Rasa Čepaitienė LRT Klasikos laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt
Daugelis yra girdėję Sovietų Sąjungos kaip „blogio imperijos“ apibūdinimą. Tačiau kas yra imperija ir ar SSRS iš tikrųjų ja buvo? Jei taip, tai kuo ji skyrėsi nuo kitų kolonijinių imperijų ir kuo buvo į jas panaši? Kokia nacionalinė politika buvo joje vykdoma ir kaip šiame kontekste atrodė Lietuvos sąjunginė socialistinė respublika?
Atsakymų į šiuos klausimus paieškos iš esmės priklauso nuo to, ar bandoma rasti objektyvius ir formalius kriterijus, leidžiančius traktuoti šį sociopolitinį darinį imperija pagal jo, kaip valstybės, sandaros pobūdį, kuris, kaip žinia, savo susidarymo ir egzistavimo metu buvo smarkiai priklausomas tiek nuo kintančių vidaus, tiek ir nuo tarptautinės politikos konjunktūrų? Аr norime apibrėžti šį reiškinį veikiau subjektyviai, keliant klausimą, iš kieno pozicijų žiūrint ši valstybė gali pasirodyti veikianti kaip imperija?
Pasak sociologo Zenono Norkaus, „imperija yra didelio ploto suvereni politija, kuri turi bet kuriuos tris (bet gali turėti ir visus keturis) požymius iš toliau pateikiamų: 1) vykdo plačią teritorinę ekspansiją; 2) yra hegemonė tarptautinėje sistemoje arba siekia ja tapti; 3) yra etniškai ir kultūriškai heterogeniška ir turi politiškai vyraujančią etninę grupę; 4) jos teritorija dalijasi į dominuojančią metropoliją ir jai pajungtą periferiją”. Taipogi imperijoms būdingas netiesioginio periferijų valdymo modelis. Kai kurios daugiatautės imperijos, kaip antai Austrija-Vengrija, sukūrė ir išplėtojo metodus, leidžiančius pripažinti skirtingų etninių bei konfesinių grupių istorines, teisines ir kultūrines tradicijas, tokiu būdu partikuliarizmą paversdamos universaliu principu. Savo ruožtu kitos kolonijinės imperijos, periferijoje plėtojančios rasinę atskirtį, metropolijoje, priešingai, skatino pilietinę bei kultūrinę standartizaciją. Todėl Sovietų Sąjungos lyginimas su Romanovų imperija, kolonijinėmis Britų ir Prancūzų imperijomis ar tarpukario Vidurio-Rytų Europos unitarinėmis nacionalinėmis valstybėmis liudija, kad stalininės Sovietų Sąjungos veikla gali būti laikoma veikiau unikaliu tradicinės imperinės diferenciacijos ir nacionalinės standartizacijos hibridu. Tai reiškia, kad režimas tuo pat metu siekė ir pritaikyti gyventojams vieningą standartą, juos sovietizuodamas, ir tuo pačiu įtvirtinti skirtumus tarp paskirų etninių grupių, išryškinant jų siaurai etnografiškai suvokiamus tautinius ypatumus (ideologinė „tautų draugystės“ doktrina).
Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad SSRS buvo ne tik daugiatautė, turinti imperinių siekių bei planų, bet ir totalitarinio režimo valdoma valstybė. Tad kyla klausimas, kokio būta vidinio ir gelminio ryšio tarp totalitarizmo, imperijos ir komunistinės ideologijos? Kaip jie tarpusavyje susiję? Ar šalies sovietizaciją galima automatiškai tapatinti su kolonizacija? Į tai vienareikšmiškai atsakyti nelengva, nes reikia atsižvelgti daugelį veiksnių, pavyzdžiui, kad ir į pirmaisiais sovietinės sistemos kūrimosi dešimtmečiais plačiai vykdytos korenizacijos politikos ypatumus. Minėta korenizacija pasireiškė per tam tikrų (gana sąlyginių) privilegijų „titulinių“ tautų atstovams teikimą, kai kurių lokalių kultūrų puoselėjimą, kuo kaip tik buvo siekiama atsiriboti nuo carinio režimo vykdytos nacionalinės politikos, pelniusios Rusijos imperijai „tautų kalėjimo“ vardą. Tačiau sovietinės propagandos liaupsinamas „tarybinių tautų klestėjimas” paradoksaliai derėjo su prieš kitataučius „nacmenus“ nukreiptomis stalininėmis represijomis ir etninio valymo kampanijomis.
