Kaip ir turi būti, metų viduryje pirmininkavimą Europos Sąjungoje iš Čekijos perėmė Švedija. Kaip kažkada JAV valstybės sekretorius H.Kissingeris, ieškojęs kam prireikus reikia skambinti Europos Sąjungoje, taip ir dabar visi suinteresuotieji turi braukti čekų ministrų telefonus ir įrašyti švedų.
Aukščiausios valdžios keitimasis kas pusmetį toli gražu nereiškia, kad dukart per metus ES institucijose tvyro chaosas, permainos ir kontrpermainos. Tvarką ir stabilumą čia užtikrina santykinai geras jau sutartų dalykų įgyvendinimas ir unikalus nuolatinio konsultavimosi bei kompromisų ir konsensuso paieškos mechanizmas.
Unijoje pirmininkaujanti valstybė vadovauja svarbiausios ES institucijos – ES tarybos – darbui. Jos pareigūnai rengia ir pirmininkauja Tarybos veiklai visais lygiais, pradedant darbo grupėmis ir baigiant devyniais Tarybos formatais (pagal ES šalių narių ministrų, sudarančių Tarybą, atsakomybės sritis), taip pat atstovauja Tarybai ryšiuose su Europos Parlamentu ir kitomis ES institucijomis. Pirmininkaujanti valstybė taip pat atstovauja ES santykiuose su likusiomis pasaulio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Panašiai kaip ir kitoms šią funkciją vykdžiusioms ES šalims Švedijai teks surengti virš trijų tūkstančių įvairiausių susitikimų ir posėdžių (visi jie, išskyrus nenumatytus atvejus, jau, žinoma, parengti). Dauguma jų vyks Briuselyje ir Liuksemburge, bet keli šimtai renginių (neformalūs ES ministrų susitikimai, įvairūs seminarai ir konferencijos) bus surengti Švedijos miestuose – nemažam jų viešbučių ir restoranų savininkų džiaugsmui.
Kas bepirmininkautų unijoje, prioritetų sąrašas jau nuo seniau aiškus, apibrėžtas ir gan banalus. Švedijos valia tie prioritetai galės būti savaip rikiuojami, o pati Švedija ne tik galės, bet ir privalės teikti pasiūlymus sprendimams.
Pirmas iš svarbiausiųjų prioritetų – pastangos ekonomikos krizei įveikti. ES indėlis čia būtų bandyti sutelkti valstybes nares bendram veikimui – siekiant gauti sinerginį efektą. Priemonės krizei įveikti jau apibrėžtos ir įgyvendinamos. Švedijos uždavinys - pasiūlyti tinkamiausią pasitraukimo strategiją, t.y. priemones, kaip vėl suvaldyti (subalansuoti) biudžetus, išsaugoti socialinės apsaugos sistemas ir dar paskatinti ekonomikos augimą, kai ES narės susikūrė tokius didžiulius viešųjų finansų deficitus ir įsuko valstybės skolos didėjimo smagratį.
Antras prioritetas – ES ekonomikų globalinio konkurencingumo skatinimas. Verkiant reikia reformuoti darbo rinką su jos šios dienos ir rytdienos ekonomikos neatitinkančia profesine struktūra bei pasyviomis nuostatomis, gyvybiškai būtina (taip, didžiulių biudžeto deficitų ir, vadinasi, būsimų didžiulių išlaidų, aptarnaujant tą išaugusį įsiskolinimą sąlygomis) plėsti ir skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas visoje ūkinėje veikloje, labai svarbu keisti taip sunkiai pasiduodantį reformoms švietimo ir profesinio mokymo sektorių. Visa tai apibendrintai išreikšta Lisabonos strategijos priemonėse; Švedijos užduotis bus rengti strategijos, kuri baigiama – su tik pusėtina sėkme - įgyvendinti 2010 metais, tęsinį.
Kova su klimato kaita – dar vienas švedų prioritetas, padiktuotas ruošimusi gruodį Kopenhagoje vyksiančiai tarptautinei konferencijai, kurioje bus svarstomi tikslai ir įsipareigojimai, įgyvendintini po Kioto protokolu numatyto 2012 metų termino. ES visada laikė save aplinkosaugos lydere; ką jį pasiūlys – sau ir kitiems – Kopenhagoje?
