treniruočių, sąmoningo dėmesingumo (mindfulness), net mažiau reguliuoti mitybą.
Jei mažiau judi, gal daugiau pridėsi pirties, įjungsi senolitikus, jei kojas skauda, negali tiek judėti. Šie dalykai vienas kitą kompensuoja – pirtis šiek tiek kompensuoja judėjimą, probiotikai, senolitikai, vitaminas D – judėjimą, ideali mityba šiek tiek kompensuoja judėjimą, judėjimas – mitybą.
Kartais žinome tokių atvejų, kai žmogus šiek tiek juda, šiek tiek mąsto, mitybą šiek tiek prisižiūri, šiek tiek – ne, miega kaip visados, bet yra pozityvus ir nugyvena 100 metų. Taigi tinkamas nusiteikimas gali turėti labai didelę reikšmę.
Šiandien senėjama greičiau ar lėčiau?
Galima sakyti, kad šiais laikais yra daugiau ilgaamžių žmonių ir apskritai ilgaamžiu tapti sąlygos palankesnės?
Taip, ilgaamžių daugėja, mačiau nemažai tyrimų Lietuvoje ir visame pasaulyje, žinome išskirtinį Okinavos regioną Japonijoje. Anksčiau iš viso išskirti 5 regionai, kur gyvena daugiausiai šimtamečių. Dabar atsirado dar keli regionai, kur kitur pasaulyje padaugėjo tokių ilgaamžių. Aišku, šimtamečių padaugėjo ir dėl puikios medicinos, ir dėl gyvensenos stiliau, gyvenimo gerovės. Prisiminkime, dar seniau gyvenimo trukmė apskritai buvo mažesnė.
Ar žinoma mokslinių tyrimų, kaip keičiasi pats senėjimo procesas? Viena vertus, pastebima, kad dabartiniai paaugliai kitąkart, atrodo, fiziškai subręsta greičiau. Kita vertus, pažvelgus į senelių ar tėvų nuotraukas, neretai jie atrodo vyresni, lyginant su šių dienų vienmečiais. Galima teigti, kad šiandien senstama greičiau ar lėčiau?
Taip spekuliuoti negalėčiau, nes čia yra be galo sudėtingi genetiniai dalykai. Vienareikšmiškai žinau, kad tinkama gyvensena gali pagerinti genų sveikatą, stabilumą ir prailginti gyvenimą ir sulėtinti senėjimą. Tad, viena vertus, taip genų senėjimą sulėtiname. Bet yra pilna įvairių tyrimų, kad gyvensenos sąlygos pagreitina organizmo subrendimą. Bet tai nereiškia, kad jis greičiau suaugs ir pasens.
Kūnas gali pasenti greičiau nei protas?
Ar yra taip, kad kokie nors organai ar organizmo sistemos sentų greičiau, imliau reaguotų į tuos neigiamus aplinkos procesus?
Šiais dalykais mokslininkai labai domisi – tai vadinamoji individualioji medicina, įsivertinimas, kokios yra tavo silpnosios dalys. Vienų silpnoji vieta yra širdis, kitų – plaučiai, vėžys, dar kitų – nutukimas. Yra žinoma, kad apie 50–60 metus pirmiausiai reikia pasisaugoti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, tada širdis pradeda reaguoti į tai, kaip gyvename, imame mažiau judėti. Jei sėkmingai peržengiame šią ribą, su metais pradeda atakuoti neurodegeneracinės ligos – Alzheimerio liga, demencijos ir t.t. Bet daug kas individualu – ir raumenys visų ne vienodi, organai nevienodai sensta.
O, pavyzdžiui, gali kūnas greičiau pasenti nei protinis pajėgumas?
