Klausimas, ar Rusijos imperija skatino lietuvybę, gali pasirodyti absurdiškas. Tačiau žinomas istorijos populiarintojas ir televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas žurnalui „Veidas“ (2006-02-02) pareiškė, kad lietuvybės skatinimas – sena Rusijos imperinė tradicija.
Antai sovietinė valdžia 1947-aisiais leido paminėti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ 400 metų jubiliejų, nedraudė minėti ir Kristijono Donelaičio gimimo metinių. „Maskva, tęsdama senas Rusijos imperijos tradicijas, kuo puikiausiai lošė „lietuvybės linija“, – daro išvadą A. Bumblauskas.
A. Bumblausko teigimu, „XIX a. Rusijos caro pavedimu Lietuva buvo paversta Kauno gubernija, prijungiant prie jos visas lietuvių gyvenamas žemes, tačiau kartu panaikinant Vilniaus vyskupiją. Kartu, pavyzdžiui, lenkiškoje Suvalkų gubernijoje caro valdžios buvo skatinamas lietuviškas patriotizmas. Ten jau nuo 1864-ųjų veikė lietuviškos mokyklos, jų auklėtiniams Maskva skirdavo stipendijas studijuoti imperijos universitetuose“. Be to, anot A. Bumblausko, „ši Rusijos imperinė tradicija – skatinti tautiškumą, bet ne valstybingumą – kuo puikiausiai tiko (ir netgi suklestėjo) ir sovietmečiu“.
Pacitavau, rodos, pakankamai, kad bent 5 klasės istorijos kursą išmokusį pilietį ištiktų šokas. Man, kaip istorikui, tokių samprotavimų komentarai atrodytų nereikalingi – galima kristi iš juoko arba krūptelėti iš pasibaisėjimo (pagal nuotaiką). Vis dėlto stebina tai, kad šitokie teiginiai ne tik nesukelia įtarimo gana rimto savaitraščio žurnalistams, bet ir sklinda iš istorijos mokslus baigusio asmens lūpų. Todėl spėju, kad ne visiems skaitytojams bus viskas aišku ir be komentarų.
Taigi, kokia buvo lietuvybės padėtis XIX a., Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje?
1. Ar sujungė caras visas lietuvių žemes į Kauno guberniją? Čia skaitytojui tiesiog siūlau paimti Lietuvos istorijos atlasą, vadovėlį ar kokią enciklopediją. Vien dirstelėjus į žemėlapį, nesunku pastebėti, kad 1843 m. iš 7 Vilniaus gubernijos pavietų sudaryta Kauno gubernija apėmė vos pusę dabartinės Lietuvos teritorijos (šiaurinę dalį). Pietinę Lietuvos dalį apėmė Vilniaus ir Suvalkų gubernijos, ką jau kalbėti apie Vokietijai priklausiusį Klaipėdos kraštą ir kitas Mažosios Lietuvos žemes. Kai kurie XIX autoriai kalbėdavo apie tris Lietuvas: „Prūsų Lietuvą“, „Rusų Lietuvą“ ir „Lenkų Lietuvą“ (mat Suvalkų gubernija administraciniu požiūriu priklausė Rusijos Imperijos sudėtyje sudarytai Lenkijos karalystei). Jiems nekildavo abejonių, kad politiniu-administraciniu požiūriu lietuvių žemės yra suskaidytos.
Žinoma, pagal A. Bumblausko logiką Suvalkų guberniją pavadinus „lenkiška“, Mažąją Lietuvą jau drąsiai galima skelbti „vokiška“, o Vilniaus guberniją – „baltarusiška“ (arba irgi „lenkiška“ – pagal skonį). Tik gali kilti klausimas, kaip taip greitai lietuvių žemės sugebėjo išaugti dvigubai? Tiesa, juk „lenkiškoje Suvalkų gubernijoje caro valdžios buvo skatinamas lietuviškas patriotizmas“! Štai ir pavirto vargšai „lenkai“ lietuviais. Ne tik pavirto, bet ir griebėsi iniciatyvos skelbti tautinį atgimimą – juk būtent suvalkiečiai sudarė daugumą „Aušros“ bei „Varpo“ autorių ir šiaip jau buvo pagrindiniai tautinio atgimimo šaukliai.
