Regis, neribotų galimybių pasaulis jaunam žmogui atveria kelius tenkinti bet kokias savo užgaidas. O kartais gal net sunku supaisyti, ko benorėti. Siekiai kinta sulig naujomis gyvenimo būdo tendencijomis, madomis ir kitais moderniojo pasaulio atributais.
Jei iš tiesų taip galvojate, neapsigaukite. Šiuolaikinis pasaulis kartais per daug negailestingas, kad padėtų jaunuoliui jame susigaudyti ir kryptingai siekti savo tikslų. O ar jaunas žmogus pats gali tai padaryti? Kokios kliūtys užkerta kelius siekti savo svajonių? Kokiomis realijomis gyvena karštligiškai skubančiame pasaulyje bandantis įsitvirtinti žmogus?
Tai klausimai, kuriuos bandant atsakyti pastatytas ekspresyvusis monospektaklis „Vietų nėra“. „Laimingų žmonių“ projektų grupės idėjų autorius režisierius Arvydas Lebeliūnas ne veltui pasirinko kylančia žvaigžde Lietuvos teatro scenoje vadinamą Eimutį Kvoščiauską. Savo gyvenimo istorija jaunas aktorius be galo primena pagrindinį spektaklio personažą koledžą baigusį būsimą aktorių Semą, kuris neribotų galimybių mieste – Niujorke, laukia savo didžiosios aktorinės karjeros pradžios. Kad pragyventų, jaunuolis priverstas uždarbiauti prabangiame restorane, kur susiduria su elementaraus žmogiškumo stokojančiais žmonėmis, tačiau bando išlikti orus, ir sulig kiekviena diena siekti savo svajonės. Spektaklis išties neįprastas – vienas aktorius per pokalbius telefonu įkūnija daugybę savitų personažų, jų kontekste papasakodamas pagrindinio herojaus gyvenimo istoriją.
Kuo ji aktuali, ir kodėl taip labai primena pačio vaidmens kūrėjo istoriją kalbamės su aktoriumi Eimučiu Kvoščiausku.
- Monospektaklis – be galo didelis iššūkis jaunam artistui...
- Neįsivaizduojate mano nustebimo gavus pasiūlymą vaidinti šiame spektaklyje. Tiesa, man pačiam ilgą laiką sukosi mintis apie vaidinimą, paremtą pokalbiais telefonu. Bet tikrai nepretendavau į monospektaklį. Toks režisieriaus Arvydo Lebeliūno pasiūlymas man, jaunam aktoriui, tapo dideliu iššūkiu. Studijų laikais esu daręs mono skaitymus, tada ir patyriau, kaip sunku vienam artistui išlaikyti publikos dėmesį ilgesnį laiką. A. Lebeliūnas nė nepažinojo manęs asmeniškai – gal tebuvome prasilenkę keletą kartų teatre, todėl sulaukęs jo skambučio su pasiūlymu vaidinti šią pjesę, buvau nepaprastai pakylėtas. Savotiškai netgi išpildžiau savo pagrindinio personažo – koledžą baigusio jauno aktoriaus Semo didįjį lūkestį – sulaukti išganingojo skambučio, kviečiančio vaidinti.
- Kaip manai, kuo žiūrovams įdomi ši pjesė?
- Žiūrovui ši pjesė visų pirma yra įdomi dėl charakterių gausos – tokių, kuriuos kasdien sutinkame įvairiose situacijose. Turiu prisipažinti, kad daugiausiai jėgų iš manęs pareikalavo tokių skirtingų personažų kūrimas. Repetuojant tai buvo nemenka aktorinė treniruotė – tekstas, koncentracija į skirtingus tipažus, balsų kaita. Man labai patinka, kai žiūrovas iš personažų gausos išsirenka mėgiamiausiąjį. Tai kur kas labiau parodo, kad spektaklis buvo įsimintinas, nei lakoniškas verdiktas „patiko“ arba „nepatiko“. Na o kurti pagrindinį personažą – jaunuolį Semą, nebuvo taip sunku dėl mano paties panašumo į jį. Jaučiausi labai gerai jį supratęs dar ir todėl, kad man studijų metais taip pat yra tekę dirbti aptarnavimo sferoje lietuvių emigracijos sostinėje Londone. Po premjeros, tiesa, esu ne kartą girdėjęs iš panašų darbą dirbančių žmonių, kad pjesė labai taikliai pataiko į esminius paprasto darbininko realybės aspektus.