Spekuliuoti tuo sunku, bet geras klausimas, kas greičiau pasensta. Smegenys tai pat labai sensta – su metais mažėja neuronų skaičius. Jie yra labai plastiški, juos galima atnaujinti, bet po 65–70 metų jau pradeda mažėti neuronų skaičius, ir raumenys, ir širdis – visas kūnas greičiau linkęs tolygiai, suderintai senti. Vargu ar bus taip, kad visas kūnas paseno, o kažkas dar bus labai sveiko.
Jei nuo jaunumės nepavyko laikytis jūsų įvardijamų sveikos gyvensenos komponentų, jau būnant 60-ies ir vyresniame amžiuje ne vėlu pradėti to imtis?
Jei pradėsime nuo jaunystės, vaikystės gyventi prisižiūrint, tada mūsų kūnas, jei bus teisingai eksploatuojamas, ilgiau tarnaus. Bet jei jį pradedame saugoti ir nuo 60–65 metų, tai šimtai tūkstančių tyrimų patvirtina milžiniškas naudas. Niekada nėra vėlu pagerinti savo gyvenimą. Be abejo, jei jau užklupo ligos, jei jau apleidžiame širdį ir širdies nepakankamumas išsivystė – vėlu. Jei jaunystėje būtume neapleidę sveikatos, sportavę, judėję, prisižiūrėję mitybą, greičiausiai nebūtų to buvę. Bet mūsų organizmas yra plastiškas ir daugeliu atvejų šiek tiek galime pakovoti prieš tas ligas.
Daug ką gąsdina senatvinės ligos – Alzheimerio, kitos demencijos. Ar laikantis sveikos gyvensenos veiksnių šias ligas galima nutolinti?
Deja, šioms ligoms didžiausia yra genetikos įtaka. Gyvensenos stiliaus indėlis čia daug mažesnis nei genų, šeimos, giminės linija. Esu matęs ir tokių publikacijų, kad gyvensena, pavyzdžiui, mokymasis turi įtakos Alzheimerio ligai pasireikšti 6 proc., judėjimas ir mityba – 2–3 proc. Taigi tik kiek nedaug, o genetikos vaidmuo žymiai didesnis.
Kartais žinome tokių atvejų, kai žmogus šiek tiek juda, šiek tiek mąsto, mitybą šiek tiek prisižiūri, šiek tiek – ne, miega kaip visados, bet yra pozityvus ir nugyvena 100 metų.
Štai kodėl, kai vedu paskaitas ir dažnai žmonėms parašau, kad kovojant su demencija, Alzheimerio liga, labai sveika judėti – viskas čia teisybė, bet žmonės labai dažnai net pasipiktinę rašo, kad visą gyvenimą judėjo, tą ir tą darė, bet Alzheimerio ligos vis tiek neišvengė. Tai reikia suprasti, kad sveikos gyvensenos įtaka šioms ligoms yra daug mažesnė.
Sveiką mitybą, judėjimą pakeis tabletės?
Kalbant apie mitybą, daug žmonių nori savo racioną dar kažkuo papildyti, ieško papildų, visokių kitokių aktyvių medžiagų. Minėjote, kad išties yra naudingų dalykų, bet kaip kitą kartą neužkibti ant marketingo triukų?
Minėjau, kad remiantis gerais įrodymais, kai išsitiri savo gerąsias bakterijas, vitaminą D, kitus vitaminus, uždegiminiams procesams, oksidacinio streso lygiui mažinti protingai vartojami preparatai vienareikšmiškai nepamaišys. Tai ir probiotikai, vitaminas D, Omega 3, vadinamieji natūralūs „vaistai“ – senolitikai: kvercetinas, resveretrolis, berberinas, kurkuminas, fisetinas. Bet reikia žinoti, reikia to ar nereikia – kad tai nebūtų tik mados reikalas, suvok, vartosiu vien dėl to, kad kiti apie tai šneka.
Žinau, kad tokių žmonių, kurie būna labai aktyvūs, klausosi, mokosi ir išgirdę, jog reikia vartoti aukščiau minėtas medžiagas ir vitaminus, ima ir viską vienu metu vartoja. Tačiau ir tyrimų tokių nėra, kaip kompleksiškai visa tai vartoti. Tada reikia pristabdyti arklius – niekas nėra to įrodęs, ir visko vienu metu greičiausiai bus per daug.