2. Taigi pakalbėkime apie „lietuviško patriotizmo“ skatinimą Suvalkų gubernijoje. Ar ten nuo 1864-ųjų iš tiesų jau veikė lietuviškos mokyklos? Žinoma – ne, toks dalykas istorijoje negirdėtas. Visose oficialiose mokyklose – ir pradinėse, ir gimnazijose – visų dalykų buvo mokoma tik rusiškai. Būdavo tik atskiros lietuvių kalbos pamokos, kurioms naudoti kirilica spausdinti elementoriai (jų iš viso išleista 20 leidimų, o apskritai kirilica parašytų lietuviškų knygų per visą 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį išleista tik 66 – niekas jų nei skaitė, nei pirko). Apie lietuviško patriotizmo skatinimą apskritai negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, Suvalkų gubernijos gimnazijų abiturientams, turintiems atestate lietuvių kalbos pažymį, buvo įsteigta 10 stipendijų studijoms Maskvos universitete, bet tai padaryta ne skatinant lietuvišką patriotizmą, o siekiant surusinti lietuvių inteligentiją (manyta, kad tereikia lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos, ir jie savaime surusės).
Lietuviai nenoriai leisdavo vaikus į rusiškas valdiškas mokyklas. Visos Rusijos imperijos mastu valdiškose mokyklose lietuvių vaikų procentas buvo vienas iš mažiausių. Tuo pačiu metu lietuviai buvo raštingiausia Rusijos imperijos tauta po latvių ir estų. Rašto lietuvių vaikai išmokdavo nelegaliose daraktorių mokyklose, kurias Rusijos valdžia persekiodavo.
O gal lietuviško patriotizmo skatinimui labai padėjo tos 66 kirilica Rusijos valdininkų išleistos lietuviškos knygos? Jos ir dykai buvo brukamos, bet, net ir paėmę tokią knygą į rankas, žmonės skubėdavo jas kuo greičiau sudeginti, jų atsikratyti. Kirilica spausdintų knygų nepripažino Bažnyčia, todėl jos buvo laikomos bedieviškomis.
Be abejo, šios knygos savotiškai žadino patriotiškus jausmus: skatino priešintis spaudos draudimui, spausdinti lietuviškas knygas Mažojoje Lietuvoje ir gabenti jas į Didžiąją Lietuvą, kurią užtvindė nelegali spauda. Raštingų lietuvių skaičius perkopė 50 procentų ribą, o visa jų skaitoma literatūra buvo nelegali. Taip rutuliojantis įvykiams, Rusijos Imperija kapituliavo prieš nedidelę lietuvių tautą: 1904 m. lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas. Ir tuomet paaiškėjo, kad lietuviškoji visuomenė jau yra subrendusi net savam dienraščiui: dar tais pačiais 1904 metais Vilniuje pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“.
3. Dar stabtelėkime prie klausimo, ar tikrai Rusija panaikino Vilniaus vyskupystę, kaip teigia A. Bumblauskas? Atsakyti galima trumpai: žinoma, ne. Miglotas realybės atspindys šiame teiginyje gal tik toks, kad 1849 m. buvo pakoreguota Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų riba (nuo Vilniaus vyskupijos atskirtos Kauno gubernijai atitekusios Panevėžio, Ukmergės ir Kauno pavietų teritorijos).
Kaip lietuvybė buvo „skatinama“ sovietmečiu, manau, dar daugelis prisimena, todėl šios temos išsamiau neaptarinėsiu. Žinoma, lietuvybės padėtis sovietinėje Lietuvoje buvo geresnė nei Rusijos imperijoje (nei mokyklose, nei valdžios įstaigose lietuvių kalba nebuvo draudžiama, atvirkščiai – ji buvo panaudota kaip sovietinės propagandos skleidimo įrankis). Vis dėlto sovietinėje santvarkoje nebūtų įmanomas toks nelegalios spaudos suklestėjimas – privataus gyvenimo kontrolės srityje Sovietų Sąjunga buvo neprilygstama.