- Kokios žmogiškosios vertybės atsiskleidžia spektaklyje?
- Tai šiuolaikiško jauno žmogaus drama, siekiančio įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę – tapti aktoriumi. Deja, begalinė konkurencija neleidžia Semui beatodairiškai judėti savo norų link. O išgyventi savarankiškai reikia, todėl tenka rinktis kiek nevykusias alternatyvas. Tai, ko gero, visais laikais kėlė sumaištį jauniems žmonėms. Aš taip pat baigęs akademiją vaidinau tik dviejuose spektakliuose, iš ko išgyventi buvo neįmanoma. Kaip dabar menu, visai kaip ir mano personažas kiekvieną dieną laukdavau išganingojo skambučio, kuris pasiūlys naują vaidmenį, ir man
nebereikės užsiimti su vaidyba nesusijusia veikla.
Ši pjesė apie jauną žmogų, kuris bando teisingai gyventi tikrųjų vertybių stokojančiame pasaulyje, valdomame statusų hierarchijos. Trumpiau tariant - tai spektaklis apie žmogiškumą.
- Spektaklio ašis – pokalbiai telefonu. Kuo jie ypatingi?
- Telefoniniai pokalbiai unikalūs vien jau tuo, kad nematydami savo pašnekovo žmonės kiek kitaip atsiskleidžia – taip ypač lengva apsimesti kitokiu nei esi žmogumi ir manipuliuoti siekiant asmeninių tikslų. Balsas, pauzės ir intonacijos kuria vaizdą apie žmogų. O kasdien dirbantys prie telefono susiduria su daugybe balsų, pastoviesiems greičiausiai sukurdami konkrečius pavidalus. Apskritai šis spektaklis yra gana tipinis bendravimo multikultūriniame mieste pavyzdys, tačiau gana naujas ir aktualus reiškinys kasdien vis daugiau emigrantų sulaukiančioje Lietuvoje. Nagrinėjant šią pjesę dar sykį įsitikinau, kad skirtingų kultūrų žmonės, net daugelį metų gyvenantys viename mieste, išlaiko nemažai savitumų, kuriuos gali atpažinti vien pokalbio telefonu metu. Kartais tos kultūrų ypatybės veda prie nesusikalbėjimo.
- O ar daug šiuo metu dirba jauni aktoriai?
- Galiu pasidžiaugti, darbo išties pakanka. Šiuo metu dirbu kaip laisvai samdomas aktorius keliuose teatruose ir kituose nepriklausomuose projektuose, kaip antai šis „Laimingų žmonių“ spektaklis. Atvirai sakau - labai džiaugiuosi tokiu darbo pobūdžiu. Kodėl? Visų pirma, didele vertybe tampa darbas su keliais režisieriais. Skirtingas požiūris į aktorystę ir į patį teatrą formuoja mano paties ideologiją. Kitas be galo didelis žinių šaltinis man kaip jaunam artistui yra darbas šalia vyresnių kolegų.
Prieš keletą metų baigiau režisieriaus J. Vaitkaus kursą, kuriame buvo išties nemažai ryškių asmenybių. O šiandien jie pasukę visai kitais keliais. Prisipažinsiu – ir man trūko visai nedaug, kad belaukdamas pasiūlymų būčiau nusisukęs nuo teatro scenos. Sutinku, kad studijų laikais pats dar nebuvau atradęs savęs kaip artisto, tačiau gavęs pakvietimą vaidinti Kauno dramos teatre, čia jaučiausi žengęs pirmuosius žingsnius, visų pirma, savęs pažinimo link. Paradoksalu, bet ir šiame spektaklyje apie panašią dramą kalba mano kuriamas personažas. Laukiančio aktoriaus situaciją.
Rūta Mykolaitytė