Taigi imantis gyvensenos pokyčių dažnam pravers ir specialisto – gydytojo, trenerio – patarimas?
Nešališką patarimą visada protinga turėti, nes mes dažnai renkamės neracionaliai. Jei fizinis aktyvumas stiprina sveikatą, labai dažnai prieisime prie begalinio didelio fizinio aktyvumo. Jei išgirstame, kad sveika retkarčiais pabadauti, prieisime prie ilgo, jau kenksmingo badavimo. Jei išgirstame, kad sveika eiti į pirtį, tai turėsime ilgą, kelių valandų buvimą pirtyje. Jei išgirsta, kad gerai kūną grūdinti vėsiu vandeniu, tai nusprendžia iškart pulti į šaltą eketę. Žmonės labai dažnai, ypač emocijos, streso pagauti, priima neracionalinius, emocinius sprendimus, tad visada vertinga pagalba iš šalies.
Esate užsiminęs ir apie tikrai stebuklingai skambantį dalyką – kuriamus vaistinius preparatus, kurie net galėtų atstoti mitybą, sportą. Kaip tai galėtų veikti?
Tai būtų jau minėtieji senolitikai. Pavyzdžiui, fisetinas, reverestrolis, kukurminas, kvarcetinas (jo yra ir svogūnuose, vynuogėse, obuoliuose, braškėse, šilauogėse). Visa tai padeda gerai kovoti prieš vėžines ląsteles, oksidacinį stresą, nutukimą, uždegimą, genų nestabilumo mažėjimą, ląstelių mirtį, gerina ląstelių išvalymą, stiprina kaulus, raumenis, širdį, odą, gerina smegenų sveikatą. Tai visi tie super stebuklai, eliksyrai ir yra pavadinti senolitikais. O patys geriausi mokslo ištirti senolitikai yra labai sveiki, bet vėlgi jų nereikia visų iš karto.
Žmonės labai dažnai, ypač emocijos, streso pagauti, priima neracionalinius, emocinius sprendimus, tad visada vertinga pagalba iš šalies.
Prie tų stebuklingų priemonių pridedamas ir šalto spaudimo alyvuogių aliejus. Taip pat dar pridėčiau ir minėtąjį vitaminą D, probiotikus ir Omega 3. Be to, mokslininkai jau kuria patogias funkcines tabletes, kur vienoje vietoje būtų visų šių gerųjų medžiagų po truputį – tiek, kiek reikia, kad nereikėtų ant stalo pasidėti 10-ies skirtingų, o vieną, kuriame būtų visų tų medžiagų. Jau dabar pradėti gaminti tokie kompleksai.
Anksčiau išskyrėte ir tabletės, kurios galėtų atstoti sportą.
Tie įvardyti senolitikai būtų mimetikai papildai-pakaitalai, kurie iš dalies galėtų kompensuoti, jei trūksta judėjimo. Judėjimas kovoja prieš oksidacinį stresą, uždegimą ir daug kitų veiksnių, tai yra papildai mimetikai, kurie šiek tiek pamėgdžioja judėjimą. Ir, kaip minėjau, pirtis ir kūno grūdinimas taip pat pamėgdžioja judėjimą. Kaip ir gyvenimo džiaugsmas ir gyvenimo prasmė tai pat pamėgdžioja, nes mūsų organai gauna pastiprinimą ne vienu būdu – ne vien judant, bet ir per mitybą, džiaugsmą, šilumą – šaltį, tempimo pratimus ir daug kitų dalykų.
Politikai turi prisidėti ir prie socialinio, psichologinio užterštumo
Atrodo, žmogaus rankose – nemažai įrankių sveikatai pagerinti. Tačiau kiek esame pajėgūs valdyti aplinkos veiksnius – didėjantį užterštumą, chemizaciją, tai, kaip užauginamas maistas?