Atsisakius NEP`o ir pradėjus masinę industrializaciją bei kolektyvizaciją, korenizacija palaipsniui nueina į antrą planą – jos vieton nejučia grįžta didžiarusiškojo nacionalizmo reabilitacija, pasiekusi apogėjų Antrojo pasaulinio karo metu ir iškart po jo. Visgi šalia rusų tautos kaip „Didžiojo brolio“ iškėlimo visuomet egzistavo ir utopinis „naujojo sovietinio žmogaus“, išlaisvinto nuo nacionalinių skirtumų, kūrimo projektas, nors kartais juos sunku aiškiai atriboti. Iš esmės stalininėje SSRS, aktyviai diegiančioje naujas prievartinės kontrolės formas, ribos tarp to, kas yra (ar nėra) imperinė laikysena, buvo pakankamai išskydusios. Todėl Sovietų Sąjunga gali būti laikoma ryškiausiu „neoficialios imperijos“ pavyzdžiu.
Kaip žinia, SSRS niekuomet savęs nelaikė imperija, dar daugiau, skleidžiant propogandą nuolat teigė kovojanti su tarptautiniu imperializmu. Tačiau, kaip ir kitos imperijos, sovietai užgrobtose teritorijose naudojo ne tik fizinę, karinę jėgą ir represinį aparatą, bet ir „minkštąją“ galią, kuria buvo siekiama daugiausia sau palenkti ar bent neutralizuoti įvairių tautų „plačiąsias liaudies mases“ ir ypač jų kultūrinį elitą. Todėl sovietinės sistemos ilgaamžiškumas ir efektyvumas rėmėsi gebėjimu palaužti bet kokį pasipriešinimą jai. Po karo Vakarams atrodė, kad sovietinio tipo totalitarizmas yra pakankamai sėkmingas ir nepajudinamas. Tačiau totalitarinės valstybės siekyje viską kontroliuoti a priori buvo užprogramuota nesėkmė, nes tai nebūtų įmanoma net šiandien, pasitelkus išplėtotas moderniąsias technologijas. Be to, režimo legitimacija rėmėsi klestėjimo pažadu ateityje, ko ilgainiui irgi nepavyko ištesėti, taip diskredituojant pačius šio režimo teleologinius pagrindus.
Analizuojant Sovietų Sąjungos, kaip imperijos, pobūdį ir veikimo mechanizmus bei egzistavimo pasekmes, net praėjus keliems dešimtmečiams po jos žlugimo, gali praversti nūnai aktyviai plėtojamų postkolonijinių studijų teorinės prieigos. Kaip žinia, kolonializmas – vienų šalių karinė ekspansija prisijungiant kitų šalių ir tautų teritorijas. Kolonizacijos proceso pagimdytą kolonializmo ideologiją galima trumpai apibrėžti kaip išorinę karinio, ekonominio, politinio, energetinio, socialinio ir kultūrinio dominavimo struktūrą, dėl kurios vietos gyventojai paverčiami „pavaldžiais“, „antraeiliais“, „nevisaverčiais“, „necivilizuotais“ arba iš viso nepajėgiais veikti savarankiškai ir kurti nepriklausomas politines, ekonomines sistemas ir jais paremtus socialinius saitus. Pagrindinis kolonializmo bruožas – galios santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų asimetrija. Vakarų kolonizacija kaip reiškinys žinomas nuo didžiųjų geografinių atradimų laikų XV–XVI a., kuomet susiformavo kolonijinės Ispanijos ir Portugalijos imperijos. Jomis veikiai pasekė Britų, Prancūzų, Nyderlandų kolonijinės imperijos, egzistavusios iki pat XX a. II p., jau neminint smulkesnių Italijos, Vokietijos, Japonijos, Belgijos ir t.t. kolonijinių valdų.