Kiekvienas nusišnekėjimas be natūralaus ir nesuvaidinto neišmanymo dažnai dar turi ir tam tikrą ideologinę potekstę. Jei neišmanėlis imasi kalbėti, jis, matyt, turi kažkokių kitokių motyvų nei tikras susidomėjimas ta tema. Pagrindinė A. Bumblausko mintis lenkia į tai, kad „Rusijos imperinė tradicija – skatinti tautiškumą, bet ne valstybingumą“. Valstybingumas supriešinamas su tautiškumu, valstybingumo naikinimas sutapatinamas su tautiškumo skatinimu. Kaip idealas propaguojama „barokinė Lietuva“, kurioje diduomenė šnekėjo lenkiškai, o lietuviškai kalbantys valstiečiai buvo jų baudžiauninkai, bet Lietuvos valstybingumui tai nekliudė.
Tokiuose samprotavimuose jaučiasi ir neseniai išleistos Nerijos Putinaitės knygelės „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ idėjų atgarsiai. Šioje diletantiškoje knygelėje įrodinėjama, kad visos Lietuvos nelaimės slypi Jono Basanavičiaus asmenyje, kuris skatino ne valstybingumą, o tautiškumą, ir kad tai neva labai tiko sovietinei Lietuvai. Be to, Basanavičius įdiegęs „azinę“ lietuvių orientaciją (N. Putinaitė turėjo galvoje Aziją), nes daug rašė apie lietuvių kilmę iš trakų – tautos, kuri, beje, gyveno anaiptol ne Azijoje. Kaip alternatyvą šiai „azinei“ (t.y. „azijinei“) orientacijai N. Putinaitė pasiūlė poeto Oskaro Milašiaus „europietišką“ Lietuvos, kaip Šiaurės Atėnų, viziją (Atėnai, beje, yra tame pačiame Balkanų pusiasalyje, kuriame gyveno ir „aziniai“ Basanavičiaus trakai).
Visa ši „teorija“ O. Milašiaus buvo išdėstyta žodžiu Petrui Klimui: „1934 metų kovo mėnesį jis vėl pasirodė pas Klimą. Jau senokai bebuvo užsukęs. Matyt, vėl kažką buvo atradęs, nes Oskaro akys keistai blizgėjo, jis ėmė kalbėti, kad Biblijoje yra užšifruota paslaptis, kaip šviną paversti auksu. Jis greitai surasiąs tą būdą ir kai tik turės pirmą kilogramą aukso, paaukos Lietuvos karūnai... Ir vėl įsileido kalbėti, kokios katastrofos ištiks Europą, kaip nukentės, bet greitai atsigaus, iškils Lietuva, tapsianti dvasingumo karalyste, Šiaurės Atėnais...“ (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, Vilnius, 2004, p. 74, cituojamas L. Tapinas). Šią viziją N. Putinaitė vadina Milašiaus „moksline pranašyste“ ir paverčia pagrindine savo knygelės ašimi (iš čia – ir pavadinimas), kartu pabrėždama J. Basanavičiaus veikalų nemoksliškumą. Nors iš tiesų J. Basanavičiaus studijos turėjo ir tebeturi tam tikrą mokslinę reikšmę – juk jis pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad trakai – indoeuropiečiai. Tai tapo pagrindu visoms vėlesnėms trakų studijoms.