Tai vienareikšmiškai turi įtakos, tik tai jau šiek tiek išeina už mano domėjimosi intereso ribų. Tačiau esu nemažai domėjęsis, kokią įtaką turi užterštas vanduo, oras, maisto produktai. Kai skaitai, kaip įvairūs veiksniai padeda kovoti prieš Parkinsono ligą, tai didžiausia rizika yra pesticidai. Yra tyrimų, kad labiausiai Amerikoje šia liga serga žemdirbiai, kurie dažnai būna tarp tų chemikalų.
Gal turėtų būti daugiau ir valstybės indėlio pasirūpinant žmonių sveikata? Esate pastebėjęs, jog mitas, kad politikai rūpinasi žmonių sveika mityba...
Taip, kad būtų sveikas maistas, oras, žemė nebūtų užteršta, visas pasaulis su tuo kovoja, bet nelabai gaunasi. Politikai turi prisidėti ne tik prie oro, žemės, klimato užterštumo klausimo, bet ir prie socialinio, psichologinio užterštumo, kad viešojoje erdvėje būtų keliama mažiau streso ir būtų daugiau pozityvumo. Daugiau ir medijos kanalais turėtų būti transliuojamas džiaugsmas, galėtų kažkaip apraminti, viltį suteikti, mokyklos, universitetai turėtų daugiau mokyti gyvensenos. Visa mūsų aplinka, kultūra turi būti pozityvi, sveika. Jei kultūra nebus sveika, tai ir kūnas nebus sveikas. Sveikoje gyvensenoje neužteks vien judėjimo.
Esate minėjęs, kad didelių valstybių, pavyzdžiui, JAV, patirtis rodo, jog net politikai įvairias lengvatas sudaro „įvairioms jėgoms“, kurios mažina fizinį aktyvumą ir skatina naudoti nesveiką maistą. Ką turėjote omenyje?
Europoje, Skandinavijoje ir kitur pasaulyje yra priimtina pigi infrastruktūra, pavyzdžiui, baseinus apmoka miestas, savivaldybė, beveik veltui žmonės gali eiti į baseiną, daug bėgimo takų. Sveikatinimo politika turėtų visur būti skatinama, pigi ir prieinama, kad pirtys, baseinai, žalios vejos žmonėms nekainuotų. Daug kas suko galvą, gal mokesčius sumažinti, taikyti lengvatas, ekologiškas maistas galėtų būti pigesnis.
Ką profesorius Albertas Skurvydas pats yra įtraukęs į savo kasdienybę, siekdamas išlaikyti ilgaamžiškumą?
Turiu sąžiningai pasakyti, kad visų dalykų laikytis dar nepavyksta, nes dar palyginus neseniai apie naujas sritis ir sužinojau, nes viskas, nauji mokslo atradimai auga kaip ant mielių. Bet kelis, du tris veiksnius, pavyzdžiui, fizinį aktyvumą tikrai taikau. Einu pasivaikščioti per savaitę 3–4 kartus po valandą. Protą vienareikšmiškai treniruoju, kiek ir pabadauju, ir vitaminą D išsityriau, ir vieną kitą senolitiką bandau. Bet, turiu pasakyti, kad dar reikėtų kiek pakeisti maistą – miltinių produktų, pyragaičių atsisakyti (šypteli).
Viskam reikia disciplinos, palaipsniui įvesti ir laikytis režimo, kad tai taptų ne sunkumu, o įpratimu. Nėra jokio sunkumo po kelių valandų protinio darbo eiti pajudėti. Pirmadieniais jau 40 metų žaidžiu futbolą – tradicija, galiu ar ne, bet einu ir pajudu.
Dėkoju už pokalbį.
Koks tas gyvenimas jau to šimtamečio egsistavimas, nenorėčiau tiek gyventi.