Antropologas D. Chioni Moore`as, inspiravęs pokolonijinių ir pokomunistinių valstybių lyginamąsias studijas, atkreipė dėmesį į tai, kodėl iki tol šie du pasaulio regionai analitiškai nebuvo gretinami, laikydamas tai veikiau Šaltojo karo metų ideologinės sistemos, dalinusios planetą į „Pirmąjį“ (išsivysčiusios Vakarų Europos ir šiaurės Amerikos šalys), „Antrąjį“ (SSRS ir jos satelitai) ir „Trečiąjį“ (buvusios kolonijinės šalys) pasaulius, atgarsiais. Žinoma, dabartinė situacija postkolonijinėje, kaip ir postsovietinėje erdvėje labai skirtinga, tačiau, nepaisant pasirinkamų politinio ir ekonominių vystymosi modelių įvairovės, visoms šioms valstybėms būdinga tai, kad buvusios imperinės metropolijos stengiasi įvairiais būdais išlaikyti savo įtaką, o traumuotos ir pilietinio solidarumo saitų netekusios tų kraštų visuomenės sunkiai dorojasi su korupcijos ir autoritarizmo keliamais iššūkiais.
Tad keliant klausimą apie galimybę palyginti (post)kolonializmo ir (post)komunizmo reiškinius, visų pirma reikia išsiaiškinti, ar carinę Rusiją, SSRS galima laikyti tokia pat kolonijine valstybe, kaip kad aukščiau minėtos klasikinės kolonijinės imperijos? Juk jeigu Levas Trockis plėtojo „pasaulinės revoliucijos“ ir „bolševizmo eksporto“ idėjas, tai Josifas Stalinas pasitenkino tik buvusios carinės imperijos ribų susigrąžinimu, kas (išskyrus nesėkmingą Suomijos reinkorporavimo bandymą 1939–1940 m. Žiemos karo metu) jam iš esmės pavyko. Šie ne tik geografiniai, geopolitiniai, bet ir sociokultūriniai faktai, nepaisant, atrodytų, akivaizdžių ideologinių skirtumų, leidžia šiuolaikiniams tyrinėtojams sieti carinę ir sovietinę vidaus ir išorės politiką, ieškant jose iškalbingų paralelių.
Stalinizmas kaip reiškinys gali būti analizuojamas ir remiantis nauja ir polemiška slavistų, visų pirma Aleksandro Etkindo, plėtojama „vidinės kolonizacijos“ koncepcija. „Vidinės kolonizacijos“ reiškiniu įvardijama iš mongolų-totorių laikotarpio perimta ir nuo XVI a. – Ivano Žiauriojo laikų – vis aktyviau Rusijos valdžios įgyvendina nuostata elgtis su savos šalies ištekliais ir gyventojais taip, lyg jie būtų kolonizuoti svetimieji. Įdomu, kad iš esmės vidinė kolonizacija būdavo pradedama tik išsėmus galimybes eksportuoti šalies išteklius (kailius, naftą ir t. t.). Ji pasižymėjo kaip šalies vidinių teritorijų ekonominis įvaldymas bei kaip internalizuota „civilizacinė misija“ – rusų ir kitataučių elitų „civilizavimas“.
