Savižudybės tema visuomet kelia įvairių emocijų: šis įvykis neabejotinai paliečia ne tik iš gyvenimo pasitraukusio žmogaus artimuosius, bet ir sukrečia visuomenę. Jau nebe vienerius metus tęsiasi diskusija, koks žiniasklaidos vaidmuo pranešant šią žinią visuomenei ir kur yra riba tarp etiško informavimo ir moralės ribas peržengiančios „televizinės dokumentikos“.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), atsižvelgdama į tai, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai televizijos laidose informacija apie savižudybę pateikiama ne visada tinkamai, per daug detaliai ir gali žalingai paveikti nepilnamečius žiūrovus bei akcentuodama, koks yra svarbus žiniasklaidos vaidmuo, gruodžio 7 d. surengė apskrito stalo diskusiją „Informacijos apie savižudybę pateikimas televizijoje“, kurioje dalyvavo įvairių sričių ekspertai bei televizijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.
„Labiausiai norėtųsi diskusijos su specialistais, transliuotojų ir prodiuserių atstovų. Visuomenėje nėra susitarimo, kad savižudybės didelė visuomenės problema, nuostabą ir susirūpinimą kelia tai, kad savižudybių statistika smarkiai išsiskiriame iš šalių, kurios mums socialiai ir kultūriškai artimos. Pamenu įvykį, kai vienam asmeniui bandant nusižudyti, tai nufilmuota ir tiesiogiai parodė per savaitgalio žinias. Tikimės, kad pavyks pasiekti tam tikro savireguliacinio susitarimo, kurio bus laikomasi ateityje“, – diskusijos pradžioje kalbėjo akademikas Paulius Vaidotas Subačius.
Televizija skatina savižudybes?
Diskusijos metu buvo parodyta laidos „Valanda su Rūta“ ištrauka, kurioje pasakojama istorija apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusį devynmetį. Laidoje buvo kalbinami berniuko artimieji, kalbama apie situaciją socialinės rizikos šeimoje. Taip pat parodytas ir laidos „Paskutinė instancija“ laidos įrašas, kuriame apie tragediją kalbėta jau „aštresniu tonu“ o išsamius komentarus, kaip devynmetis pasitraukė iš gyvenimo, papildė vaizdas iš sodybos, kurioje įvyko tragedija. Diskusijoje dalyvavusieji specialistai teigė, kad pasirinktas laidų tonas, pašnekovai ir autorių pozicija nėra lai etiški.
VU Klinikinės psichologinės pagalbos katedros vedėja prof. Danutė Gailienė kalbėjo: „Neseniai Norvegijoje mirė septynių metų mergaitė, iš pareigūnų ir žiniasklaidos nebuvo žinoma nei vardo, nei kitų duomenų, paviešinta tik kažkokio namo, nufotografuoto iš toli nuotrauka, nes Norvegijoje tokie viešinimo atvejai neįsivaizduojami. Yra įrodyta, kad savižudybė gali būti užkrečiama. Savižudybė – nėra impulsyvus veiksmas. Dauguma savižudybių yra tarsi procesas, kurio pabaigai žmogus „pribręsta“, o vienas iš reiškinių, galinčių šį procesą paveikti, žiniasklaida. Tokios laidos (kalba apie rodytų laidų ištraukas – aut. past.) ypač paveikios tiems, kurie „jau kelyje“, turi teigiamą nuostatą savižudybės atžvilgiu.“
„Žiniasklaidoje pateikiami pavyzdžiai paveikūs ypač jauniems žmonėms. Žiniasklaida gali atlikti ir labai gerą darbą: žmonės kartais jaučiais stigmatizuojami, nežino, ar nedrįsta kreiptis pagalbos, o žiniasklaida yra ta, kuri gali padėti, bet kartais ji daro ką kitą. Mokslinės studijos parodė, kad svarbiausias dalykas – kaip informacija yra pateikiama. Tai nulemia, ar žinia bus patraukli. Iš matytų pavyzdžių galime išskirti visus dalykus, kaip negalima daryti: negalima šaukti, sakyti, kad tai tragedija, ar visi kaltieji bus nubausti. Tam vaikui, kuris mąsto apie savižudybę ar jaučiais skriaudžiamas, tokia informacija turi poveikį – jis suvokia, kad jei ir jis taip pasielgs, tai visa Lietuva apie tai kalbės, visi sukrėsti, vyks ištaigingos laidotuvės ir pan. Tas, kuris jau turi minčių apie savižudybę, į šiuos dalykus reaguos labai jautriai¨, – kalbėjo profesorė.
