Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė.
Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei (o gal net „tarpplanetinetinei“, jei prisiminsime labai vykusią Johno Grayjaus knygą – metaforą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“) komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.
Kas lemia lyčių dialektus? Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių?
Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai nesąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis.
Kodėl mes nesusikalbame? Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama ir daugelis kitų dalykų: kodėl vyrai ne itin mielai teiraujasi kelio, laiko ar prašo pagalbos, bet kur kas mieliau ją teikia, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, o ne mergaitės, kodėl vyrai dažniau nei moterys pasakoja anekdotus, kodėl jie namuose tylomis skaito laikraščius, o moterys daug šneka.
Ypač skiriasi moterys ir vyrai bėdodami. Tipiška situacija yra tokia: moteris skundžiasi, guodžiasi, dejuoja, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti sunkumus. Aimanuodama moteris siekia atjautos ir supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, supratęs tik tekstą, bet ne potekstę, patarinėja, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau dalyką išmanantis asmuo.
Vyrams rodosi, kad moterims tik ir rūpi be perstojo kalbėti apie vargus, jie patys gi į sunkumus žiūri kitaip: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Moterys taip pat nusivilia vyrais, nes troškusios supratimo ir atjautos, jos tegavo patarimą.
O šis ne tik nėra lauktas atsakas, bet dar blogiau, jis pabaigia atvirą pokalbį, taigi naujam atsivėrimui reikia naujos bėdos. Žinia, vargai, nelaimės ir rūpesčiai labai suartina žmones, štai kodėl jie ir yra tokia gera pokalbių tema. Išspręsdamas problemą, aiškindamasis, ką daryti, vyras atima moteriai galimybę su juo suartėti. O tas artumas dažnai būna kur kas svarbesnis nei išeitis iš keblios padėties.
O kas moka klausytis? Stilių skirtybės ryškios ir kalbėjimo bei klausymosi santykyje. Ne paslaptis, kad vyrai yra linkę „skaityti paskaitas", t.y. patys vieni ilgai kalbėti tik apie juos dominančius dalykus ir nekreipti dėmesio į pašnekovą. O jei jau jie klausosi, tai tylomis, be grįžtamojo ryšio ir žodinio ar nežodinio atsako. Taip jie klausosi tol, kol vėl ateina jų eilė kalbėti.
Moterys pačios vienos kalba neilgai, daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į pašnekovo žodžius. Jas sunkiau apkaltinti narciziškumu, mėgavimusi savo iškalba. Moterys, daugelio tyrinėtojų nuomone, yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, jos kur kas rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis ilgų ir joms nuobodžių vyriškų šnekų.
dykai.lt