Stalininę politiką galima laikyti šios nuostatos tęsiniu ar net sustiprinimu – vykdant forsuotą ir plataus masto šalies industrializacijos planą, buvo iš esmės ignoruojamos pilietinės ir ištisų tautų teisės. Tokios vidinės kolonizacijos tikslai buvo šalies infrastruktūros „išlyginimas“ bei socioekonominio atsilikimo įveika. Toks savitas archainių despotiškųjų ir moderniųjų industrinių valdymo priemonių derinys leidžia apie stalinizmą kalbėti kaip apie savitą civilizacijos tipą ir bandyti giliau paaiškinti daugelį tik jai būdingų bruožų. Čia galima įžvelgti tam tikrus SSRS kolonizacijos ypatumus, lyginant su klasikinėmis kolonijinėmis imperijomis. Visų pirma tai, kad daugiau išteklių tekdavo imperijos „pakraščiams“, o ne „centrui“ (tačiau tai anaiptol nebuvo nesavanaudiška dovana, o veikiau režimo apsauga nuo išorės priešų, apsiaučiant „metropoliją“ kelių sluoksnių apsauginiu žiedu, į kurį įėjo tiek sąjunginės respublikos, tiek ir po karo Vidurio-Rytų Europoje sukurta soclagerio sistema. Pagrindiniais vidinės SSRS kolonizacijos institutais tapo represinis aparatas, GULAGas, kolektyvizacija, leidę forsuotai šalies modernizacijai pasitelkti atgaivintas archaines vergiško darbo formas. Todėl SSRS, kaip kolonijinės valstybės, simboline „sostine“ gali būti laikomas Magadanas.
Kalbėdami apie Baltijos šalis per vidinės kolonizacijos prizmę, neišvengsime tam tikrų prieštaravimų. Pas mus vyraujanti okupacijos paradigma, atrodytų, neatitinka aukščiau išvardintų požymių. Iš esmės „okupacijos“ terminas žymi laikiną būklę, giliau nepaliečiančią gyventojų savimonės. Tačiau ar mes buvome tik okupuoti ir 1990-aisiais išsivadavome, ar visgi buvome ir kolonizuoti, kas paveikė ne tik šalies ūkį, bet ir sovietinių lietuvių mentalitetą? Pastebėtina, kad po 1990-ųjų Baltijos šalių viešajame diskurse įsivyravo „grįžimo į Europą“ idėja, tačiau Vakarų europiečiai į postsovietinės erdvės valstybes iki šiol žvelgia per „orientalizmo“ prizmę. Be to, jeigu pabaltijiečiams „didžioji rusų kultūra“ nedarė tokio įspūdžio kaip baltarusiams ar kazachams, tai kas ką civilizavo? Juk SSRS piliečiams Pabaltijys tuomet atrodė kaip „nuosavi mažieji Vakarai“ su specifine, aukštesne kultūra, tyliai pripažįstant jos pranašumą. Galėtume kelti ir kitus iki šiol pilietiškai aktualius klausimus – kas ką išnaudojo, kas kam liko skolingas, ar sovietinė modernizacija Lietuvoje išties buvo progresas, ar tik prievartinis natūralaus socioekonominio vystymosi sulaikymas? O mūsų bendrapiliečiai rusai ir rusakalbiai, kas jie – kolonistai, „tautų draugystės“ palikimas, ar tokios pat kaip mes režimo aukos?
Galiausiai, bene svarbiausias klausimas, kas jis, tas posovietinis lietuvis, – tautinės kultūros, sovietinės socialinės inžinerijos ar mišrios lietuviškai-sovietinės tapatybės kūrimo produktas? Postkolonijinių studijų autoriai šiai postkolonijinėms visuomenėms būdingai priklausomybės metais susiformavusiai hibridinei tapatybei skiria bene daugiausia dėmesio. Sovietmečiu Lietuvoje gimusiuose kultūros reiškiniuose ir produktuose, kurie iki šol laikomi mūsų savasties dalimi, tyrinėtojai irgi linkę įžvelgti tokio hibridiškumo apraiškų. Tad apmąstant imperinį palikimą ir jo rezultatus Lietuvoje, lieka dar daug ką nuveikti.