Specialistė užsiminė, kad Prancūzijoje yra išleistas įstatymas, draudžiantis viešai kalbėti savižudybių tema. Medikės teigimu, situaciją dar labiau tai, kad valstybiniu mastu nėra vykdoma jokia savižudybių prevencija: „Nuo 1996 m. mūsų savižudybių rodikliai yra patys aukščiausi, bet sensacija yra tai, kad mes nieko dėl to nedarome. Neturime jokios valstybinės strategijos.“
Pagalbos sulaukia ne visi
Į klausimą, ar po tokių laidų pagausėja skambučių, kokios būna reakcijos Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis sakė: „Sunku kalbėti apie padidėjimą, kai skambučių srautas didesnis nei apskritai galime atsiliepti. Šiemet turėjome finansavimo tik septyniolika procentų tos sumos, kurios reiktų, kad tarnyba veiktų. Po tokių laidų skambina žmonės ir pasakoja, kaip jie yra paveikti. Jei 99,9 proc. žiūrovų pažiūrėjo laidą ir jokio poveikio nepajuto, tai nereiškia, kad situacija yra gera, nes kas yra likusieji 0,1 proc.? Tai būtų apie 3 tūkst. Lietuvos gyventojų, tai jei sulauksime kelių savižudybių, tai jau bus labai daug.“
Kalbėtojas pritarė D. Gailienei, kad situacija dėl savižudybių prevencijos sudėtinga: „Nežiūrime į žurnalistus, kaip į priešus, žiūrime kaip į sąjungininkus, bet kartais išsiskiria nuomonės, kaip ir kuo padėti. Didžiausias skandalas yra tame, kad problema jau penkiolika metų mūsų šalyje nėra sprendžiama“, – kalbėjo P. Skruibis, pridurdamas, kad televizijose trūksta laidų, kurios žvelgtų į šią problemą iš esmės, o ne rodytų pavienių segančių žmonių istorijas.
Skundų sulaukia nedaug
Diskusijoje dalyvavusi Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė sakė: „Šiemet buvo nustatyta dvylika pažeidimų, dėl informacijos apie savižudybes pateikimo. Žurnalistai reaguoja ir vertina savižudybės temą skirtingai. Esama ir gerų pavyzdžių, žurnalistas Egidijus Knispelis rengdamas temą apie savižudybes dvi valandas konsultavosi su mūsų tarnybos specialistais. Kasdien sulaukiame įvairių klausimų. Matome, kas nežino įstatymų ir kas jų žinoti nenori.“
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos vadovas Linas Slušnys teigė, kad jo vadovaujama komisija skundų sulaukia nedaug: „Dėl netinkamai nušviestos situacijos buvo skųstąsi prieš dvejus metus. Skundžiasi tie, kurie yra gyvi, savižudis pats juk pasiskųsti nebegali. Tik pačios žiniasklaidos sudėtingos situacijos suvokimas gali ką nors keisti. Niekas nepadės, jei žiniasklaida norės rodyti tokias laidas.“
Slušnys akcentavo, kad žiniasklaidoje yra mitas, kad dirbti gerai yra kvaila: "Televizija labai nori gauti reitingus ir etikos kodeksą įvairiais būdais bandoma apeiti. Kartais tai panašu Sizifo darbą.“
Savižudžių giminaičiai noriai dalyvauja laidose
Diskusijos metu buvo išsakyta minčių apie tai, kad dažnai savo noru iš gyvenimo pasitraukusių žmonių gimininės eina į televiziją – tai tampa savotiška garbe ar kompensacija. Tik vėliau suvokiama, kad reitingų siekiančios laidos jais manipuliuojama: „Išgyvendami šoką žmonės žurnalistams pasako tokių dalykų, kurių vėliau gailisi ir patenka pas specialistus dėl antrinio traumavimo“, – kalbėjo D. Gailienė.
Jau minėtoji prancūzų praktika – drausti žiniasklaidoje kalbėti apie savižudybes buvo prisiminta ir diskusijos pabaigoje, tačiau gana vieningai sutarta, kad draudimas problemos neišspręs, kur kas labiau padėtų rekomendacijos ir kitos savireguliacijos priemonės, kaip antai, tam tikrų, su įvykiu susijusių faktų neskelbimas.
