Skalūnų dujų karštinė, per pastarąjį dešimtmetį pakeitusi JAV dujų rinką, pamažu atkeliauja ir į senąjį žemyną. Pajutę galimą sėkmę vienas po kito į Europą gręžiasi energetikos sektoriaus rykliai – „Exxon Mobil“, „Conoco Phillips“, „Chevron“, „Marathon Oil“, „Halliburton“ ir kiti. Pirmi bandomieji šių nekonvencinių dujų žvalgybos gręžiniai jau išgręžti Lenkijoje ir Vengrijoje. Liepą apie ketinimus kitąmet pradėti skalūnų dujų žvalgybą Lenkijoje pranešė Kanados energetikos kompanija „Talisman Energy" ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą valdantis Lenkijos koncernas „PKN Orlen". Žvalgomasi ir į Rumuniją, Ukrainą, Bulgariją bei kai kurias kitas Europos valstybes.
Tarptautinio verslo atstovų ir Europos politinės bendruomenės susidomėjimas senojo žemyno gelmėse glūdinčiomis skalūnų dujų atsargomis paremtas optimistiškomis prognozėmis. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad Europos gelmėse gali būti apie 16 trilijonų kubinių metrų šių nekonvencinių dujų, arba 5–6 proc. visų šių dujų pasaulinių atsargų. Remiantis įvairiais šaltiniais, jei tokios prognozės pasiteisintų ir Europoje būtų pradėta aktyvi šių išteklių gavyba, padidėtų skalūnų dujų turinčių valstybių ir visos ES energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, taip pat išaugtų šių išteklių turinčių valstybių (ir, žinoma, energetikos verslovių) pajamos ir kita. Tačiau pažymėtina, kad šios prognozės yra per ankstyvos. Be to, jei jos ir gali būti įgyvendintos, tai nebent ilgalaikėje perspektyvoje. Tai lemia kelios priežastys.
Pasak JAV Geologijos tarnybos energetinių išteklių žvalgybos projektų vadovo Donaldo Gautiero, pasaulyje nėra vienodų skalūnų klodų. Jie gali būti įvairiame gylyje, be to, skiriasi ir jų dydis, dujų kiekis juose ir kita. Neturint tikslių duomenų apie skalūnų dujų kiekį Lenkijoje (kur, manoma, jų yra daugiausia), Vokietijoje, Vengrijoje bei kitose Europos valstybėse, vargu ar galima prognozuoti, ar Europa būtų pajėgi apsirūpinti pakankamu kiekiu šių alternatyvių rusiškoms dujų.
Pažymėtina, kad artimiausiu metu tokių duomenų gauti nebus įmanoma. Remiantis konsultacinės bendrovės „Wood Mackenzie“ liepos 22 dieną išplatintu pranešimu, skalūnų dujų atsargos Europoje gali būti net didesnės, nei šiuo metu prognozuojama. Vis dėlto šių išteklių žvalgyba senajame žemyne turėtų būti baigta ne anksčiau kaip po trejų ar net penkerių metų. Taigi jei prognozės pasitvirtins, masinės šių dujų gavybos Europoje pradžios galima tikėtis maždaug po aštuonerių ar dešimties metų.
Skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba – sudėtingas, daug laiko ir brangių technologinių priemonių reikalaujantis procesas. Išžvalgyti ir išgauti šias dujas kur kas sunkiau nei įprastas gamtines dujas. Palyginti tankiai apgyventoje Europoje šių resursų paieškos ir gavybos plėtrą lėtina tikėtinos ekologinės problemos, taip pat valstybėse skirtingas šių išteklių paieškos ir gavybos darbų teisinis reguliavimas bei kitos priežastys. Todėl šiuo metu perspektyviai atrodančią skalūnų dujų gavybos Europoje idėją galima lyginti su intensyvios žemdirbystės mažai derlinguose ir nedideliuose žemės plotuose vizija: kuklus rezultatas pasiekiamas didžiulėmis, daug laiko ir investicijų reikalaujančiomis pastangomis.
Taip pat kol kas nėra aišku, ar užsiimti šių dujų gavyba Europoje apsimokės. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad skalūnų sluoksnis Lenkijoje glūdi 3–4,5 km gylyje. Tai gerokai giliau nei skalūnų dujų gavybos srityje pasaulyje pirmaujančių JAV atveju. Vadinasi, ir šių dujų gavyba Europoje gali būti brangesnė nei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tad kyla klausimas, ar europietiškos skalūnų dujos galėtų konkuruoti su importuojamomis rusiškomis dujomis.
