Diplomatijoje Saudo Arabiją ne visada lydėjo sėkmė, bet ji sustiprino savo pozicijas ir turėtų toliau stengtis
Tradiciškai susitarimus musulmonų lyderiai sutvirtina drauge, vienas šalia kito atlikdami maldos ritualą. O kur rasi tam geresnę vietą nei Mekoje – mieste, į kurį maldai gręžiasi musulmonai, ir kuriame taikiai apeigas atlieka milijonai visų grupių ir pakraipų piligrimų? Todėl natūralu, kad Saudo Arabijos vadovai, kurie ne tik valdo šventąjį miestą, bet ir yra nepaprastai turtingi, turėtų prisiimti taikdarių vaidmenį.
Pastaraisiais metais, rūpesčių kamuojamai Egipto vyriausybei prarandant turėtą vyriausiosios tarpininkės arabų pasaulyje vaidmenį, Saudo Arabijos vadovai bandė tarpininkauti sprendžiant regiono problemas – pradedant Libanu, Izraeliu-Palestina ir baigiant Somaliu bei Iraku. Tačiau nepaisant visų dievobaimingų ritualų ir prabangių banketų, kuriais mėgaujasi jų svečiai, ir nepaisant karaliaus Andullah, save vadinančio Šventųjų vietų tarnu, moralinio autoriteto, Saudo Arabijai ne visada sekėsi.
Pavyzdžiui, atrodo, jog 2007 m. karalius tarpininkavo sudarant besipešančių palestiniečių grupuočių Chamas ir Fatah susitarimą dėl pasidalijimo valdžia tik tam, kad šis vėliau žlugtų, Chamas Gazoje surengus kruviną perversmą, kuriuo ji iš anklavo išstūmė savo priešininkę. Praeitais metais, globojant Saudo Arabijai, besivaidijančių Somalio grupuočių pasirašytas susitarimas taip pat teikė vilčių, bet juo šalies nepavyko paversti valdoma. Ir nors 1989 m. Taife Saudo Arabija padėjo pasiekti susitarimą, nutraukusį 15 metų trukusį Libano pilietinį karą, vėliau jos diplomatija Libane nebuvo tokia efektyvi. Kadangi karalystė yra ypač konservatyvaus sunizmo tvirtovė, daug kam atrodė, kad ji paprasčiausiai veikia kaip Libano sunitų mažumos globėja, o ne kaip neutrali arbitrė. Galiausiai šiais metais mažytė Persijos įlankos valstybė Kataras tarpininkavo susitarimui dėl taikos Libane ir jį pavyko pasiekti pirmiausia dėl Saudo Arabijos globotinių sunitų padarytų nuolaidų.
Turėdama svarbiausią interesą sutrukdyti Iranui – svarbiausiai šiitų galybei regione – stiprinti bet kokią įtaką, Saudo Arabija su panašia problema susidūrė Irake. Nuo šimtmečius trukusio sunitų valdymo išlaisvinta Irako šiitų dauguma nepasitiki valdančiąja šeima, kurios protėviai prieš 200 metų vadovavo žiauriems sunitų antpuoliams prieš šventuosius šiitų miestus Nadžafą ir Kerbelą. Nepasitikėjimas yra abipusis. Nors kitos arabų sunitų šalys su šiitų dominuojama Irako vyriausybe užmezgė ryšius atidarydamos ambasadas, nurašydamos skolas ar priimdamos Irako pabėgėlius, Saudo Arabija veikiau elgėsi šaltai, nors yra šiokių tokių atšilimo požymių.
Nepaisant gentinių ryšių ir priklausomybės tai pačiai islamo atšakai, Irako sunitai karalystės akivaizdžiai nepasirinko savo globėja. Iš dalies tai atspindi nusivylimą Saudo Arabijos propaguojama sunizmo versija, kurią palaiko al-Qaeda ir kurios daugybė savižudžių sprogdintojų į Iraką atvyko iš Saudo Arabijos. Taigi Saudo Arabijos diplomatai beveik nedalyvauja diskusijose dėl Irako.
Paskutinė žinoma karalystės diplomatinė avantiūra galbūt bus kiek sėkmingesnė. Rugsėjo pabaigoje Mekoje karalius Abdullah surengė Ramadano pusryčius, į kuriuos susirinko tiek Vakarų remiamos Afganistano vyriausybės, tiek prieš septynerius metus nuverstų Talibano sukilėlių atstovai. Ir Afganistano vyriausybė, ir jos priešininkai greitai paneigė, kad vyko kas nors panašaus į tikras derybas. Tai suprantama, nes abi šalys yra susiskaldžiusios ir jose yra grupuočių, kurios smarkiai priešinasi bet kokiam susitarimui. Net jei kalbos neapsiribojo vien mandagiais prašymais paduoti druskos, iki išsamių derybų dar toli.
Tačiau Saudo Arabija iniciatyvos suvesti šalis draugėn ėmėsi palankiu metu, kai palengva derinami interesai gali virsti derybų susitarimu. Nepaisant prašymų atsiųsti daugiau koalicijos karių paremti prezidento Hamid Karzai vyriausybę, vis daugiau Vakarų kareivių ir diplomatų mano, kad Afganistane neužteks vien karinio sprendimo. Ir nors Talibano sukilėliai tapo drąsesni, jie patyrė didelių nuostolių. Pakistano armijos puolimas savoje nekontroliuojamo pasienio pusėje siekia Talibaną išginti iš jų pagrindinio prieglobsčio. Dėl kitais metais Afganistane vyksiančių rinkimų yra šansų, kad bent jau kelios Talibano grupuotės matys galimybę užsitikrinti politinius laimėjimus ne grasindamos ginklu, o remdamosi tautos mandatu.
Taigi Saudo Arabija vis dėlto gali tikti derybininkės vaidmeniui. Afganus ji gali vilioti pigia nafta kaip paskata derėtis. Karalystė išlieka artima Amerikos, taip pat ir Pakistano sąjungininkė. Bet tai taip pat viena iš nedaugelio valstybių, kurios 1996- 2001 m. buvo pripažinusios Talibano paskelbtą islamiškąjį emyratą. Be to, vahabistinė Saudo Arabijos islamo atmaina yra beveik tokia pat puritoniška kaip ir Talibano. Ir su daugeliu vyriausybių – Vakarų, abiejų oponenčių Afganistane ir Pakistano – Saudo Arabiją vienija troškimas sutrukdyti galimiems Irano planams įsikišti į Afganistano klampynę.
Parengta pagal The Economist