Jeigu ne „Lietuvos ryto“, A. Bumblausko ir kitų šiai keistai N. Putinaitės knygelei padaryta reklama, ji vargu ar būtų patraukusi kieno nors dėmesį ir susilaukusi bent vienos recenzijos. Iš tiesų perskaičius šią knygelę, kyla tik viena mintis – gaila sugaišto laiko. Vis dėlto šio kūrinio dėka N. Putinaitė reklamuojama kaip „lietuviškosios tapatybės“ istorijos tyrinėtoja ar šiaip kažką apie istoriją išmananti veikėja. Štai ir minėta A. Bumblausko „teorija“ apie „rusiškąjį imperializmą“, skatinantį lietuvišką tautiškumą, kad pakenktų valstybingumui, išsivystė ne be šitos knygelės įtakos. Žinoma, simptomiška, kad teorija evoliucionuoja vis didesnio absurdo link. Ir vis dėlto, kas gi vyksta?
Turbūt neatsitiktinai lietuviškas tautiškumas gretinamas su Rusijos imperine politika. Po Rolando Pakso skandalo gąsdinimas Rusija Lietuvoje tapo gero tono dalyku. Be abejo, Pakso istorija tam davė ne tik impulsą, bet ir tam tikrą pagrindą. Tačiau pastaruoju metu Rusijos baubu imti dangstyti ir atvirai antilietuviški pareiškimai. Aptartu atveju išryškėjo koncepcijos, kad lietuviškas tautiškumas esąs „Rusijos imperijos tradicija“, kontūrai. Absurdiškesnio dalyko nesugalvosi, bet taip jau yra, kad net ir kvailiausios teorijos, skelbiamos naudojant tuo momentu madingą retoriką, tampa tarsi novatoriškomis, intelektualiomis, tinkančiomis „moderniam diskursui“.
Tai jau ne pirmas toks atvejis. Pernai buvo sukeltas „patriotinis“ ažiotažas dėl Seime parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, nurodančios, kad televizijos programos, transliuojamos oficialiomis ES kalbomis, per lietuviškas televizijas turi būti rodomos originalo kalba, tik su lietuviškais subtitrais.
Ar galima įsivaizduoti absurdiškesnį draudimą – nepriklausomoje Lietuvoje draudžiama per televiziją transliuoti lietuviškai įgarsintus filmus būtent dėl to, kad jie įgarsinti lietuviškai? Pasirodo, tinkamai sudėliojus madingus ideologinius akcentus, šitokį sumanymą galima pavaizduoti kaip patriotinį aktą: „Lietuvoje, ES valstybėje, rusų kalba yra privilegijuota, o ES šalių kalbos – diskriminuojamos. Atrodytų, turėtų būti atvirkščiai – į Europą grįžtanti Lietuvos valstybė turėtų dėti visas pastangas, kad jos piliečiai kaip galima greičiau integruotųsi į europinę visuomenę, susipažintų su europine kultūra ir europiniu gyvenimo būdu“, – „Veide“ (2005-09-01) samprotavo Audrius Bačiulis, beje, tas pats autorius, kurio klausinėjamas A. Bumblauskas dabar jau atskleidė, kad lietuvybės skatinimas apskritai tėra Rusijos imperijos tradicija. O visi nesutinkantys su nauju lietuvių kalbos draudimu A. Bačiulio iškart gąsdinami Rusijos baubu: „Jėgos, siekiančios žūtbūt išlaikyti Lietuvą rusiškame informaciniame lauke, pasirodo, nesnaudžia“...
Taigi kur einame? Kur yra absurdo riba, kurios negalėtų peržengti nė vienas intelektualu save laikantis žmogus? O gal einame į tokią Lietuvą, kurios intelektualai ieškos Biblijoje užšifruotos paslapties, kaip šviną paversti auksu, kad iš pirmojo kilogramo nukaltų Šiaurės Atėnų karaliaus karūną? Kas bus karalius? Ir kas pasakys: „Karalius nuogas“?
Tomas Baranauskas, istorikas
„Omni.lt“ skyrius „Idėjų parkas“ atviras jums, jūsų mintims, komentarams, jūsų žvilgsniui į aktualius Lietuvos ir pasaulio įvykius bei reiškinius. Rašykite - [email protected].