Juolab kad Rusija vargu ar bus linkusi atiduoti savo turimą Europos dujų rinkos dalį. Pasak konsultacinės bendrovės „East European Gas Analysis" vykdomojo direktoriaus Michailo Korčemkino, JAV išlaidos šiuo metu svyruoja apie 280 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų skalūninių dujų (tai mažai skiriasi nuo Europai tiekiamų rusiškų dujų kainos). Tikimasi, kad Europoje šių nekonvencinių dujų gavybos išlaidos bus panašios. Todėl neatmestina, kad Rusija, siekdama atsikratyti galimos nekonvencinių dujų konkurencijos, Europai tiekiamų gamtinių dujų kainą gali tiesiog nuleisti žemiau šios ribos. Toks scenarijus itin tikėtinas tuo atveju, jei vis dėlto būtų priimtas sprendimas pradėti eksploatuoti Europos gelmėse glūdinčias skalūninių dujų atsargas.
Aišku, šis Maskvos veiksmų planas nėra vienintelis galimas. Birželį dalyvaudamas Kanuose vykusiame tryliktame kasmetiniame Europos verslo kongrese Rusijos dujų monopolininko „Gazprom" vadovas Aleksejus Mileris pareiškė, kad skalūnų dujų vaidmens pasaulinėje dujų rinkoje nereikia pervertinti. Vis dėlto jis pripažino, kad šioms dujoms ateityje turėtų tekti svarbus vaidmuo subalansuojant regionines dujų rinkas. Koncerno vadovas taip pat patvirtino, kad „Gazprom" svarsto galimybę įsigyti vieną iš JAV bendrovių, užsiimančių skalūnų dujų gavyba, kad perimtų jos šių dujų žvalgybos ir gavybos patirtį ir galėtų ją pritaikyti Rusijoje. Taigi neatmestina, kad artimiausioje ateityje ir Rusija gali prisidėti prie skalūnų dujų karštinės Europoje. Manipuliuodama rusiškų gamtinių dujų kainomis ir galimu rusiškų skalūnų dujų tiekimo Europai klausimu, Rusija galėtų riboti šių nekonvencinių dujų tolesnės žvalgybos ir gavybos plėtrą Europoje.
Geologams prabilus apie galimas milžiniškas skalūnų dujų atsargas Lenkijos gelmėse netyla diskusijos dėl dujotiekių „Nord Stream" ir „South Stream" reikalingumo. Esminį vaidmenį šiuose projektuose vaidinanti Rusija yra neabejotinai pasirengusi dėti visas pastangas, kad skalūninių dujų gavybos Europoje idėja būtų diskredituota ir ši veikla senajame žemyne nebūtų pradėta. Ši aplinkybė taip pat gali tapti itin svarbia kliūtimi tolesnei efektyviai šių nekonvencinių dujų žvalgybai ir gavybai senajame žemyne.
Galiausiai pagrįstų dvejonių kyla ir dėl skalūnų dujų gavybos Europoje rentabilumo. Pasak JAV geologo Arto Bermano, horizontaliojo gręžimo technologija, naudojama skalūnų dujų gavybai JAV, duoda daug prastesnius rezultatus, nei tikėtasi. Be to, JAV pavyzdžiai liudija, kad skalūnų dujų gręžinių produktyvumas mažėja gerokai sparčiau nei tradicinėse dujų verslovėse. Tad kyla klausimas, kiek laiko ir kokiu mastu vadinamoji skalūnų revoliucija galėtų padėti išspręsti Europos nepriklausomybės nuo rusiškų dujų problemą.
Taigi skalūnų dujų gavybos Europoje klausimo sprendimo dar teks gerokai palaukti. Be to, šių nekonvencinių dujų vaidmuo stiprinant Europos energetinį saugumą greičiausiai nebus toks reikšmingas, kaip būtų galima tikėtis. Remiantis EK Energetikos ir transporto generalinio direktorato atstovo Michaelio Schuetzo kalba, pasakyta liepos 21 d. Varšuvoje, skalūnų dujos ateityje Europai gali duoti nemažai naudos. Tačiau revoliucijos Europos dujų rinkoje jos greičiausiai nesukels.
Sprendimas pradėti šių nekonvencinių išteklių gavybą Europoje turėtų įtakos ES energetikos ir klimato kaitos politikai. Būtų sustiprintas energetinių išteklių tiekimo Europai saugumas, diversifikuojami dujų tiekimo šaltiniai. Taip pat būtų galima sumažinti daugiau žalos gamtai padarančių energetinių išteklių (pavyzdžiui, akmens anglių) vartojimą Europoje ir kita. Vis dėlto visiškai išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos Europoje išgaunamos skalūnų dujos vargu ar padėtų. Todėl net ir paties optimistiškiausio scenarijaus atveju šioms dujoms priskirti Europos energetinio saugumo panacėjos vaidmens negalima. Veikiau tai dar vienas reikšmingas svertas santykiuose su Rusija, galintis padėti ES valstybėms ir visai ES siekti savo geoenergetinių ir geopolitinių tikslų.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
