Rusiškos degtinės muziejus Sankt Peterburge yra viena labiausiai lankomų vietų mieste. Tai yra vienintelis tokio pobūdžio muziejus Rusijoje, pastatytas šalia dviejų žymiausių turistinių objektų - Petro I bronzinės skulptūros ir Šv. Isakijaus soboro. Tai yra tas pats, kaip alaus muziejus prieš Nelsono koloną Trafalgaro aikštėje, Londone, arba konjako muziejus netoli Napoleono kapo Invalidų rūmuose Paryžiuje.
Pardavimų tendencijos rodo, kad šiandien rusai jau atsisako degtinės ir laipsniškai pereina prie alaus. Alaus pardavimai kasmet auga, o degtinės vartojimas mažėja. Gėrimo menas tampa praeitimi, o Sankt Peterburge esantis muziejus šias permainas puikiai įrodo.
Laukiant turistinio sezono ir pavasarinėms nuotaikoms sklandant ore, unikalus muziejus savo kolekciją papildė spirito gaminimo mašina ir nauja degtinės rūšimi, skirta naktiniams klubams ir diskotekoms, kuri yra pristatoma ragavimo salėje. Tai demonstruoja dvi rusiškos degtinės situacijas: tradicinę ir istorinę. Istorija primena, kad degtinė yra jautri visos Rusijos istorijos vieta, o realybė liudija, kad naujai miestiečių kartai degtinė yra tik gėrimas.
Slavams gėrimas visą laiką turėjo kitokią prasmę nei Vakarų europiečiams. Rusijos krikštas ir krikščionybės priėmimas yra susijęs su svaiginančių gėrimų vartojimu. Svarstydamas, kurią religiją priimti - krikščionybę, judaizmą ar islamą, didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras prieš tūkstantį metų atmetė islamą, nes šis griežtai riboja alkoholinių gėrimų vartojimą. Tuo tarpu "Rusijoje gėrimas yra didžiulis malonumas, kurio negalima atisakyti", pasirinkimą argumentavo kunigaištis.
Taip sakydamas, kunigaikštis turėjo omenyje kitos rūšies gėrimus , nes tuo metu degtinės dar nebuvo. Žmonės gėrė ne stipresnius kaip 12 proc. laipsnių gėrimus. Degtinės gamybos paslaptį rusams atskleidė atvykę Ženevos pirkliai.
Bet klasikinę rusiškos degtinės gamybos formulę antrojoje 19 amžiaus pusėje atrado chemikas Dmitrijus Mendelejevas. Jis atrado, kad 40 proc. vandens ir alkoholio mišinys išskiria daugiausiai šilumos ir yra homogeniškiausias. Jis taip pat išrado pagrindinius šiuolaikinės degtinės pramoninės gamybos principus.
Iš pradžių degtinė arba neturėjo savo vardo. Ukrainos pietiniuose kaimuose žmonės vis dar vartoja žodį "okovyta", kuris išvertus iš lotynų kalbos reiškia "gyvybės vanduo". Tačiau iki antrojo tūkstantmečio vidurio Rusijos gyventojai pradėjo vadinti bespalvį ir skaidrų gėrimą “vodka”, kurio pavadinimas kilo nuo rusiško žodžio "voda" (vanduo).
Dievas, duona, vanduo ir “vodka” buvo pagrindiniai Rusijos valstybės ramsčiai. Dievas pasiima tave į savo karalystę, caras duoda duonos kareiviams, vandenį teikia gamta, o degtinė yra amžinas valstybės variklis. "Vodka” yra skaidri kaip ašara" - toks yra tipiškas rusų požiūris į šį gėrimą.
Rusijos valdžia daugiau ar mažiau sėkmingai naudojo degtinę savo tikslams. Imperatorius Petras Didysis įsakė, kad degtinė būtų dalijama darbuotojams, kurie pelkėse statė Sankt Peterburgą. Paskutiniųjų dviejų Rusijos carų - Aleksandro ir Nikolajaus valdymo metais iš prekybos degtine gautais akcizais buvo paremtas valstybės biudžetas.
Stalinas pasirašė dekretą, pagal kurį prieš ataką kariams buvo privaloma skirti šimtą gramų degtinės.
Pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įvedė sausą įstatymą, ir tai smarkiai pakenkė jo autoritetui. Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas buvo priklausomas nuo alkoholio.
Valdant Petrui Didžiajam ir Stalinui, degtinė taip pat buvo naudojama kaip melo detektorius. Petras tyčia nugirdydavo savo ministrus, kad sužinotų jų slaptus motyvus. Viena populiari rusiška patarlė netgi skamba taip: "Ką blaivus galvoja, tą girtas pasako".
Stalinas taip pat girdydavo savo politinius partnerius iki sąmonės netekimo.
Rusų rašytojas F. Dostojevskis puikiai jautė mistinę alkoholio galią. Jo romanuose degtinė, kaip ir pinigai bei meilė, yra rimtas išbandymas žmogaus moralei. Jis nemėgo blaivininkų, o gyvenimo pabaigoje netgi galvojo parašyti romaną "Geriantieji", kur pats Kristus Paskutiniojo teismo dieną turėjo ištarti: "Ir jūs, geriantieji, eisite į rojų".
Bet romanas neparašytas, o šiandieninės Rusijos tendencijos rodo, kad “degtinės kultūra” šioje šalyje gali nunykti ir likti tik muziejuje.
“Novosti”, ELTA, Omni naujienos
