Eilinis pirmadienis. Maskva. Į darbo dienos pabaigą Šabtajus Kalmanovičius vyksta į itin svarbų susitikimą. Niekas nežino, kur vyksta įtakingas verslininkas, nes sutartoje vietoje jis turi persėsti į kitą automobilį. Manoma, jog susitikimas – su pačiu Vladimiru Putinu, kurį Šabtajus pažįsta dar nuo KGB laikų.
Verslininko bagažinėje – 1,5 milijono JAV dolerių. Tikėtina, jog turtuolis planavo derėtis dėl galimybės platinti vakciną nuo kiaulių gripo, tačiau dabar tai nebesvarbu.
Mačiusiems filmą „Ir velnias dėvi pradą“ tiesiog privalo kilti asociacijos su Š.Kalmanovičiumi. Tai žmogus, kuriam svarbus brangus kostiumas, graži žmona, didelė sąskaita banke. Gal ne tiek patys aksesuarai, kiek prabanga ir auksu tviskantys papuošalai. Galbūt laiku sustojęs Š.Kalmanovičius galėtų šiais malonumais mėgautis ir toliau. Tačiau verslininkas pasirinko kitokį gyvenimą – azartišką, provokuojantį, mėgo tampyti jį už ausų.
<...>
Visas Šabtajaus gyvenimas sukosi aplink oranžinio kamuolio žaidimą. „Krepšinis suteikia mano gyvenimui prasmės“, – yra sakęs magnatas.
Š.Kalmanovičiaus gyvenimas vyko pagal krepšinio taisykles. Nelengvai durdamas galą su galu 24-erių metų Šabtajus sulaukė džiugios žinios. Jį kartu su tėvais po 12 metų laukimo išleido į Izraelį. Šeima neužtruko susikrauti lagaminus ir pajudėjo į Šventąją žemę.
Izraelyje Š.Kalmanovičius pamažu pradėjo krautis turtus. Iš pradžių jis rengė Rusijos artistų pasirodymus šalyje, vėliau iš Lietuvos kilęs verslininkas nutarė išvykti į Afriką, kur vystė statybų, krokodilų fermų, viešbučių ir stadionų verslą.
Izraelis pastebėjo, jog Š.Kalmanovičius yra ne šiaip paprastas imigrantas, tačiau sėkmingai veikiantis Sovietų Sąjungos šnipas. Demaskuotas jis buvo uždarytas į kalėjimą.
Manoma, kad į Izraelį Kalmanovičių šeima išvyko būtent Šabtajaus dėka. Jis sutiko padėti sovietams. Užduotį Š.Kalmanovičiui paskyrė pats Vladimiras Putinas, kuris tuo metu buvo jaunasis KGB pareigūnas.
Š.Kalmanovičius turėjo susimokėti. Nors jis buvo nuteistas kalėti devynerius metus, manoma, ne be įtakingų Rusijos politikų pagalbos, Šabtajus iš kalėjimo išėjo po 5 su puse metų. Išėjęs iš kalėjimo, jis susirado „pagalbininkus“ ir iškart atsidėkojo jiems solidžiomis sumomis.
Beje, Izraelio teisėsaugininkai nutarė iškrėsti Š.Kalmanovičiui nejuokingą pokštą. Pasodino jį į kamerą kartu su arabais. Tačiau Šabtajus nepasimetė ir iškart papasakojo naujiems „draugams“, kad jis šnipas. Verslininkas akimirksniu užsitarnavo „pusbrolių“ pagarbą.
Tada izraeliečiai nutarė perkelti Š.Kalmanovičių į žydų kamerą, kur teistumo motyvas galėjo būti pražūtingas. Tačiau spėkite, kas nutiko? Milionierius pradėjo pasakoti apie ryšius su mafija, nuteistieji rado bendrų pažįstamų ir ten jis tapo savas, o netrukus buvo didžiai gerbiamas asmuo visame kalėjime.
<...>
Kiekvieną dieną pasaulyje miršta tūkstančiai žmonių. Nors Šabtajaus krepšinio sirgaliai beveik nepažinojo, liūdesys sukaustė žmonių nuotaikas. Lietuvos ir Rusijos piliečiams ši netektis itin skaudi. Nuotraukos iš laidotuvių bei šermenų tarsi suspaudžia širdį, akyse rodosi ašaros...
Tačiau nesinori liūdėti. Šis žmogus neturėjo laiko liūdniems išgyvenimams. Jis visada šypsojosi, buvo nuoširdus, turėjo savo nuomonę, neretai pasižymėjo arogancija, nepaisė autoritetų, tačiau buvo bene geriausias pasaulyje derybininkas, sugebėdavęs įtikinti bet kuriuos savo oponentus.
Š.Kalmanovičius turėjo daug draugų. Ir būtent draugų, ne pažįstamų. Jis niekada nepamiršdavo jų gimtadienių, o jei tai buvo dailiosios lyties atstovės – apipildavo jas įspūdingomis gėlių puokštėmis.
<...>
Puikiai žinomas Š.Kalmanovičiaus sugebėjimas derėtis bei įtikinėti. Manoma, jog net ir didžiausią skeptiką Šabtajus galėdavo paversti savo pozicijos šalininku. Net ir praėjus 10-čiai metų po legendinio „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje, užsienio žurnalistai neabejoja, jog čempiono titulas kauniečiams buvo nupirktas.
Gal ir galėtume patikėti palankių burtų ištraukimu už atitinkamą dovaną, tačiau aikštelėje žaidžia ne pinigai, o krepšininkai. Turbūt neatsiras abejojančių, kad Š.Kalmanovičius į Kauną surinko itin pajėgią komandą, kuri buvo pajėgi kovoti dėl aukščiausių titulų. Taip ir nutiko.
O net jeigu Š.Kalmavičius nupirko mums čempiono titulą, asmeniškai aš, jokių pretenzijų neturėjau ir neturėsiu. Tokios šventės pasikartoja itin retai, jei iš viso pasikartoja.
Apskritai, Šabtajus mylėjo Lietuvą. Labai mylėjo. Nors per karą Kalmanovičiai nukentėjo labai smarkiai, Šabtajaus mamą trejus metus slėpė lietuvių šeima. Ne viename savo interviu jis pasakojo, kad Lietuvoje verslininkas tik investavo, niekada čia neuždarbiavo.
Kalbama, kad Šabtajus turėjo ypatingai gerą intuiciją, matyt, ne veltui paskutinę savo gyvenimo dieną nupirko savo sūnums po butą prestižiniame Maskvos rajone.
<...>
Vienareikšmiškai, didžiausia Š.Kalmanovičiaus silpnybė buvo moterys. Per savo gyvenimą verslininkas turėjo 3 oficialias žmonas. Kiek moterų ilgiau ar trumpiau buvo šios ryškios personos gyvenime, turbūt negalėtų pasakyti nei jis pats, nei artimiausi jo draugai.
Ne paslaptis, jog Š.Kalmanovičius greitai susižavėdavo patraukliomis priešingos lyties atstovėmis. Savo simpatijos Š.Kalmanovičius nė kiek neslėpdavo. Atvirkščiai, rodydavo dėmesį, dovanodavo dovanas, apipildavo gėlėmis. Daryti dovanas Šabtajus mokėjo.
Š.Kalmanovičiaus dėmesio yra sulaukusios ir Lietuvos moterys. Viena jų – Lietuvos krepšinio rinktinės gynėja...
Kur kas plačiau ir daug įdomiau skaitykite žurnale „Sporto žmonės“!
Arijus Žakas