Išorės santykių srityje Švedija pasistengs, kad Europos vadovų tarybos spalio mėnesio susitikime būtų aprobuota ES Baltijos jūros strategija – potencialiai perspektyvus Lietuvai dalykas.
Santykių su Rusija klausimu Švedija gan melancholiška, galimybių ką nors daugiau nuveikt esamomis sąlygomis ji nemato; bus siekiama, skelbia ji, išsamaus ir atviro dialogo bei pažangos derybose dėl naujos plačios sutarties. Taip pat svarbu tęsti dialogą dėl žmogaus teisių, bendros kaimynystės ir įšaldytų konfliktų.
Visi šie svarbūs tikslai pridengia keletą kitų, svarbesnių problemų.
Pirmoji iš jų – kaip suderinti ūkinį mechanizmą, kuris tinkamai veikia tik jei didėja vartojimas, su vis stipriau keliamomis idėjomis pristabdyti prasmę prarandantį vartojimo augimą, ieškoti saiko, tobulinti vartojimo struktūrą ir gal net – o siaube! – apmažinti vartojimą.
Švedai čia gali šį ir tą patarti. Jie ką tik paskelbė rekomendacijas savo piliečiams mažiau valgyti mėsos ir ryžių, nes šių produktų gamyba didina šiltnamio dujų emisiją, kadangi pagamina daug metano, kuris net 20 kartų labiau nei anglies dvideginis kelia klimato temperatūrą.
Ar tikrai rinkos mechanizmas taptų negyvas, jei nepaliaujamas vartojimo didinimas nustotų būti jo pagrindine varomąja jėga? Tai labai geras klausimas būtent Europos Sąjungai, nes ir ji pati yra drąsios idėjos rezultatas.
Antroji problema – demokratijos likimas. Mums Lietuvoje kol kas atrodo normalu, kad kiekviena stambi lietuviškojo kapitalo grupė turi po nuosavą televiziją, dienraštį ar/ir portalą. Ir kitose ES šalyse žiniasklaida jau dažniausiai yra stambiojo kapitalo rankose ir bombarduoja klientūrą selekcionuotomis idėjomis ir nuostatomis. Švedai patys susizgribo, kad visa jų didžioji žiniasklaida yra vos trijų savininkų rankose. Bet jie – švedai, todėl, pavyzdžiui, nuo seno valstybės lėšomis remia kiekvieno miesto antrą didžiausią dienraštį. Vardan demokratijos, vardan skirtingų nuomonių išraiškos.
Europos komisijos narė, atsakinga už konkurenciją, neseniai sučiupo už rankos nusikaltėlius, t.y. Švedijos valdžią. Taip, Komisija pripažįsta, paskelbė ponia Neelie Kroes, žiniasklaidos pliuralizmo svarbą diskusijoje kultūros, demokratijos ir viešosios politikos klausimais. Tačiau, pasakė ji šventą tiesą, „laikraščio leidimas taip pat yra komercinė veikla ir Komisijos pareiga yra užkirsti kelią konkurencijos ir verslo iškraipymams, atsirandantiems dėl tokių subsidijų.“
Pagal dabartinius kanonus ji visiškai teisi – jei verslo taisyklės kertasi su demokratijos palaikymo taisyklėmis, tai pirmenybė turi būti teikiama verslo taisyklėms. Bet tai yra tikras iššūkis demokratijos tradicijomis besigiriančiai Europai.
Tai ne egzistenciniai pamąstymai; šie klausimai bręsta ir iškils aikštėn anksčiau ar vėliau. Kitas dalykas, kad sunkiau tikėtis jų narpliojimo iniciatyvos iš rutinines funkcijas vykdančios šalies – net jei tai Švedija.
Beje, Švedijos pirmininkavimo pradžia sutapo su šiokiu tokiu perversmu ES prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentavime. Nuo liepos 1 d. net 26 daržovės (ir keletas vaisių) „gavo teisę“ būti rinkoje kokios jos beišaugtų (iki šiol, pavyzdžiui, kiekviename 10 cm ilgyje agurkas negalėjo būti išlenktas daugiau nei 1 cm). Manoma, kad susitaupys beveik 20 proc. anksčiau išmetamo derliaus, atsiras pigesnių daržovių ir, kas bene svarbiausia, sumažės biurokratizmo. Nors tai ne švedų nuopelnas, bet - geras ženklas „švediškajam“ pusmečiui.
